Virš galvos kaupiasi debesys? Pasiruošk tam!

Psichologijos kampas

Deividas SKAVIČIUS

Tikriausiai dažnas iš mūsų pagalvoja apie tas nerūpestingas dienas, kai laikas lėtai slenka savo vaga ir niekur nereikia skubėti. Deja, tokia idilė pasiekiama tikrai ne kasdien. Mūsų gyvenime nestinga nerimo ir streso, jie mus lydi tarsi kamuoliniai debesys, iš kurių, regis, tuoj neišvengiamai prapliups lietus. Tačiau skėtis čia nepadės – pats metas sustoti ir pradėti rūpintis savo emocine sveikata. Ar kada susimąstei apie tai?

Visos mūsų universiteto akademinės bendruomenės psichologine gerove rūpinasi VDU Psichologijos klinika. Ji ne tik teikia profesionalią psichologinę pagalbą įvairiomis formomis, bet ir vykdo psichologinį švietimą. Šiuo metu klinikai vadovaujanti Psichologijos katedros lektorė dr. Kristina Kovalčikienė sako, kad rūpintis savo emocine sveikata yra labai svarbu, tačiau tai supranta dar tikrai ne visi.

„Vis greitėjantis gyvenimo tempas, dideli reikalavimai, daug įsipareigojimų ir atsakomybių, nuolatinis pasiekiamumas verčia mus labiau rūpintis darbiniais ar studijų reikalais nei emociniais. Tačiau džiaugiamės, kad studentai vis aktyviau dalyvauja mūsų siūlomose kitose, ne psichologinio konsultavimo, veiklose – asmenybės augimo grupėse, relaksacinių technikų ir streso valdymo mokymuose, asmeninių pokyčių internetinėje pagalbos sau programoje ir kitur“, – pasakoja Psichologijos klinikos vadovė.

Jau beveik 20 metų šioje klinikoje dirbantis psichologas, profesorius Aidas Perminas pastebi, kad bene geriausiai emocinės sveikatos reikšmę vertina psichologijos studentai. Jie yra vieni tų, kurie dažniausiai savo vidines problemas patiki padėti išspręsti specialistams.

„Labiausiai motyvuoti ir daugiausiai kreipiasi būtent tie, kurie studijuoja psichologiją. Jie žino, kada reikia, kaip reikia ir mažiausiai bijo tai daryti. Psichologijos studentams tai yra gyvenimo dalis. Bendravimas su psichologu vis labiau tampa normalaus gyvenimo dalimi. Kalbant apie kitus studentus, sunku pasakyti. Ko gero, Lietuvos visuomenėje tai nebėra kažkoks išskirtinis dalykas, kurio reikėtų bijoti“, – mano profesorius.

Visgi jis teigia, kad tie, kurie ateina į kliniką konsultuotis, nebūtinai turi klausimą, tiesiogiai susijusį su jų emocine sveikata, pavyzdžiui, žmogus kartais kreipiasi, kai negali dėl ko nors apsispręsti.

„Mes tokius klausimus vadiname problemomis. Turime problemą, kuriai išspręsti reikia kito žmogaus pagalbos. Paprastai kreipiamės į draugus, artimuosius – tuos natūralius psichoterapeutus savo gyvenime, bet būna atvejų, kai tai daryti nepatogu. Kartais reikalingas nešališkas požiūris žmogaus, kuris tuo užsiima, yra profesionalas ir apie tuos dalykus išmano daugiau“, – sako prof. A. Perminas.

Profesorius pripažįsta, kad ne visada tas, kuris kreipiasi pagalbos, tiksliai žino, kokią problemą jis nori išspręsti. Tokiu atveju jam padeda Psichologijos klinikos konsultantai.

„Dažniausiai žmogus yra kažkuo nepatenkintas. Tokių sričių jo gyvenime yra daugybė. Kartais netgi pačiam sunku suprasti, kas negerai. Tai tinka visiems atvejams, kuriuos aptariame konsultavimo kambaryje. Kad galėtume suvokti, kokia yra problema, reikia bandyti suprasti, kas manęs netenkina, kas vyksta mano gyvenime. Problema gali keistis. Žmogui iš pradžių atrodo, kad negerai vienoje srityje, o galų gale paaiškėja, kad iš tikrųjų – visai kitoje. Tik retais atvejais problema būna labai konkreti, kai norima išspręsti tik ją, dažniausiai ji yra platesniame kontekste. Kalbame apie viską, ne tik apie tą vieną tašką“, – darbo patirtimi dalijasi prof. A. Perminas.

