J. Kisieliauskas: kūryba – laviravimas tarp būties ir nebūties

Žmonės

Ieva Zinovičiūtė

Labai dažnai daugelis yra linkę manyti, kad žmogus gali būti tik vienpusiškas, ypatingai kai kalbama apie tiksliuosius ir humanitarinius mokslius. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, rašytojas J. Kisieliauskas – puikus pavyzdys, kaip galima suderinti mokslų daktaro laipsnį tiek tiksliųjų mokslų srityje, tiek kūryboje.

Rašote jau nuo vaikystės, kodėl studijoms pasirinkote ekonomiką?

Aš galvoju, kad žmogus negali būti tik vienos pakraipos, kad tik „tiksliukas“ ar tik „humanitaras“.  Netikiu, kad kurianti asmenybė negali gerai skaičiuoti, ar priešingai  jei moka skaičiuoti, negali sukurti kažką gražaus. Man asmeniškai yra būdingas pasipriešinimas toms visoms kryptims, trendams. Vienam iš tokių trendų šiuo metu ir priešinuosi. Kai pasijaučiu „pernelyg didelis“ kūrėjas  pradedu skaičiuoti, ir atvirkščiai, jei per daug skaičiuoju – pradedu kurti. Tokiu būdu ir sau nuobodžiauti neleidžiu, ir tuo pačiu visuomenei sukeliu klausimą: „Ką darau su savo gyvenimu?“

Ar nuoširdžiai tikite tokia meile, kokią vaizduojate savo kūryboje?

Labai norėčiau tikėti, kad tai egzistuoja. Meilės tema yra neišsemiama, ir turbūt didžioji dalis kūrybos yra sukurta jos pagrindu. Mano kūryboje yra tiek asmeninės patirties, tiek fantazijos. Manau, kad viskas, ką mes gebame įsivaizduoti, gali egzistuoti ne tik mūsų pasąmonėje ar kūryboje, bet gali būti perkelta ir į realybę. Pasakysiu taip: privalau tuo tikėti. Ir tikiu, kad vieną dieną tai taps ne tik žinojimu, bet ir praktika.

Ar kūryba atspindi to momento jūsų savijautą?

Būna visko. Būna dienų, kai galvoje sukasi daugybė įvairių minčių, tampančių mano kūryba. Mėgstu jas taupyti, pasilikti ne tokioms produktyvioms dienoms. Kartais nėra jokio įkvėpimo, tik visiškas išsikvėpimas, kada nepavyksta nieko sukurti. Net tokios smulkmenos kaip lietus, savijauta jame, tampa puikiu įkvėpimu. Kai būna specifinės šventės, visuomenei priimtos dienos, kartais randi, ką jau sukūręs ir pritaikai. Žinoma, būna ir taip, kad lauke nuostabus oras, o aš paskelbiu kažką žiauriai depresyvaus. Pastebėjau, kad iš marketingo pusės, pripažinimo perspektyvos, skaitytojus labiau paliečia kūryba, kuri atspindi tos dienos, to momento aktualijas.  Dėl to labai stengiuosi savo kūrybą sieti su aktualijomis, aktualiąja žurnalistika. Aš pastebėjau, kad ypatingai plačios visuomenės nuomonę atspindinčios mintys yra tikrai einamos. Ir dėl to manau, kad toje mano kūryboje įvykių, kurie vyksta aplink mus vis daugėja, ir aš tuo džiaugiuosi. Matau, kaip visuomenė tą puikiai priima ir aš galiu išsakyti savo nuomonę.

Viktorijos Kajokaitės nuotr.

Pradėjote naują projektą „Vyro gidas“. Gal galite plačiau papasakoti apie tai?

