D. Razauskas: Muzika, ačiūdie, neturi tautybių ir pilietybių

Žmonės

Ignas LOKCIKAS

„Siekti išgarsėti pasauliniu mastu, negebant kurti gerų dainų sava kalba, yra gana kvaila. Lygiai kaip manyti, kad kažkokie magiški prodiuseriai, studijos ar leidybos kompanijos, genialūs vaizdo klipai gali išgelbėti prastą dainą.“ – mintimis apie muziką, dainų kūrimo prasmę dalinasi bardas Domantas Razauskas.

Kompozitorius bei tekstų autorius gimė ir užaugo Vilniuje. Nors šiuo metu daug keliauja, koncertuoja kituose miestuose, Vilniaus nepaliko. Čia prasidėjo pirmieji kūrybiniai maištai, atrado save bei bendražygius muzikos kelyje.

Vaikystėje mokėtės piešti pas šviesaus atminimo dailininkę Vegą Vaičiūnaitę, vėliau – groti gitara, taip pat lankėte teatro studiją. Tačiau iš visų sričių pasirinkote muziką. Kodėl?

Sąmoningai nesirinkau nieko. Taip tiesiog nutiko, žvaigždės taip išsirikiavo. Vaikystėje groti nenorėjau, nes visi namuose grojo. Vėliau į mano kambarį pateko Romo Lileikio gitara. Gulėjo keletą dienų. Galiausiai paėmiau, pradėjau kažką bandyti… Ir bandau iki šiol. Tačiau dailė man ir toliau artima, taip pat fotografuoju. Tik su teatru santykiai klostėsi… sudėtingiau. Beje, vienintelis Saulius Mykolaitis man buvo parodęs tą teatrą, kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Jis beveik per prievartą nusitempė mane į savo monospektaklį „Stop Mašina“ pagal Daniilą Charmsą. Iki šiol tai mano mylimiausias matytas spektaklis ir geriausia inscenizacija. Ją, beje, parašė artimas draugas – poetas Rimvydas Stankevičius. Nieko panašaus vėliau matyti teatre man neteko.

Jūsų muzikinėje kūryboje yra daug reggae, bliuzo bei džiazo elementų, dėl to sunku ją apibūdinti. Kaip jūs pats ją įvardintumėte?

Neturiu poreikio jos įvardinti. Tegu vardus galvoja tie, kas turi poreikį apie ją rašyti, kalbėti, analizuoti.

Esate daug koncertavęs su grupe bei kitais atlikėjais. Vienoje scenoje pasirodėte kartu su Andriumi Kulikausku, Egle Sirvydyte, Andriumi Kaniava ir kitais. Kuri iš visų šių muzikinių pažinčių yra įsimintiniausia?

Čia šiek tiek į vieną krūvą supainioti keli dalykai. Su Egle mes buvome duetas, trio kartu su šviesios atminties Remigijumi Audiejaičiu. Su Kaniava, Kuliku, Neda, Mamontovu, o šiaip jau, gerai pagalvojus, beveik su visais teko ir nuolat tenka susitikti vienoje scenoje festivalių, proginių koncertų metu. Tiesiog Lietuvoje visi muzikantai, garsininkai, apšvietėjai vieni kitus pažįsta. Tai ir keista, ir nuostabu. Keista, nes nėra tokio atstumo, paslapties, mito kaip didelių valstybių atveju. Sunkiai įsivaizduoju save imantį telefoną ir skambinantį Bono ar McCartney pagelbėti vienu ar kitu klausimu: „Sveikas Paulai, klausyk… Kaip šeima? Aš prilėksiu trumpam, man reik patarimo dėl vieno gitarinio pedaliuko tokio…“ O Lietuvoje viskas būtent taip ir vyksta. Imi ragelį ir skambini: „Andriau, Marijau, Kostai prilėksiu…“ Nuostabu, nes atstumo nebuvimas atima poreikį vaidinti žvaigždes.

Įsimintinos visos pažintys. Labai įdomi buvo patirtis repetuoti programą su Kostu Smoriginu, dirbom pas jį namuose, per pertraukėles prie kavos ir cigarečių Kostas pasakodavo neįtikėtinas istorijas, mudu su Sauliumi Petreikiu tik klausydavome ir aikčiodavome… Tose pačiose kėdėse, kur dar visai neseniai sėdėjo Šapranauskas, Kernagis ir daugybė kitų scenos legendų.

Beje, visgi viena ryškiausių pažinčių mano gyvenime buvo su Sauliumi Mykolaičiu. Kai susidraugavome, buvau dar visai jaunas, pilnas maišto, pilnas poezijos. O Saulius pilnas idėjų, pilnas vizijų, koks turėtų būti teatras. Ir absoliučiai neįvertintas. Jis buvo žmogus be kompromisų, nemokantis lįsti į užpakalius, gražbyliauti ir padlaižiauti. Dažnai labai žiaurus kitiems ir sau. Jokio politkorektiškumo, jokios tolerancijos kvailumui, tuštybei, banaliems niekams. Ir visiškas atsidavimas menui. Kartais labai pasiilgstu šių savybių „geručių“ draugijose.

Nusikelkime į praeitį, į 2008 metų tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“, kurio metu jums pirmajam buvo įteikta Vytauto Kernagio vardo gitara. Kaip jautėtės tą akimirką, gavęs apdovanojimą?

Neatsimenu jau… Matyt gerai, gal kiek keistai. Man svarbus Vytautas Kernagis ir jo kūryba. Kur kas mažiau svarbūs apdovanojimai ar prizai. Nesu iš tų, kurie rėminasi diplomus, išsidėlioja auksines taures lentynose. Bet malonu, ką jau…

Gegužės 10 dieną koncertuosite akustinės muzikos vakare „Mano matrica tu“ Sauliui Mykolaičiui atminti. Jūs buvote jo draugas, bendražygis dainuojamosios poezijos kelyje. Kokį jį prisimenate?

