Knygos, ieškantiems dievų savo kasdienybėje

Rekomenduojam

Laurent Gounelle  „Dievas visada keliauja incognito

Alanas stovi Eifelio bokšto viršuje, pasiruošęs šokti žemyn, nes jam atrodo, kad gyvenimas neturi nei prasmės, nei tikslo. Tačiau staiga ant peties pajunta kažkieno ranką – nepažįstamas senyvas vyras, pasiryžęs sulaikyti jį nuo beprasmiško žingsnio. Nepažįstamasis pasiūlo Alanui sandorį: vaikinas gaus naują visavertį gyvenimą jei vykdys gelbėtojo jam skiriamas užduotis. Netrukus Alanas patenka į įvykių sūkurį, išgyvena naujus potyrius ir pasineria į paieškas gyvenimo prasmės, kurios iki šiol nematė…

Ši knyga buvo viena iš pirmųjų mano dievų. Tiek pavadinimo prasme, tiek kokybės. Ji tikrai dieviška. Buvau sužavėta formos ir žodžių paprastumu, aiškumu. Nemažas puslapių kiekis nė kiek netrukdė ir perskaičiau lengviau, nei tikėjausi. Tokios istorijos priverčia susimąstyti apie savo pasirinkimus. Ar tikrai yra tik viena išeitis? Ne visada pasidavimas yra geriausias problemų sprendimas. Ši knyga skirta ieškantiems savo gyvenimo kelio ir tiems, kurie jį jau atrado.


Balys Sruoga „Dievų miškas“

Buvo ir miškas, ir dievai. Tiesa, lietuviški. Perkūnas, Jūratė, Austėja. Iki karo visokios uogautojos ir grybautojos čia landžiojo, o tada viskas staiga pasikeitė. Nors ne viskas. Atvažiavo vokiečiai, iškirto mišką, pastatė koncentracijos stovyklą, suvarė inteligentus, tarp jų ir lietuvį Balį Sruogą, o kelios likusios pušelės ir už trijų kilometrų ošianti jūra priminė pajūrio kurortą, kaip pasakyta knygoje.

„Dievų miškas“ yra dokumentinė knyga apie dvejus metus praleistus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tai liudijimas ateities kartoms apie nusikaltimus, žmogaus dehumanizavimą ir akivaizdą su mirtimi. Kasdienybė yra pašiepiama, iškreipiama, tai pasitelkiama kaip priemonė išgyventi groteskiškame absurdo pasaulyje.

Skaičiau tiek su malonumu, tiek su siaubu akyse. Mintyse šmėkščiojo užrašas: „Visa tai tikra“. Tačiau tai mūsų istorija, kurią gerbiam ir saugojam, ir norėčiau, kad būtų buvę kitaip, tačiau ten būdami žmonės nepasidavė, jie išmoko apgaulės meno ir tai jiems padėjo išgyventi. Ši knyga tiems, kurie ieško savojo dievų miško.


Mitch Albom „Dievas skambina vienąkart“

Tai alegorinis pasakojimas apie žmonių tikėjimo galią, apie artimųjų netekties skausmą ir viltį, kad jie visada liks su mumis. Kai į pasaulį žvelgi atviromis akimis, paguoda gali ateiti netikėtu būdu ir pavidalu. Ką darytum, jeigu tau būtų duota vienintelė galimybė savo artimajam pasakyti tai, ko nespėjai? Ar pasirinktum tikėti stebuklais?

Knygoje pasakojama apie nedidelį Mičigano valstijos miestelį, kuris patraukia pasaulio dėmesį, kai jo gyventojai sulaukia neįtikėtino dalyko – mirusių artimųjų skambučių iš dangaus. Miestelį užplūsta atvykėliai, kurie karštligiškai trokšta būti šio stebuklo dalimi. Vienintelis Salis Hardinas, ką tik grįžęs iš kalėjimo, auginantis mažametį sūnų ir gedintis mirusios žmonos, atsisako tikėti šia beprotyste, todėl atkakliai ieško tiesos.

