„Draugystė su perfekcionistu“. Ištraukos

Kūryba

Pirmą dalį skaitykite čia.


Balandžio 26 | O gal vis dėlto nereikia?

08:10 O, šūdas. O, šūdas. O, šūdas! Mes tikrai miegojome, ir dar ne bet kur, bet ant skardžio! Ir jau 08:10! Mane tėvai užmuš. Negaliu tuo patikėti. Maniau sapnuoju, bet ojojoj kaip stipriai klydau. Tajus vis dar užsimerkęs. Kaip gerai, kad nenusivertėm ir gyvi sveiki praleidom naktį. Mane tėvai užmuš! Bijau grįžti.

– Tajau? Miegi?… – vos pašnibždomis ištariau ir bakstelėjau jam pirštu į nosį.

Jis sunkiai pramerkė akis.

Jau nebe. Kiek valandų?

– Po aštuonių vienuolika. Mane mama užmuš. Visą naktį dingusi ir nieko nepranešus… Man bus labai blogai.

– Nieko nesakys. Vakar prieš ateidamas čia aš parašiau tavo mamai žinutę, kad nesirūpintų, nes naktį būsi su manim.

– TU RIMTAI?!

– Nerėk taip iš pat ryto, mano ausys nepratę priimti ankstyvųjų decibelų.

– Oi… gerai. Kaip gerai. Nukrito akmuo nuo širdies. Negaliu patikėt, kad visgi mes pernakvojom ant šito piliakalnio. Kaip aš vakar užmigau? Nebeatsimenu nieko.

– Labai greitai nulūžai. Matyt aš šnekėjau taip nuobodžiai, kad tau nebeužteko jėgų išklausyti.

– Ne… tiesiog… vakar buvau tokia pavargusi, buvo emocijų pilna diena. Dar tas pokalbis su mama…

– Teisingai, kaip tik norėjau pasiteirauti. Kaip jis praėjo?

– Buvo sunku… susipykom. Ji pasakė, kad per mažai laiko ligoninėje praleidau, nes smegenų dar trūksta.

– Nekreipk per daug dėmesio, jinai pati patyrė nemažą šoką, kai sužinojo, jog dukra guli ligoninėje. Kaip reaguotum tu, jeigu tavo būsima dukra ten atsidurtų?

– Nežinau… gal pradėčiau save kaltinti, kad darau kažką negerai, skiriu per mažai dėmesio, ar nesuprantu jos vidinio pasaulio. Tada tikriausiai bandyčiau kalbėtis atvirai, kad ir kokia uždara ji būtų.

– Tai va. Manau, kad tavo mama irgi atsigaus po kiek laiko. Ji turi priprasti prie tokios situacijos. Vis tiek vaistams pinigų duos, pamatysi. O jeigu ne, tai aš paskolinsiu.

– Ačiū, ir taip visko daug padarei. Pakentėsiu, kol mama apsipras su dabartine situacija.

– Čia geriausias sprendimas. Neskubink įvykių, tegul viskas įvyksta savaime.

– Uhhh… taip. Na ką, metas nešdintis iš čia. Noriu grįžusi namo atsigerti karštos arbatos…

– Matai, vis dėlto į namus yra dėl ko grįžti…

Jis nusišypsojo, pradėjo dėtis daiktus ir pajudėjome link miesto. Lauke buvo gana vėsu, tai visą kelią ėjome užsikloję pledu. Kad ir kas matė visą šitą vaizdą  man buvo tiesiog nusispjauti, nes nuostabus laikas atpirko viską. Tajui tikriausiai taip pat, nes neatrodo blogos nuotaikos. Dabar pagalvojau, kad kažkada sakė, jog kitų nuomonė jam daug reiškia. Hmm. Tikriausiai priklauso nuo aplinkybių ir situacijos, nes šįkart jam aplinkinių nuomonė visiškai nerūpėjo, arba jis gerai tą užslėpė… Tajus palydėjo mane IKI PAT LAIPTINĖS.

– Na, va. Pagaliau nekankins manęs jokia širdgėla, kad tau kažkas negerai.

– Tai jau tikrai… Ačiū tau, kad atėjai pas mane, ir… permiegojai su manim, nusiprunkščiau.

– Prašom, prašom, (šypsosi), kitą kartą nebūk viena, kai to tikrai nenori. Žinai, kad visada palaikysiu draugiją. Iki, varau mokintis, nes reikia ruoštis matematikos olimpiadai, sakė mokytoja parašys kada ji vyks, gal už kokių poros mėnesių, bet dar kol kas negavau jokios žinutės.

– Ką tau ten ruoštis? Ir taip viską moki…

– Per mažai moku.

– Apsikabinom ir atsisveikinom. Dėl karštos arbatos dabar atiduočiau savo…

13:16 Su mama vienu kitu žodžiu tik persimetu, jaučiasi šaltumas tarp mūsų, bet laikui bėgant viskas susinormalizuos. Tikriausiai. Aš vis dar negaliu patikėti, jog ji perskaitė mano dienoraščio, kad ir tuos du lapus… bet ten buvo beveik viskas parašyta… žinoma, aš pati kalta, kad pasidėjusi buvau savo stalčiuje, bet tikrai nemaniau, kad kažkas gali turėti kėslų kėsintis į jį…

Pasidariau pietus: vištienos kepsniukų ir bulvių košės su daržovių salotomis. Kai pavalgysiu, eisiu iki miesto, gal pasikalbinsiu ir Lidę. Noriu Tajui ką nors nupirkti. Kokią nors mažytę smulkmenėlę. Nes vis dar jaučiuosi nesmagiai, kad jis man padovanojo tą meškiną, o aš jam visiškai nieko.

14:00 Svaigsta galva, tikriausiai vaistai taip stipriai daužo.

Ištrauka iš Viktorijos Kajokaitės rankraščio „Draugystė su perfekcionistu“