Projektas nėra naujas, aš jį pradėjau rašyti dar prieš maždaug trejetą metų ir tiesiog buvau jį apleidęs.  Jis atsirado visų pirma todėl, kad mane pradėjo erzinti nuomonės, jog esu kažkoks „labai jau romantikas“ ir rašau tik apie meilę. Kaip jau ir sakiau, nemėgstu tokių etikečių, kad žmogus gali būti tik vienpusis.  Pajutęs, kad visuomenė mane priima kaip nemirštantį romantiką, aš pagalvojau, jog būtų smagu parodyti kūrybos įvairovę ir šalia tos meilės temos, kurią vis dar plėtoju savo kūryboje, įpilti šiek tiek kitoniškumo. „Vyro gidas“ bus tarsi pastebėjimai XXI a. gyvenančiam vyrui. Čia bus sudėti elgsenos, stiliaus ir etiketo patarimai, klaidų, kurių nemažai darau ir pats, pastebėjimai. Tai lyg vadovas vyrui, turinčiam gerą humoro jausmą, su nemenka sarkazmo ir ironijos doze. Iš dalies tai yra mano manifestas, kad Kisieliauskas nėra tiktai romantikas.

Ar yra kokia nors tema kuria niekada nerašytumėte?

Atvirai, niekada nerašyčiau apie savo asmeninius santykius. Tai nėra tabu, tačiau asmeninius santykius, mano manymu, reiktų palikti asmeniniais. Tiksliau, nemėgstu viešai skalbti ar džiauti savo apatinių. Tikiu, kad kūryba yra bendražmogiškas dalykas ir kai tu ja daliniesi, joje neturėtų būti kažkokių asmeniškumų, dėl to vengiu bet kokių konkretumų rašydamas. Žinoma „Džentelmeno vadovas“ bus visai kas kita, bus daug asmeninių potyrių, bet jausmai, tarpasmeniniai santykiai, ypatingai su mylimu žmogumi, lieka būtent su mylimu žmogumi. Jei kažką rašau, sakykime, meilės tema- konkrečiai kažkokiam žmogui, tai ta kūryba ir išvysta tik tą žmogų. Esu prieš publikavimą tokių asmeninių patirčių. Bet kalbant apie temą, kuria niekada, niekada nerašyčiau – tai… aš abejoju, ar yra tokia tema.

Labai pabrėžiate optimizmo svarbą savo kūryboje, tačiau retkarčiais pasidalinate ir niūresnėmis mintimis. Kodėl?

Į knygą „Meilė etc“ aš sudėjau pozityvias mintis apie meilę. Manau, kad žmonės, kurie galvoja, kad gyvenimas yra tik geras arba tik blogas, labai stipriai sau meluoja. Lygiai taip pat ir aš meluočiau sau sakydamas, kad gyvenimas visas yra tik optimistiškas. Suprantu, kad pasaulis yra visoks, tiek geras kiek ir blogas. Būtent toks požiūris atsiskleidžia ir mano kūryboje, visada stengiuosi išlaikyti harmoniją. Aišku, būna tokių bangų, kai ne tik aš, bet ir mano skaitytojai „pagauna“, kad matyt kažkas blogo vyksta mano gyvenime, jog rašau depresyviai. Tačiau kartais tai nebūna tiesa, gali būti, kad aš gyvenu visiškame pakylime tam, kad numuščiau tokį „haipą“. Stengiuosi neperdegti ir save nuraminti, kad visada taip nebus. Optimizmas yra vyraujanti tema mano kūryboje, vien dėl to, kad visuomenė ir šiaip turi gan ne mažiai pesimistiškų minčių, ir kita vertus, aš neleidžiu savo skaitytojui užmigti ant optimizmo auros, tuo pačiu primenu ir sau, kad visko gali būti.

Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojatės?

Nemanau, kad tai yra knyga ar daktaro vardas. Prisimenu savo pirmosios mokytojos žodžius, kad nepaisant to, kas gyvenime atsitiktų, reikia visada stengtis išlikti savimi. Turbūt mano didžiausias pasiekimas iki šiol ir yra tas, kad aš visose gyvenimo situacijose sugebėjau išlikti tuo, kas esu.

Viktorijos Kajokaitės nuotr.

