Baimes surašykite ant lapelių, įdėkite į dėžutę ir ją išmeskite!

Erasmus

Živilė MASYTĖ

Ketvirtakursis Rytų Azijos šalių kalbų ir kultūrų studentas Deividas Urbonas savo svajonių sąraše ilgą laiką saugojo kelionę į Kiniją. Gavęs progą išvykti į šią šalį su „Erasmus+” projektu vaikinas kurį laiką nedrįso užpildyti paraiškos dėl baimės peržengti savo komforto zonos ribas. Tačiau tarė sau: „kada jeigu ne dabar?!“ ir išvyko.

Deividai, koks tu žmogus?

Apie save kalbėti visada sunkiausia. Esu didelis intravertas, todėl bet koks kontaktas su žmonėmis man jau yra išėjimas iš komforto zonos. Bendraudamas su žmogumi nuolatos galvoju ką pasakius, kaip sudominus, kaip nepasirodyti kvaileliu ar įkyriu visažiniu. Galiausiai gaunasi, kad dėl minčių gausybės lieku tylus ir nebendraujantis. Tačiau keisčiausia, kad vis tiek visuomet ieškau sunkumų ir iššūkių, be jų tiesiog nebemoku gyventi.

Po pirmųjų studijų metų buvo labai sunku, todėl pasiėmiau akademines atostogas. Palūžau kaip žmogus, nebežinojau ko noriu, dėl ko išvis kažką darau. Ilgos atostogos ir buvimas tarp keturių kambario sienų galiausiai atvedė į supratimą, kad man netinka toks gyvenimas, kokį gyvenu ir atėjo laikas keistis. Galvoju, kad mano gyvenimas prasidėjo prieš 2 metus. Komforto zona – geriausia mano draugė, bet turiu du būdus, kaip ją palikti.

Pirmasis – aš visada prisišneku. Ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams kartoju, kad būtinai kažką padarysiu. Bėga laikas, o jeigu rezultatas vis nesimato, žmonės man primena, kad kažką buvau prisižadėjęs. Laikausi nuomonės, kad jeigu pažadėsi kažkokius dalykus ne tik sau, kad ir kitam – juos lengviau padarysi. Jeigu žadėsime dalykus ir jų netesėsime, žodis ir pats žmogus praras vertę, o siekdamas to išvengti visada padarau ką prisišneku.

Antrasis metodas – motyvaciniai vaizdo įrašai ar citatos. Turiu vieną mėgstamą posakį, kuris visada mane išjudina: „What the hell, let‘s see what happens“. Kartoju tai sau mintyse ir judu į priekį!

Neseniai grįžai iš Kinijos, į kurią išvykai su „Erasmus+“ projektu. Kaip tau sekėsi? Jau spėjai grįžti į lietuviško gyvenimo ritmą?

Praėjo mėnesis nuo mano grįžimo į Lietuvą. Net pačiam vis dar sunku patikėti, kad pusę metų gyvenau Kinijoje. Vos nusileidus lėktuvui ir iš jo išlipus suvokiau, kaip stipriai pasiilgau namų. Prisimenu šypseną veide, einant centrine Vilniaus gatve ir aplinkui girdint, kaip žmonės kalba lietuviškai.

Kai žmonės sužino, kad buvau Kinijoje visuomet užduoda du klausimus: „Tai kaip sekėsi? Ar valgei vabalų?“. Nedaugžodžiaudamas visada atsakau, kad viskas buvo FANTASTIŠKA.

P.S. vabalų nevalgiau.

Kodėl vykai būtent į Kiniją?

Jau nuo pirmojo kurso pradžios mano bucket list‘e puikavosi raudonai apibrėžta eilutė su žodžiu Kinija. Studijuodamas Rytų Azijos šalių kalbas ir kultūras supratau, kad man reikia ten nuvykti patobulinti žinias bei praplėsti akiratį, susipažįstant su kita kultūra. Vis primindavau sau apie azijietišką egzotiką, apie trumpą pabėgimą nuo įprasto gyvenimo ritmo, kol pagaliau ėmiau ir padariau tai. Universitetas suteikė puikias galimybes!

Kinija – labai toli, visai nepažįstama šalis, gyvenimas turbūt irgi visai kitoks. Kaip radai drąsos viską palikti ir išvykti?

