Dienoraščiai

Kūryba

2017/11/21

Vasara. Saulė kepina net per debesis, taigi diena tikrai karšta. Šiandien švenčiame mano dviejų geriausių draugių gimtadienius. Cinamonės oficialus gimtadienis buvo prieš penkias dienas, o Plėvelės šiandien, taigi jos nusprendžia padaryti bendrą gimtadienio šventę Cinamonės sode. Nors sodas toli gražu nepanašus į vilą ant ežero kranto ar kotedžą ir patogiai išsimiegoti visiems tikrai neišeis, bet svarbiausia, kad čia netrukdys tėvai ar kiti suaugėliai ir visi galės daryti viską, kas neperžengia jų girtos moralės ribų.

Kadangi žmonių, kuriuos galėtų pavadinti tikrais draugais, nei Cinamonė, nei Plėvelė neturi, į savo gimtadienio šventę pakvietė tuos, su kuriais tuo metu leisdavo daugiausiai laiko. Micius – Plėvelės bičas, su kuriuo ji susipažino prieš porą savaičių, savo viešnagės pas dukterėčią metu. Micius, žinoma, kartu prigriebė ir draugą, kurio niekas nepažįsta, ir šis iš nejaukumo geria daugiau ir greičiau už visus tikėdamasis, kad greit pasijus drąsesnis ir galbūt pajėgs sužavėti kokią šventėje esančią merginą, pavyzdžiui, gimtadienyje taip pat esančias Marmūzę ar Provincialę. Su jomis mano draugės susipažino internetinėje pažinčių svetainėje ir kartais susitikdavo linksmai praleisti laiką prekybos centruose su kokiais nevykėliais, nes lauke valkiotis žiemą būdavo per šalta. Išskyrus tam tikras progas, pavyzdžiui, savaitgalio, kai tame pačiame prekybcentryje nusipirkdavo Jamaica arba Tautinio ir eidavo su neaiškiais bičais ištaškyti gėrimų į kokį apleistą darželį ar parkelį. Vėliau, jau apsvaigusios, ieškodavo pas ką pernakvoti, nes tokios būsenos juk negalėtų grįžti namo ir dar labiau sugadinti savo įvaizdžio prieš mamą ar močiutę. Tačiau grįžti namo kartais tekdavo ir girtoms, nes ploto paieškos ne visada būdavo sėkmingos.

Cinamonė į gimtadienį, žinoma, pakvietė ir savo bičą Beplaukį, kuris šį gimtadienį įsivaizduoja kaip eilinę progą pabūti neblaiviam. Bet visgi Beplaukis yra vienas iš dviejų normaliausių žmonių šiame susibūrime. Jis, kaip ir Micius, su savimi irgi atsivedė draugą, kurio vardo nežinau iki šiol, nors prie manęs visi jį vadina Kylu. Kylas čia taip pat atėjo prisiliuobti ir gal dar nusikabinti kokią panelę vienai nakčiai, kad nebūtų veltui išleidęs pinigų ant degtinės butelio, kurį atsinešė kaip gimtadienio dovaną.

Sad Birthday Party-2017

© Howie Kim

Kai visi šie žmonės susirinko, mes ėjome pasidaryti gimtadienio nuotraukos, kuri buvo labiau panaši į klasės nuotrauką, nes bičai sutūpė apačioje, o panelės stovėjo už jų ir mėgino išlaužti pozas, kurios, jų manymu, privers jas atrodyti gražiau, nei jos atrodo iš tikrųjų. Pykšt! Panos subėga pažiūrėti, kaip jos atrodo fotoaparato ekranėlyje, ir visos, kaip susitarusios, reikalauja dar vieno kadro. Pykšt! Dar vieno. Pykšt! Per visą fotosesiją bičai išlieka santūrūs ir pozos, kaip ir veido išraiškos, beveik nekeičia. Atrodo, jog jiems nelabai svarbu, kaip jie atrodys tose nuotraukose, nes tikrai nesiruošia jų dėti į šeimos albumą ar rėminti ir kabinti ant sienos. Tuo visiškai nesistebiu, nes žinau, kad jie čia atėjo tik gerai praleisti laiką, o ne palinkėti mano draugėms laimingų gyvenimo metų.