Sakoma, jog kiekvienas kūrėjas turi savo Mūzą. Ką jūs laikote savąja Mūza?

Atvirai, jei mano Mūza būtų kažkoks konkretus dalykas  tai aš statyčiau savo kūrybą ant labai trapaus pagrindo. Nes vieną dieną Mūza yra, o kitą dieną gali jos jau nebebūti. Dėl to stengiuosi savo Mūza paversti visą aplink mane esantį pasaulį. Tai gali būti medžiai, krentantys lapai, oras, Saulė, praeinantis žmogus, kalbantis vaikas, skrendantis paukštis. Nepaisant to, kad mane inspiruoja visa mano aplinka, didžiąją dalį savo kūrybos sukūriau visiškoje tamsoje, naktį. Stengiuosi sekti aplink mane esančią aplinką visos dienos metu. Tokiu būdu paskui atsidūręs visiškoje tamsoje, noriu rekonstruoti pasaulio vaizdą, kuris mane tą dieną supo. Tokios rekonstrukcijos mane įkvepia parašyti vieną arba kitą mintį. Mano Mūza yra abstrakti, ir aš tuo kol kas labai džiaugiuosi.

Kaip jaučiatės pasidalinęs savo darbu, kūryba?

Būtų tobula, jei parašius viskas pasidarytų lengviau. Tą laiką po knygos išleidimo aš apibūdinčiau kaip pogimdyvinės depresijos laikotarpiu. Tu kaip ir supranti, kad tai įgavo apčiuopiamą pavidalą, bet tuo pačiu ir išgyveni, kaip jam seksis, bijai ir atsilieptinų.  Dažnai kas nors pagiria, bet kartais jau netiki, kad tai nuoširdu, atrodo, kad gal pataikauja. Prisipažinsiu, po išleidimo aš dar neskaičiau savo knygos. Žinoma, ji dabar namie turi ypatingą, garbingą vietą knygų lentynoje, bet negaliu sakyti, kad ja iki galo pasidžiaugiau. Pasakysiu paprastai: pats ieškau prie ko prisiknisti savo knygoje, o lyg ir reikėtų pasidžiaugti. Aš jaučiu, kad ten esu dar labai žioplas, pridaręs daug klaidų. Kita vertus, visa tai motyvuoja kurti toliau, tobulėti. Džiaugsmą dažnai keičia nostalgija, žinant kokia buvo knygos kaina, bet tai mane tik dar labiau skatina kurti kažką naujo ir nebesidairyti atgal.

Kaip reaguojate į kritiką?

Nėra tokios vienareikšmiškos reakcijos, net ne visai žinau, nuo ko tai priklauso. Kartais galiu sureaguoti labai šaltai ir visiškai pritarti kritikui. Kitais kartais puolu ginčytis ar pykti, kvestionuoti savo sugebėjimus, o kaip kada – labai jautriai priimu kiekvieną atsiliepimą.  Šiaip kritiką aš labai mėgstu ir pastaruoju metu labai ja pasidžiaugiu. Galbūt aš tapau nebe toks įdomus, nes atsirado tik giriantys, nors ne, meluoju, yra čia tokių kritikuojančių. Šiaip galvoju, kad kritikai daro labai svarbų darbą, nes tai yra kūrėjo degamoji galia skatinanti, kurti, tobulėti. Dažniausiai kritika tik paskatina, o ne stabdo kūrėjo darbą.  Gaudamas kritikos kvestionuoji savo gebėjimą kurti, ir tai yra toks perpetuum mobile (lot.), amžinasis variklis kūrybai.

Nekartą buvote išrinktas „Stilingiausiu dėstytoju“. Kaip jaučiatės, kai studentai vertina Jus pagal išvaizdą, o ne pagal protą ar kūrybą?

