Svarbiausia – ne tai, kas tau priklauso, o tai, kas – tavyje!

Žmonės

Živilė MASYTĖ

Gintarė (Krutinytė), o kitaip Rugpjūtis – šiluma, pozityvumu ir teigiama energija spinduliuojanti asmenybė, kuri į savo gyvenimą visuomet stengiasi įnešti naujų vėjų. Visai, kaip ir tikras rugpjūtis. Kviečiu susipažinti su Gintare! Tikiu, kad jos žodžiuose rasite kažką, apie ką niekada nepagalvojote ir būsite įkvėpti naujoms mintims. Įdomios pažinties!

gintare

Labas, Gintare. Trumpai papasakok apie save, kuo šiuo metu užsiimi?

Oj! Studijuoju Viešąją komunikaciją ir turiu gretutines Teologijos studijas. Dirbu su kelionėmis susijusį darbą, dalyvauju „Esi vertas daugiau“ programoje, kurioje su kolegomis einame į mokyklas ir kalbame su mokiniais apie savivertę, meilę ir atsakingų santykių kūrimą. Neseniai pradėjau savanoriauti  „Hospise“ – lankome onkologinėmis ligomis sergančius žmones ir bandome padaryti jų likusias dienas šiame pasaulyje kuo gražesnes. Kartas nuo karto susikuriu laiko kelionėms, lankau keramiką, o kai randu laiko lankau Lindy hopą! Laisvalaikiu skaitau knygas, rašau Facebook‘o post‘us ir daug daug svajoju. Na, gyvenu, kuo čia daugiau užsiimsi.

Minėjai, kad dirbi su kelionėmis susijusį darbą. Ką tau reiškia kelionės?

Kelionės – mano gyvenimo būdo dalis. Jeigu savo elektroniniame pašte neturiu skrydžio bilieto, negaliu ramiai gyventi!

Tikriausiai, ir pati daug keliauji? Kas tau svarbiausia kelionėse?

Keliauju tikrai nemažai, tačiau negalėčiau pasakyti žodžio daug, nes vis negana. Keliaujant man svarbiausia pažinti. Kitokią kasdienybę, kitokias mintis, baimes ir džiaugsmus. Kitokią laiko tėkmę, kitokius veidus ir save pačią tarp jų. Jeigu kirsdama valstybės sienas, ne(nu)kertu sienų savyje, tai kokia prasmė? Blogiausios kelionės yra tada, kai lankytinų objektų sąraše žymiu varneles, bet neturiu laiko PABŪTI. Sustoti ir pagalvoti apie tuos, kurie sugalvojo, kurie pastatė, kurie gyveno, kurie pirmą kartą čia stovėdami susikibo už rankų. Dar keliaujant man labai svarbu nesuplanuoti kiekvienos akimirkos, kartais nežinoti, kaip nuo vieno miesto nuvažiuosiu iki kito arba kur kitą rytą pabusiu. Svarbu palikti vietos gyvenimui, kad galėčiau atliepti į savo arba kito akimirkos poreikį, palikti vietos neskubėjimui. Tada tiek daug vietos nustebimams!

Įsimintiniausia gyvenimo kelionė? Kokia ji buvo?

Baigusi mokyklą išvažiavau gyventi į Australiją. Tai tikrai buvo didžiausia ir įsimintiniausia mano gyvenimo kelionė, kuri labai mane užaugino. Kai vienas atsiduri už keliolikos tūkstančių kilometrų nuo namų ir visų brangių žmonių, turi labai susikaupti. Iš pradžių būna labai baisu, o vėliau iš tų baimių išsilaisvini ir pasaulis pavirsta namais.

Kas tave įkvepia?

Žmonės. Mintis, kad yra kažkas daugiau, kažkas, kas užtikrina, kad viskas, ką šiandien darau, nepradings. Kad yra prasmė. Kad viskas nesibaigia mirus kūnui. Pokytis. Aiškiai matomi rezultatai. Draugystė. Tokia, kurios grožiu ir atsidavimu tiesiog sunku patikėti. Knygos. Žmonių šypsenos ir juokas. Saulėta diena. Šventųjų gyvenimo istorijos. Muzika. Miškas. Vaikai.

Kaip manai, ar svarbu gyvenime kažkuo tikėti? Kuo tiki pati?

Man atrodo, kad kai žmogus niekuo netiki, jo nebelieka. Kažkuo tikėti būtina. Tikėjimas padeda ryte išlipti iš lovos. Jei aš netikėsiu, kad atėjo nauja diena, tikrai pasiliksiu tūnoti lovoje. O jeigu rimčiau, tai aš tikiu Dievu ir, kad jis viskuo rūpinasi net tada, kai mums atrodo, jog gyvenimas negrįžtamai griūva. Dar tikiu, kad mums visiems nutiks labai gerų dalykų. Taip ir bus, pamatysit!

Kas tau yra laimė? Kokie dalykai tave labiausiai džiugina?

Aš dar neturiu atsakymo į klausimą, kas yra laimė (man labai patinka nežinoti, tada turi kur augti ir ko ieškoti!). Bet įtariu, kad laimė yra vidinė nuostata į aplinkui vykstančius dalykus. Kai nesu susipykusi su savimi, mane džiugina viskas. Tada aplinkiniams atrodau keista mergaitė, kuri vaikšto išsiviepusi ir nesuprasi ko.  Džiugina lietus, praeivis, graži daina, brolio laiškelis, šokoladas, draugo apkabinimas, tėvelių skambutis, nauja pažintis, saulėta diena, pridegę blynai (nes per ilgai šokau), nepažįstamojo šypsena, skruzdėlė, besikapstanti smėlyje. Bet kas.