Padėjus fotoaparatą į šalį, visi eina persirengti patogiais rūbais, ir prie vaišių stalo, padengto mažutėlėje terasoje, jau sėdasi atrodydami kasdieniškai. Mano džiaugsmui, ant stalo yra patiekta kepta duona su česnakų ir sūrio padažu, kurią kramsnoju kaskart, kai jaučiuosi nejaukiai. Taigi duoną valgau beveik visą laiką. Nors Plėvelė netoliese, jaučiuosi taip, lyg neturėčiau su kuo kalbėti, nes aplink mane sėdi vien mano sielai tolimi žmonės. Cinamonė ir Beplaukis sėdėjo tolokai nuo manęs – per toli, kad galėčiau kažką jiems pasakyti negirdint visiems susirinkusiems. Vieną po kito valgau keptos duonos gabalėlius, kol pastebiu Plėvelę kažką šnabždant Marmūzei į ausį. Plėvelės žinutę Marmūzė perduoda šalia jos sėdinčiai Provincialei ir aš prisislenku arčiau, kad sužinočiau, apie ką jos kalba. Tačiau šios net nesiteikia man atskleisti savo paslapčių. Pradedu nujausti, jog su manimi informacija niekas nesidalina todėl, kad šnabždesiai turbūt yra apie mane. Ką Plėvelė galėjo apie mane pasakyti Provincialei ir Marmūzei? Galbūt pasakė, jog man reikėtų mažiau kimšti, nes ir taip vos telpu į ‘90s stiliaus Cinamonės mamos šortus, kuriuos užsisegant reikėjo gerokai įtraukti pilvą. Gal jos juokiasi iš mano ne visiškai švariai nuskustų kojų, o gal iš gėdos ar pykčio raustančių žandų. Mano mintis pertraukia Cinamonė, kuri irgi susidomėjo, apie ką jos kalba, todėl Provincialė ir jai kažką pašnibžda į ausį. Tik išgirdusi, ji suraukia antakius ir pažiūri į mane gailesčio kupinu žvilgsniu. Tą patį žvilgsnį vėliau atpažįstu ir Beplaukio akyse, ir jis vienintelis išdrįsta pasakyti Plėvelei, kad taip elgtis yra negražu ir žema. Aš jaučiuosi tokia pažeminta.

Taigi garsiai pasakau: „Žinau, kad Plėvelė pradėjo kalbėti kažką negražaus apie mane. Tikiuosi, kad čia turiu bent vieną draugą, kuris man pasakys, ką padariau, kad nusipelniau apkalbų.“ Visi šventės dalyviai susižvalgo tarpusavyje, valandėlę įsivyrauja tyla ir Beplaukis galų gale neiškentęs pasako: „Plėvelė pašnibždėjo, kad tu vienintelė iš čia esančių panelių vis dar skaisti…“. Aš pradedu juoktis, nes man labai palengvėja kai suprantu, jog visgi jie kalbėjo ne apie mano išvaizdos ar charakterio trūkumus. Jie išvis nekalbėjo apie jokius mano trūkumus. Aš didžiuojuosi, jog būdama 15 metų, vis dar esu skaisti ir nematau, ko čia reikėtų gėdytis, tačiau Plėvelė mano kitaip. Ji jaučiasi labai suaugusi ir moteriška, atidavusi savo nekaltybę bičui, kurį pažįsta vos kelias savaitėles, taigi atsistoju ir iškilmingu tonu pasiūlau pakelti tostą: „Už visas jus suaugusias ir moteriškas. Ir už tai, kad visada tikėtumėt, jog esat visa galva už mane pranašesnės ir patrauklesnės“. Tačiau niekas taurių į viršų nekelia ir mano pasakytas tostas nieko nedžiugina, greičiau jau sunepatogina gimtadienio svečius. Suvokiu, jog čia nebeturiu ką veikti ir, kad šis gimtadienis apsieis ir be manęs. Galų gale, juk cielkos niekam neįdomios, todėl nei vienam vis tiek įspūdžio nepadaryčiau, net jei ir labai stengčiausi. Taigi išsikviečiu taksi ir parvažiuoju namo.

Deja, bet realybė kiek kitokia, nei mano fantazijos. Atsipeikėjusi pamatau, kad vis dar sėdžiu prie to paties stalo su tais pačiais žmonėmis, kaip ir prieš 5 minutes. Jaučiu gerklėje įstrigusį gumulą ir vos laikau ašaras, bet suprantu, kad privalau tvardytis, nes visiškai nenoriu atrodyti silpna ir paveikta to, ką kažkas apie mane kalba, net jei tai viena iš mano geriausių draugių. Nervingai nuryju kelis šampano gurkšnius ir tikiuosi, kad su jais kartu nurysiu ir tą gumulą, graužiantį man gerklę ir nejudantį iš vietos jau kelias minutes. Laikas slenka taip lėtai ir aš noriu, jog visi tiesiog pamirštų apie mano egzistavimą ir nebekreiptų į mane dėmesio. Tada galėčiau niekieno nepastebėta ramiai pasišalinti ir sulįsti į žemę su savo gėda ir kompleksais, kad nebematyčiau ir negirdėčiau, kaip kas nors juos aptarinėja. Tačiau ir toliau lieku sėdėti ir už tai imu tik dar labiau savęs nekęsti, o keptos duonos lieka vis mažiau…

Adolfina KRIVICKAITĖ