Jau kokius tris – keturis kartus taip iš eilės. Jei atvirai, tai buvau gavęs „Metų Inovatoriaus“ nominaciją, kada sukūriau „laimometrą“ VDU. Skaičiavau Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) laimę. Manau, kad jeigu yra kažkokia papildoma priežastis be paskaitos turinio, kuri gali pritraukti studentą, tai yra šaunu. Žinoma, tai suteikė priežastį kvestionuoti savo gebėjimą vesti paskaitas, bet kol negirdžiu nusiskundimų ir replikų dėl savo dėstymo – esu ramus. Atsiimdamas tokius apdovanojimus visada pajuokauju, kad gal man reikia daugiau knygų skaityti ar kažką kito sugalvoti, kad būtų vertinami kiti dalykai. Iš dalies tai gal net glostė mano ego ir leido suprasti, kad aš nesu atitolęs nuo studentų, jeigu jiems patinka kaip aš atrodau. Sakyčiau, jog čia yra labai slidus dalykas. Kol tu paviršutiniškai galvoji apie tą nominaciją, tol viskas yra linksma, bet jeigu pradedi labai giliai žiūrėti, tai tikrai gali paskęsti į liūdesį. Aš stengiuosi į tokius iššūkius žiūrėti kūrybiškai, ir labai tikiuosi, kad šiais metais nepasikartos tokia mano sėkmė, būtent toje srityje, kurioje kol kas aš buvau labai pastebimas.

Viktorijos Kajokaitės nuotr.

Vis užsimenate apie naują knygą, apie ką ji bus?

Kaip jau sakiau – nenoriu būti vienodas, bet tuo pačiu labai mėgstu tęstinumą. Taigi, ir pavadinimas bus šiek tiek panašus į senosios knygos, ir formatas bus panašus, o knyga bus apie gyvenimą. Kaip ir rišamasis raktažodis yra „gyvenimas“, ir jei pirmoji jo dalis atskleidė įvairius išgyvenimus, susijusius su pozityviais jausmais ir meile, tai šioje knygoje bus daugiau realizmo, daugiau žemės pačiupinėjimo, daugiau ir pesimistinių minčių. Tai lyg tokio vadinamo „tikro gyvenimo“, nenuobodaus, kuriame yra tiek gero, tiek blogo. Tai trumpai atsakant tema bus apie gyvenimą, o pavadinime šis raktažodis dominuos.

Kaip vyksta Jūsų kūrybos procesas, ar turit kokių nors ritualų?

Kaip ir minėjau, tai didžioji dauguma kūrybos gimsta tyloje ir tamsoje. Mano kūrybinis procesas iš šalies žmogui galbūt sukeltų klausimą, ar su manimi viskas gerai, nes aš sėdėdamas tamsoje ir tyloje kažką mąstau ir rašau. O gal priešingai, gal net mistiškai. Toks sėdintis ir nejudantis žmogus, kuris tiesiog tyli ir stengiasi atrasti ryšį su savimi. Taigi svarstau, kad jeigu Holivudas statytų filmą, tai aš neabejoju, kad jis nupieštų kaip kokių elektrinių, magnetinių laukų susiėjimą. Pats kūrybinis procesas yra stengimasis laviruoti tarp būties ir nebūties. Kai būtis realiai esi tu, o ne aplinka, tuomet tiesiog stengiesi užmegzti tą kontaktą su savimi. Galų gale, pagavęs kažkokią mintį savyje, arba sukūrus kažkokį vaizdinį, yra tikimybė pertransformuoti tai į tekstą.

Ir pabaigai: kaip ekonomistas, gal galite įvertinti, ar kurti apsimoka?

Kaip klasikinis ekonomistas pasakyčiau, kad neapsimoka, nes finansinis atsipirkimas praktiškai neegzistuoja. Tu sudedi daug daugiau išteklių, nei kad gauni naudos, tai yra finansinės naudos lyginant su kaštais. Bet kaip elgsenos, bihevioristinės ekonomikos atstovas, aš pasakyčiau, kad apsimoka. Kitaip tariant – sakyčiau ir taip, ir ne. Priklauso ir nuo to, iš kokios ekonomikos mokyklos žiūrėtum.