Gajus Eidiejus: skausmas padeda kurti

Žmonės

Deividas SKAVIČIUS

Kauniečio menininko Gajaus Eidiejaus kūryba socialiniame tinkle „Facebook“ žavisi beveik 10 tūkst. žmonių, tačiau kiekvieną kartą pasidalijus naujausiu savo darbu, jam vis dar nedrąsu laukti gerbėjų įvertinimo. Kviečiu iš arčiau susipažinti su žmogumi, minčių perteklių galvoje šalinančiu pačiu gražiausiu būdu – menu.

– Sveikas, Gajau, papasakok trumpai „Studžio“ skaitytojams apie save. Kas esi ir kuo šiuo metu užsiimi?

– Esu žmogus, neįsivaizduojantis savęs be kūrybos. Šiuo metu esu akademinėse atostogose, dirbu bei kaupiu savo darbų portfolio tolimesnėms parodoms.

– Tavo vardas gana retas. Gal žinai, kodėl nusprendė Tave juo pavadinti?

Abu mano tėvai yra tikintys ir vardą pasirinko iš Biblijos. O pats vardas yra romėniškas, iš vardo Kajus (rašomas Caius).

– Kada ir kaip atradai meną? Galbūt Tave paskatino tėvai?

– Dažnai pagalvoju apie tai. Pilnai tikiu, kad visi vaikai nuo mažumės yra kūrybiški bei smalsūs, turbūt man tiesiog pasisekė tai išsaugoti. Kai man buvo šešiolika, kūryba padėjo man išgyventi itin sunkų laikotarpį ir nuo to laiko nebematau kelio atgal.

– Koks yra Tavo ryškiausias vaikystės prisiminimas?

– Tokių prisiminimų labai daug! Kai man buvo dvylika, su draugais neblogai padauginom alkoholio. Tačiau po to dar sugalvojom važiuoti į centrą, į ledo areną pačiuožinėti. Mano skrandžiui visai nepatiko, kad mes judėjom, tad nusprendžiau prisėsti Laisvės alėjoje ant suoliuko ir paraginau draugus mane palikti. Po maždaug trijų valandų išgirdau sirenas – tai buvo greitosios ekipažas, per visą Laisvę važiuojantis iki manęs. Paaiškėjo, kad senyvo amžiaus močiutė labai manimi susirūpino ir iškvietė greitąją. Turbūt nereikia sakyti, kad po šio įvykio gana ilgą laiką negėriau nei lašelio.

Gajus Eidiejus

Kokios piešimo technikos yra artimiausios Tau? Ar ilgai užtruko jas įvaldyti?

– Šiuo metu grafika, liejimas, tapyba bei purškimas aerozoliniais dažais. Kiekvienai technikai įvaldyti reikia daug laiko, tačiau smagu ir paeksperimentuoti, išbandyti dar nebandytas technikas.

– Be ko neįsivaizduoji savo dienos?

– Tos dienos gali būti labai skirtingos. Tačiau sunkiai įsivaizduoju savo dieną be geros muzikos ausinukuose.

– Ar turi ritualų, kurių būtinai laikaisi kurdamas (tam tikras paros metas, vieta, ar kavos puodelis)?

– Anksčiau aukodavau naktis dėl kūrybos. Tačiau su laiku stengiuosi paskirstyti laiką, susidėlioti idėjas, projektus ir nepamiršti pavalgyti, pailsėti prieš kuriant.

– Žinau, kad ne tik pieši, fotografuoji, bet ir rašai. Mintimis papildai savuosius paveikslus ar paveikslai pratęsia tavąsias mintis?

– Dažniausiai jeigu pasakoju istoriją, rašau tekstą, o paveikslas būna to apipavidalinimas. Tekstas būna parašytas pirmas.

– Ką jauti, kai pasidalini savo darbais su kitais? Ar ramiai lauki kitų įvertinimo?

– Dažnai įkėlęs naują darbą ar išlipęs iš savo komforto zonos, kurį laiką net vengiu matyti žmonių reakcijas, komentarus. Tačiau visada smagu pamatyti, perskaityti žmonių nuomones, atsiliepimus apie savo kūrybą. Tai dažnai skatina ir dar uoliau judėti į priekį.

– Daugelyje darbų vaizduoji moteris. Kiek iš jų yra realios, o kiek Tavo vaizduotės ir pasąmonės vaisiai?

– Dauguma jų yra realios. Visgi dažniausiai mano kūryba būna įkvėpta santykių, jausmų, kuriuos sukelia šios nuostabios būtybės.