Turiu prisipažinti, kad bijojau ir ilgai dvejojau užpildyti paraišką, tai padariau likus kelioms valandoms iki registracijos pabaigos. Bėgo jau treti studijų metai, kiekvieną rytą vos atsikėlęs pradėdavau dieną mintimis, kuriomis klausiau paties savęs ar tikrai leisiu šiai galimybei išslysti iš rankų. O ir artimieji bei draugai nuolat primindavo man apie planus išvažiuoti į Kiniją.

Galiausiai, varomas visos šios jėgos nebeleidau sau bijoti, o praėjęs visas atrankas nebeturėjau galimybės pasitraukti. Juokingiausia tai, jog netikėjau, kad išvykstu net likus kelioms savaitėms. Viskas atrodė kaip iliuzija ir tik nusileidęs Pekine pradėjau suvokti kur papuoliau.

Ir kokia ji pasirodė, toji Kinija?

Eh, galėčiau pasakoti ir pasakoti. Pirmą savaitę šioje šalyje stebino absoliučiai viskas, ką matydavau aplinkui – visai kitokia kultūra ir žmonės. Galėčiau įvardinti tris dalykus, kurie man paliko didžiausią įspūdį.

Pirmas dalykas – žmonių gerumas. Kinijoje vyrauja kolektyvistinė visuomenė, kurioje žmonės laikosi kartu. Visuomet kažką kartu veikia, maloniai priima vieni kitus. Net vėlų vakarą parke galima pamatyti šimtus žmonių drauge sportuojančius, vaikštinėjančius, bendraujančius. Jeigu tik kyla kokia nors problema arba klausimas – visada sulauksi pagalbos ir patarimo.

Antras dalykas – užsieniečiai Kinijoje turi išskirtinių privilegijų. Kaip aš sakau, jaučiausi, kaip „rock star“. Pabendravus su šios šalies žmonėmis supranti, kad dažnas jų visą savo gyvenimą nebuvo išvykęs į kitą šalį ar net tolimesnį miestą, todėl užsieniečiai jiems – egzotika. Nuolat minioje gali sulaukti įdėmių žvilgsnių ar net prašymų kartu nusifotografuoti.

Trečias dalykas – Didžioji Kinų siena. Tai įspūdingiausia vieta, kurioje kol kas man teko pabuvoti. Ji driekiasi per Kiniją tūkstančius kilometrų, man teko pabuvoti tik prie 3 skirtingų priėjimų. Kad ir kur benuvykdavau kaskart užsibrėždavau sau tikslą pasiekti aukščiausią matomą tašką, o tai dažniausiai yra valanda lipimo laiptais, kurių aukštis 25-30 cm. Tai smarkiai išvargina. Tačiau pasiekus tą tašką apima didžiulis džiaugsmas. Juk tai iššūkio įveikimas, o ir vaizdas pro debesis žemyn į mažučius namelius – nenusakomas žodžiais. Lipant aukštyn būdavo smagu persimesti keliais žodžiais su jau žemyn lipančiais žmonėmis, kurie ragino nepasiduoti.

Žinoma, tarp daugelio dalykų, kurie man patiko, buvo ir tokių, kurie nesužavėjo. Pavyzdžiui, didelis žmonių skaičius. Kinijoje gyvena maždaug 1,5 milijardo žmonių, o tai reiškia, kad žmonių yra visur ir visada. Mano intravertiškoji pusė norėjo šiek tiek atsiriboti nuo nuolat mane supančios masės, tačiau tai buvo neįmanoma. Dar vienas manęs nesužavėjęs dalykas – maistas. Kiek teko bendrauti su užsieniečiais, jie teigė tą patį. Kiniška virtuvė be galo riebi, o prie to mes ne visai esame pratę. Pirmas kelias savaites didelė dalis laiko praleidžiama ne kur kitur, o ant tualeto.

Kaip greitai pavyko peržengti kalbos barjerą?