Pasak klinikos vadovės, per metus VDU Psichologijos klinikos paslaugomis pasinaudoja tiek universiteto studentų, kiek ir kitų šalių universitetuose. Taigi, nesame išsiskiriantys, konsultuojame tiek, kiek ir kolegos užsienyje.  Šiuo metu Psichologijos klinikoje dirba 5 psichologai, 3 psichologai-savanoriai ir referentė.

Vis dėlto prof. A. Perminas tiki, kad didžioji dalis problemų žmogaus gyvenime sprendžiamos be psichologo pagalbos. Tą padaro arba pats žmogus, arba jam padeda artimieji, o kartais netgi nelabai artimi žmonės. Profesoriui antrina ir dr. K. Kovalčikienė:

„Daugeliu atvejų žmonės yra patys pajėgūs įveikti savo sunkumus ir rasti išeitis, o psichologo pagalba reikalinga tuomet, kai žmogus negali pats susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Be to, problemų slegiamas žmogus ne visuomet pats ieško pagalbos, tad artimieji ir aplinkiniai (kolegos studentai, kambariokai, dėstytojai) taip pat turėtų nenusisukti ir tokią pagalbą korektiškai pasiūlyti“.

Nors kiekviena artėjanti egzaminų sesija mus ir vėl priverčia jaudintis dėl savo rezultatų, stresą ir nerimą patiriame ne tik jos metu. Tai neatsiejama kasdienybės dalis, su kuria reikia susitaikyti.

„Žodis „stresas“ reiškia prisitaikomąją organizmo reakciją prie pokyčių. Stresas – homeostazės (pastovios organizmo vidinės terpės, – red. past.) palaikymo mechanizmas. Jei jo nebūtų, mes turėtume mažiau galimybių prisitaikyti. Stresas padeda gyventi, siekti tikslų, laikyti egzaminus, mokytis. Jeigu nebūtų streso, mes būtume neproduktyvūs, galėtume viską atidėlioti iki begalybės. Jis mus motyvuoja. Stresas pradeda trukdyti tada, kai jo yra per daug. Tada jis sukelia didelę įtampą, nerimą, tampa sunku mokytis“, – pasakoja prof. A. Perminas.

Profesorius sutinka, kad šiais laikais streso yra daug. Viena to priežasčių – vis greitėjantis gyvenimo tempas – šiuolaikinė civilizacijos problema. Tampa sunku gyventi savo malonumui. Tarp akademinės bendruomenės streso ir „perdegimų“ bene visada pagausėja pavasario sesijos pabaigoje.

„Streso daugėja tiek studentams, tiek ir dėstytojams, nes ateina atsiskaitymai, magistro, bakalauro, kursiniai darbai. Dėstytojams – įvairūs pabaigimai, ataskaitos. Pavasarį darbų itin padaugėja. Ta įtampa tampa užkrečiama. Įsitempę studentai užkrečia dėstytojus, kurie, irgi įsitempę, užkrečia dar kitus studentus ir tokia įtampa tiesiog tvyro ore“, – savo pastebėjimais dalijasi profesorius.

Viktorijos kajokaitės nuotr.

Ir visgi ne visada žmogus gali tiksliai pasakyti, kas jam neduoda ramybės, ar dėl ko taip stipriai jaudinasi. Kartais tikrosios nerimo priežastys slypi kur kas giliau nei mums patiems atrodo.