Klausimas, į kurį visada ieškai atsakymo?

Ieškau atsakymų į labai daug klausimų. Tik suprantu, kad ne visi atsakymai yra atrandami. O jei reiktų išskirti nuolat kylantį klausimą… Tai turbūt banalusis „Ką apsirengti?“, kuris aplanko kiekvieną rytą.

Kaip atrodo tavo tobula diena?

Ta, kuri prasideda pasitinkant saulę kur nors ant jūros kranto arba ant kalno! Būna labai sunku atsikelti anksčiau, nei galvoji, kad gali, bet eina sau, kaip verta! Kylanti saulė ir to momento gamtos ramybė man dažnai sustato viską į vietas. Mes sau rėkaujam/ mylim/ verkiam/ svajojam/ nusiviliam/ gulim ant žemės/ vėl stojamės/ juokiamės/ gyvenam/ negyvenam, o dalykai aplink nepriklausomai nuo mūsų visada taip pat gražūs.

Kas yra tas žmogus, į kurį lygiuojiesi?

Jėzus. Daugiau nežinau nei vieno, kuris visada be išimties rinktųsi meilę. Ne save, o kitą. Ne turėti, o duoti.

Koks didžiausias tavo gyvenimo siekis?

Išmokti kaip įmanoma labiau mylėti.

Ko labiausiai gyvenime bijai? Kodėl?

Pasilikti per daug savęs sau. Nugyventi gyvenimą tik dėl patogumo. Pražiopsoti, kur reikalinga savęs padovanoti. Kaip liūdna būtų gulėti senučiukei lovoj ir suprasti, kad nepakankamai kartų apkabinau, nepakankamai kartų nusišypsojau ar nepakankamai kartų pradžiuginau. O per daug kartų žiūrėjau į veidrodį, per daug kartų susipykusi nesikalbėjau, per daug kartų praėjau pro šalį. Nors, iš tikrųjų, man atrodo, kad visada atrodys, jog padarėme per mažai.

Jeigu kurtum filmą, apie ką jis būtų?

Negaliu tiksliai pasakyti kokia forma, bet apie stebuklus, kurie mus ištinka kasdien. Arba apie stebuklus, kurie nutinka, kai apsikabinam ir nuryjam piktus žodžius. Filmo tikslas būtų įkvėpti meilę ir pripildyti žmonių galvas gražių minčių, elgesio pavyzdžių. Man kartais nutinka, kad nuėjusi į spektaklį arba filmą išsigąstu. Šiuolaikinis menas dažnai sukrečia, taip norėdamas skatinti visuomenę keisti savo poelgius, bet aš manau, kad nuolatinis susidūrimas su liūdna realybe – neįkvepia, o tik apsunkina rankas ir darosi vis sunkiau jas pakelti, kad kažką keistum. Kaip blogis gali kurti gėrį? Įkvepia geras pavyzdys. Įkvepia viltis, kad yra prasmė. Kad yra galimybė. Kartais žmonės žino problemą, bet nežino, KAIP atrodo tas „daryti kitaip, daryti link pokyčio“. Todėl, jei norim džiuginančio pasaulio keitimosi, turim nuolat pildyti savo ir aplinkinių galvas meilės poelgių formulėmis.

Kokia yra tavo ramybės vieta?

Ramybė neturi jokių sąsajų su fizine vieta. Jeigu man sunku su savimi, jokia vieta manęs neišgelbės. Ne kartą esu patyrusi tokią paradoksalią situaciją: sėdžiu ant jūros kranto, akyse atsispindi neįtikėtinas saulėlydis, man prie kojų smėly skruzdėlytė gyvena savo gyvenimą, o aš tokia baimės savy prisikūrusi ir man pačiai su savimi taip neramu, kad nesugebu džiaugtis. Tada taip gėda prieš tą grožį. Norėtųsi, kad ir mintys visada tokios gražios būtų.

O kartais pasitaiko ir kitokių situacijų. Atsiduriu visiškame pasaulio chaose, bet taip tvirtai apsikabinusi savo ramybę, kad niekas jos negali atimti, nes tai, kas tavyje – neatimama. Turbūt todėl ir yra svarbiausia ne tai, kas tau priklauso, o tai, kas gyvena tavyje. Ar tai, kas su tavimi. Dažnai ramybę dovanoja žmonės. O dar dažniau Dievas. Kai pasitikiu, nebeturiu ko drebėti.

Palinkėk ką nors „Studžio“ skaitytojams

Linkiu jokių dalykų nelaikyti įprastais. Manęs niekas neprivalo mylėti, o jeigu nusprendžia mylėti – dovana! Su manimi niekas neprivalo draugauti, o jeigu renkasi draugauti – dovana. Mano kambariokė neprivalo išplauti grindų arba nudžiaustyti ir sulankstyti mano skalbinių, o jei tai padaro – dovana. Mano mamai nepriklauso grįžtant iš darbo pranešti man mylimiausią sūrelį, o jei parnešė – labai ačiū! Dovana, kad apie mane pagalvoji! Aš nebūtinai turiu ryte pabusti, o jei pabudau – dovana! Ir juk išvis, galėjau negimti. Bet gimiau. Na, suprantat, linkiu nuolat nustebti!