Kertiniai raktiniai žodžiai, prisimenant Saulių, yra šie: maksimum atsidavimo, maksimum jaudulio, maksimum atsakomybės ir jautrumo, nulis savisaugos, nulis kompromisų. Saulius buvo tas, kuris lėkė, neprisisegęs saugos diržų.

Labai gerai prisimenu, kaip mes pirmą kartą susipažinome. Užkulisiai. Sėdi Vytautas Kernagis, Saulius Mykolaitis, Gediminas Storpirštis ir aš. Derinamės, ruošiamės, jaudinamės. Labiausiai jaudinasi Saulius, kamputyje vargsta su savo klasikine gitara, nesėkmingai bando ją suderint. Aš turiu skaitmeninį derintuvą, Saulius prašo pagelbėt, aš suderinu jo gitarą, duodu keletą patarimų, kaip su gitara elgtis karštoje scenoje, nes matau, jog Sauliui tai nėra įprasta. Tai vienas pirmųjų jo koncertų, Storpirštis įkalbėjo parodyti savo dainas kitiems, atlikti viešai.

Sauliaus veidas trūkčioja, aš nepamenu kito taip besijaudinančio žmogaus. Viduje jis greičiausiai tą nepaklusnią gitarą daužo į sieną… Aš bandau kažką kvailai juokaut, ramint. Saulius išeina ir pasigirsta jo sienas skrodžiantis staugimas „Deeeeeebesyyyyyys….“. Oho, galvoju. Maniau patrūks, nepatemps nei pusvalandžio! Bet ką jau ką, sukurti ir laikyti įtampą jis mokėjo meistriškai.

Dar vienas dalykas, kurį būtina paminėti, nes dažnai girdžiu žmones kalbant netiesą šia tema. Saulius tapo ikona, žvaigžde tik po mirties. Vienu metu vykdavo net 4-5 atminimo vakarai per metus… Pilnutėlės salės. Net juokinga. O būdamas gyvas jis buvo absoliučiai neįvertintas, gal tik paskutiniais metais jo teatrinė veikla ėmė sulaukti vos didesnio dėmesio. Tuščios mažos salytės, „nuimti“ spektakliai ir koncertai 10-20 žmonių. Tokia buvo realybė. Pats tai mačiau, nes tuos koncertus kavinukėse dažnai pats garsindavau. Gedas Storpirštis traukė jį į vis didesnius festivalius ir pamažu, prieš pat mirtį, ėmė rastis gerbėjų ratas. Kai tik išėjo jo vienintelis studijinis albumas „Nieko nepasakyta“. Tačiau iš esmės Saulius yra pavyzdys šito nekrofilinio lietuviško marazmo: po mirties staiga visi tampa didžiausiais gerbėjais, ašaros upeliais, specialios TV laidos, vos ne paminklai. Tereikia numirti. Tokia sąlyga.

Jei turėtume progą, ko Sauliaus paklaustumėte?

Nieko neklausčiau. Paprašyčiau dar kartą parodyti monospektaklį „Stop Mašina“. Arba bent jau užstaugti savo sienas griaunantį „Deeeeeeebesyyyyys – raudoooonu kaaaaspinu į šyyrdį“.

Visoms savo dainoms tekstus kuriate jūs pats. Kokioje aplinkoje, kada aplanko polinkis rašyti?

Nėra jokios aplinkos ar laiko, kuriame šis polinkis negalėtų rastis. Jeigu žinočiau konkrečią vieną vietą – neišeičiau iš jos.

Internetiniame dienraštyje bernardinai.lt rašote muzikines apžvalgas. Jūsų nuomone, kokiame lygmenyje yra Lietuvos muzika pasauliniu mastu?

O kokie būna tie lygmenys?

Muzika, ačiūdie, neturi tautybių ir pilietybių. Kalba – iš dalies. Siekti išgarsėti pasauliniu mastu, negebant kurti gerų dainų sava kalba, yra gana kvaila. Lygiai kaip manyti, kad kažkokie magiški prodiuseriai, studijos ar leidybos kompanijos, genialūs vaizdo klipai gali išgelbėti prastą dainą. Lietuvoje yra nuostabių kūrėjų, kurie rašė ir teberašo puikias dainas, aukščiausio lygio instrumentinę muziką. Ir aš esu tikras, kad gera daina, išties gera daina visada susiras savo klausytojus. Dabar, ar po 500 metų, bet geros dainos neuždarysi ir nepaslėpsi.

Ar gerų dainų, geros muzikos gali būti daugiau? Aišku! Mes kiek per daug orientuojamės ir kreipiame dėmesį į profesionalų atlikimą, konkursus ir šou. Nors ir jų kažkam reikia. Tačiau išties gerų dainų autorių, jaučiančių kalbą, jaučiančių ploniausius emocinius niuansus, išmanančių šią sferą ir žiūrinčių į dainą su didžiausia įmanoma atsakomybe, yra vos keli. Vienas tokių, be abejonės, buvo Saulius Mykolaitis. Jis verčiau būtų susprogdinęs branduolinę bombą, nei sudainavęs šūdiną eilutę. Tokių galėtų būti daugiau. Bet galbūt taip atrodo tik man. Galbūt kiekvienas laikas turi tik tiek, kiek jam reikia ir ne daugiau. Tiek, kiek nusipelnyta.

Ko palinkėtumėte „Studžio“ skaitytojams?

Linkiu kūrybinio džiaugsmo!!!