„Baimė yra tada, kai aiškiai žinai, kad kažkas įvyks. Tada bijai. Nerimas yra tada, kai tai, kas įvyks, gali įvykti arba ne. Pavyzdžiui, eini į egzaminą ir subjektyviai galvoji, kad gali ir  neišlaikyti. Gali išlaikyti, gali neišlaikyti. Jeigu žinotum, kad neišlaikysi, tada būtų baimė. Tada galbūt ir neitum. Ko gero, nerimas yra tai, kad tas pavojus turi galimybę įvykti. Na, yra ir tokių teorijų, kurios kalba, kad galima ir nežinoti tikrosios nerimo priežasties. Pavyzdžiui, psichodinaminės teorijos, susijusios su Z. Froidu, teigia, kad tikroji nerimo priežastis glūdi pasąmonėje ir mes galime tiktai racionalizuoti, ko mes bijom arba dėl ko jaučiam nerimą. Racionalizuoti, t. y. susikurti priežastis dėl ko jaučiame nerimą, nors iš tikrųjų mūsų viduje slypi kažkas gilesnio“, – paaiškina prof. A. Perminas.

Turbūt jau supratai, kad nei streso, nei nerimo iš savo gyvenimo visiškai išguiti nepavyks, tačiau galima pasistengti, kad jis netaptų neįveikiama kliūtimi tavo kelyje.

„Norint geriau valdyti stresą, reikia tuo užsiimti kiekvieną dieną. Galbūt taip netgi pradėti daryti dar tada, kai streso nelabai ir yra. Be darbo nieko nebus. Mokymasis valdyti stresą irgi yra mokymasis. Jeigu mokaisi egzaminui, tu mokaisi, kad įgytum įgūdžių. Tam, kad suvaldytum stresą, taip pat reikalingi įgūdžiai. Jeigu motyvacija mažinti stresą pakyla tiktai sesijos metu, paprasčiausiai nėra įgūdžių. Juos reikia įsisavinti iš anksto – arba dalyvauti mokymuose, arba susirasti gerą knygą ir nuosekliai elgtis pagal tai, kaip ten yra surašyta“, – sako profesorius.

Visi VDU studentai turi galimybę nemokamai naudotis VDU Psichologijos klinikos paslaugomis. Čia yra teikiamos įvairios psichologinės pagalbos formos: psichologinis konsultavimas (susitikus su psichologu, el. laiškais, „Skype“); asmenybės augimo grupės; grupiniai relaksacijos mokymai; internetinė asmeninių pokyčių programa. Lietuvių ir anglų kalbomis konsultuoja profesionalūs psichologai – VDU Psichologijos katedros dėstytojai, turintys praktinio darbo patirties psichologinio konsultavimo srityje.

Įgyvendindama VDU akademinės bendruomenės psichologinės gerovės ir jai reikšmingų veiksnių stebėseną, Psichologijos klinika parengė studentų psichologinės gerovės stebėsenos sistemą, kuri leis įvertinti studentų psichologinę gerovę ir sunkumus, jų kitimą. Pasak dr. K. Kovalčikienės, visi VDU studentai bus aktyviai kviečiami dalyvauti apklausoje, kuri leis pamatyti bendras tendencijas, identifikuoti tikslines studentų grupes, kurioms labiausiai reikalinga psichologinė pagalba ir tikslingai pasiūlyti būtent tokią pagalbą, kokios reikia. Nėra pamirštami ir universiteto dėstytojai bei jų psichologinė gerovė.

„Siūlome jiems asmenybės augimo grupes, grupinius relaksacijos mokymus. Artimiausiu metu, kartu su kolegomis iš Psichologijos katedros planuojame atlikti dėstytojų psichologinės gerovės tyrimą. Yra parengtas ir netrukus bus išleistas lankstinukas VDU dėstytojams ir administracijai, kaip atpažinti ir padėti tiems studentams, kuriems reikia psichologo pagalbos“, – planais dalijasi klinikos vadovė.

Tiesa, ne visada streso reikia bijoti. Prof. A. Perminas turi keletą patarimų, kaip jį galima panaudoti gerai savijautai ir motyvacijai:

„Kiekvieną rytą palįsti po šaltu dušu. Ne lediniu, bet vėsiu. Organizmui fiziologiniame lygyje tai irgi bus stresas, gerasis stresas – eustresas. Toks žmogus visą dieną bus darbingesnis, nes tas eustresas mobilizuos fiziologiškai – organizmas bus darbingesnis, žvalesnis, laimingesnis ir sveikata bus geresnė. Kitas patarimas – mankštintis. Ryte, kai dar būna vėsu, pabėgioti lauke. Tai irgi fiziologiniame lygyje bus stresas ir visą dieną jausiesi gerai.“

Stresą galima mažinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, darant pertraukas. O jų metu yra pravartu užsiimti kokia nors relaksacija.