18

– Dažnai tenka išgirsti, kad menininkai iš prigimties yra atsiskyrėliai, vienišiai, tarsi iš kitos planetos. Kaip vertini tokius epitetus?

– Tai dažnai būna tiesa, net ir mano atveju. Meniškos sielos dažnai jaučiasi nesuprastos, nemylimos, sunku kartais paaiškinti, kodėl taip yra. Manau, kad kūryba yra atviros besąlygiškos meilės pavidalas ir ši meilė ne visada sulaukia atsako, todėl kartais kūrėjas gali pasijausti sugniuždytas, palaužtas ar nesuprastas.

– Ką esi bandęs daryti visiškai nesusijusio su kūryba? Kaip sekėsi?

– Spręsti matematikos uždavinius. Galų gale vis tiek metų gale išpaišiau matematikos klasės sieną.

– Kodėl visgi menas? Kuo jis Tau svarbus?

– Tai vienas artimiausių mano sielogydos būdų. Tai man tarsi terapija, padedanti nepamiršti savęs, puoselėti savo idėjas, dalintis jomis su kitais.

Kas Tave labiausiai įkvepia, skatina kurti? Gal atsimeni kokią nors realią gyvenimišką situaciją, kurios įkvėptas iškart norėjai imti į rankas teptuką ar rašiklį?

– Skausmas. Skausmas visada buvo vienas stipriausių varikliukų. Kai man skauda, kai jaučiuosi beviltiškai ir nežinau, kur dėtis, kūryba visada mane priglaudžia. Tuomet pagautas įkarščio rašau, lieju, mąstau ir nenurimstu iki tol, kol neišmetu visų savo minčių iš galvos. Turiu tai apipavidalinti, kad galėčiau paleisti.

26

– Ar turi kokią nors mėgstamą ir įkvepiančią vietą, į kurią nuolat sugrįžti ar norėtum sugrįžti?

– Labai mėgstu Nemuno salą, Santaką, Ąžuolyną. Dažnai vasarą nuvažiuoju ten paskaityti knygą ar tiesiog pasėdėti, siurbti į save teigiamą energiją ir pasikrauti pozityvo.

Ko labiausiai nemėgsti savo darbe?

– Kartais man atrodo, kad kai kurie darbai nėra pakankamai nuoširdūs, dirbtini. Labai nemėgstu tokio jausmo. Juk kitus lengva apgauti, tačiau savęs niekaip neapgausi.

– Ar apsimoka šiandien kurti?

– Pabandyti verta. Menas labai įdomi sritis, nes dažnai meno vertė priklauso nuo menininko įtakingumo. Tad jeigu menininkui pavyksta užsitarnauti savo vardą, jo kūryba gali atsipirkti labiau nei bet kokios prestižiškiausios studijos.

– Ar turi autoritetą, į kurį lygiuojiesi?

– Agnes Cecile ir Banksy. Agnes Cecile man įrodė, kad įmanoma, o Banksy man įrodė, kad menas neturi ribų ir menininkas neturėtų bijoti savo minčių.

– Neseniai Tavo piešinys papuošė taip pat kauniečio, reperio Aleknos dainos „Vardan“ viršelį. Gal turi svajonių projektą, kurį norėtum įgyvendinti?

– Na, apie bendradarbiavimą su Alekna labai daug pasakoti negaliu, tačiau man tai buvo vienas didesnių projektų ir labai maloni pažintis su įdomiu ir šauniu žmogumi. Kuo toliau, tuo daugiau mano svajonių virsta realiais planais, o planų labai daug.

21

– Kokią norėtum turėti supergalią ir kodėl?

– Anksčiau, pamenu, svajodavau apie daug supergalių. Manau, jausmas, kad esi mylimas, yra tarsi supergalia. Jis tave sustiprina, padrąsina, įkvepia.

– Kokį geriausią patarimą esi gavęs?

– Nešvaistyti savo jaunų dienų nereikšmingiems dalykams ir investuoti į save. Net norint padėti kitiems, pirmiausia yra privalu padėti sau.

– Koks yra Tavo, kaip menininko, pats svarbiausias tikslas?                              

– Svarbiausia, kad mano darbai turėtų balsą. Jeigu mano darbai priverčia kažką bent minutei sustoti, pajusti, manau, mano darbas atliktas.

– Ko palinkėtum „Studžio“ skaitytojams?

– Labai linkėčiau kiek įmanoma, pasirūpinti savimi, ypač studijų laikotarpiu, nepamiršti savęs tarp tiek daug kitų dalykų, kurie pastoviai jus supa.