Nuvykęs į Kiniją supratau, kad visko ko mokiausi universitete, kinų kalbos paskaitose yra niekas. Kinų kalba paremta keturiais tonais, o tai reiškia, kad tariant vieną žodį skirtingu tonu keičiasi ir jo reikšmė. Išlipus oro uoste dar galima tikėtis, kad tave supras kalbant angliškai, bet tik išėjus už jo ribų anglų kalbą galima pamiršti. Nemeluosiu, pirmas mėnesis buvo tikra kančia.

Sėdėdavau paskaitose, nesuprasdamas nė pusės žodžio, nes ausis nebuvo įgudusi fiksuoti tokių garsų ir jų atpažinti. Tiesiog žiūrėdavau tuščiu žvilgsniu į sieną ir mintyse melsdavausi, kad tik niekas manęs neužkalbintų. Pradėjau bijoti, jog grįšiu su skola. Tačiau kaip tik tada supratau, kad reikia pradėti rimtai dirbti ir mokytis. Įpusėjus antrajam mėnesiui Kinijoje atėjo tas stebuklingas momentas, kai sėdėdamas klasėje supranti viską, kas tau dėstoma. Nėra net žodžių, nusakančių, kaip nuostabiai tuomet jaučiausi. Nuo tada viskas darėsi tik lengviau ir lengviau. Pradėjau nebebijoti užkalbinti žmonių, tobulinti klausą, platinti žodyną. Turėjau kambario draugą, kuris buvo musulmonas, todėl teko iš arčiau susipažinti ne tik su rytietiška kultūra, bet su arabiška taip pat. Šių studijų dėka sužinojau, kaip elgiasi ir kokių tradicijų laikosi žmonės, priklausantys kitokioms kultūroms. Kultūrinis šokas nebuvo labai stiprus. Jaučiau, kaip vis auga mano smalsumas ir noras sužinoti daugiau detalių apie mane supančią aplinką.

Ką patartum į panašią kelionę leistis planuojančiam žmogui?

Sutikęs tokį žmogų jam pasakyčiau, kad jau skrisdamas lėktuvu surinktų visas savo baimes, kurias jaučia, surašytų ant mažų lapelių, sudėtų į dėžutę, o ją išmestų pro langą.

Tokios kelionės – nuotykis, kurį reikia išgyventi taip, kad visada atsimintum. Tikrai bus sunku ir atrodys, kad niekas tavęs nesupranta, norėsis tik verkti ir kuo greičiau grįžti namo. Tačiau įdėjus darbo ir pastangų ateis tas kertinis momentas, kai viskas atrodys FANTASTIŠKAI.

P.S. nepamiršk „Mezim‘o“.

Galbūt tai šalis, kurioje norėtum gyventi? Ar planuose jau turi kelionę atgal?

Per pastaruosius keletą metų man teko nemažai keliauti. Paragavus kelionių skonio nebesinori sustoti, tai – lyg užkrečiama liga. Tikrai planuoju sugrįžti į Kiniją, norėčiau ten įgyti magistro laipsnį. Tai būtų gana didelis iššūkis, turint omeny tai, kad viskas vyktų kinų kalba. Tačiau turiu didelį norą mokytis ir pamatyti visą pietų Aziją. Gyventi Kinijoje nenorėčiau, laikau save patriotu ir matau savo ateitį Lietuvoje.

Kokius artimiausius iššūkius sau esi išsikėlęs?

Pastebėjau, kad mano gyvenimas stipriai kinta kiekvienais metais, todėl darosi vis sunkiau išsikelti konkrečius tikslus ir likti prie jų, vis atsiranda kažkas netikėtai. Tačiau dabar pagrindinis mano tikslas – baigti universitetą. Dar vienas – pradėti rašyti blog’ą. Manau, kad esu sukaupęs nemažai patirties, įdomių nuotykių, pasakojimų ir patarimų. Kol kas dar lydi baimė, kad bus neįdomu, sulauksiu kritikos… Bet prižadu, įveiksiu šią baimę ir įgyvendinsiu.

Kas yra tavo pavyzdys?

Gal skambės juokingai, tačiau seku kelis Amerikos veidus – Dwayne „The Rock“ Johnson, Will Smith, Steve Harvey. Šie vyrai, mano akimis, tobulo vyro pavyzdžiai, kurie nuolatos sako, kad jeigu ko nors nori, reikia tiesiog nueiti ir pasiimti: „Get Up. Dress Up. Show Up“.