„Viena iš tokių populiarių relaksacijų yra progresuojanti raumenų relaksacija. Jos principas – įtempti raumenį, jį atpalaiduoti ir taip pereiti per visas raumenų grupes. Bet vėlgi tam yra reikalingi arba mokymai, arba knyga“, – sako profesorius.

Mūsų vaizduotė gali taip pat neblogai pagelbėti mažinant nervinę įtampą. Prof. A. Perminas pataria naudoti vaizdinius – užmerkti akis kelioms minutėms ir įsivaizduoti kokią nors tau asmeniškai malonią vietą, kuri neprivalo būtinai egzistuoti.

„Pavyzdžiui, užsimerkti ir pamatyti save lėtai vaikštantį po baltą, žydintį sodą. Jeigu tai yra malonu. Kai kurie žmonės yra alergiški žiedadulkėm, tuomet šis būdas netinka, reikia įsivaizduoti kažką kita. Pavyzdžiui, kad sėdi kalno viršūnėj, bet vėlgi, jeigu nebijai aukščio, ir panašiai“, – pataria jis.

Kartais užsitęsusi niūri nuotaika priverčia žmogų susimąstyti – gal jam depresija? Visgi, šį žodį reikėtų vartoti atsargiai, nes jis tinka tikrai ne visiems atvejams.

„Depresiją diagnozuoja psichiatras. Ji turi atitikti kriterijus pagal TLK (Tarptautinę ligų klasifikaciją, – red. past.). Todėl pablogėjusios nuotaikos nederėtų maišyti su depresija. Jeigu norisi išsiaiškinti, ar tai depresija, reiktų kreiptis į psichiatrą. Ar svarbu tai sužinoti? Galbūt bloga nuotaika yra rizikinga tada, kai atsiranda minčių apie savižudybę, kai visiškai nebesinori daryti to, kas anksčiau buvo malonu, kai tampi visiškai apatiškas ir tai trunka apie dvi savaites. Tada reikia ieškoti tiek psichologo, tiek psichiatro pagalbos. Visais kitais atvejais tai – liūdesys. Būtų keista, jeigu mes visą laiką būtume linksmi ir laimingi. Kartais atsitinka liūdnų dalykų, kartais tiesiog pasidaro liūdna. Galima sakyti, kad ta ne per gera nuotaika yra susikaupimo būsena. Būtent toje susikaupimo būsenoje daugiausiai visko ir padaroma. Tai galbūt netgi kūrybiška būsena, nes jeigu yra labai gera ir linksma, paprasčiausiai išbarstai save, netgi susikaupti negali. Tokioje rudeniškoje melancholijoje esi galbūt netgi darbingiausias, nes susiimi ir savyje kažką atrandi. Nereiktų bijoti tokios būsenos“, – teigia prof. A. Perminas.

Jis taip pat pastebi, kad šiandien stereotipas, jog pas psichologus vaikšto tik tie, kam „su galva negerai“, nors ir po truputį, bet vis labiau nyksta.

„Ne, priešingai, pas psichologus vaikšto tie, kuriems su galva viskas labai gerai. Tie, kuriems negerai, neina pas psichologus. Problema, kokia ji bebūtų, gyvenimiška ar psichologinės sveikatos problema yra gyvenimo dalis. Kai susergi gripu, gydaisi. Taip ir čia. Jeigu turi kokią nors problemą, nebūtinai tai turi būti psichikos liga, bet kokią, jeigu tau reikalingas kitas žmogus su kuriuo pravartu pasitarti, tai tu eini ir tariesi. Labai racionalus gyvenimas“, – sako profesorius.

Tikiu, kad kalbėti apie savo jausmus mums kartais dar yra sunku, tačiau dėl to neturėtų būti gėda. Nereikia bijoti jausmų ir tylėti tada, kai skauda. Yra žmonių, kurie pasirengę Tau padėti. O ar Tu esi tam pasiruošęs?


VDU Psichologijos klinika

Jonavos g. 66-326/327, LT-44191 Kaunas Tel. (8 37) 327 825

psichologijos.klinika@vdu.lt  www.vdupsichologijosklinika.lt