Galvojant apie knygos žanrą gana sunku nuspręsti, ar tai alegorinis pasakojimas, kaip teigiama tinklaraščiuose, ar labiau detektyvas. Skaitant vis neapleido jausmas, kad visa tai per daug gera, kad būtų tikra. Kaip mirusysis gali paskambinti? Draugui, kaimynui, tačiau ne tau? O gal čia koks maniakas žaidžia žmonių jausmais? Knyga gal vietomis pasirodė kiek ištempta, bet pabaiga buvo viso to verta. Šią knygą skiriu visiems tiems, kurie turėtų ką pasakyti, jei vieną dieną netikėtai paskambintų miręs žmogus.


Cyril Massarotto „Mano bičiulis Dievas“

Istorija prasideda, kai Jam, trisdešimties metų vyrui, niekuo neišsiskiriančiam iš milijonų kitų vyriškių, apsireiškia Dievas. Pradžioje kiek nustebinęs susitikimas su Dievu netrunka tapti įprastu reiškiniu Jo gyvenime. Dievas pradeda apsireikšti periodiškai ir jie netrunka tapti geriausiais draugais. Knygoje Dievas – tarsi bendraamžis draugas, kuris žino visas paslaptis, turi puikų humoro jausmą, nevengia pasišaipyti ir kartais „išdurti“ vyriškį. Jie bendrauja, Dievas netgi padeda jam kurti santykius su patinkančia mergina. Bet gyvenimas ar Dievas kažkada paima tai, ką jis turėjo brangiausio… Kodėl taip nutinka..? Dievas visada turi atsakymus į visus klausimus išskyrus vieną, į kurį žino atsakymą tik pats žmogus…

Knygoje pateikiama istorija ne apie Dievą, o apie su Dievo pagalba atsiskleidžiantį patį žmogų, jo gyvenimą, dvasinius išgyvenimus ir suvokimą, kodėl gyvenimas yra būtent toks, koks jis yra. Net ir sunkiausiais gyvenimo momentais reikia kliautis tiek Dievu, tiek pačiu savimi. Gyvenimas ir Dievas  mums visada leidžia išgyventi patį nuostabiausią jausmą – meilę. Meilę sau, savo artimui ar pačiam gyvenimui.

Knyga sužavėjo trumpumu, puikiausiai tiks tiems, kurie yra išsiilgę trumpos vakaro istorijos. Tai knyga visiems, ieškantiems gyvenimo kelio, (arba) draugo, kuris, pasirodo, gali būti ir pats Dievas.


Christian Grenier „Tą vakarą Dievas mirė“

Kristianas nuoširdžiai tiki Dievą, bet kai nepakėlęs patyčių nusižudo jo pusbrolis Obenas, viskas pasikeičia. Ieškodamas paguodos Kristianas bando kreiptis į kunigą, tačiau šis šaltai atsuka nugarą sakydamas, jog savižudžiai patys pasirenka padaryti mirtinąją nuodėmę. Kunigas atsisako jį palaiminti. Kristianas pajunta tuštumą ir beviltišką tylą. Dievas jam nebeatsako. Melstis? Kodėl turėčiau tai daryti, jei Obenas jau pasmerktas? Jei net kunigas atsisakė gelbėti jo sielą? Tuštuma. Beviltiškoje chaoso tyloje iškyla akivaizdi realybė. Čia nėra Dievo. Jis čia buvo. Dabar jo čia nebėra.

Ši apysaka gana trumpa, tačiau joje daug gyvenimiškų pamokų, apie tai, kaip reikia mokėti mylėti ir atleisti, netgi pikčiausiems priešams. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, ar tu tikintis, ar ne. Daug svarbiau, kaip tu sugebi tikėti meile, užuojauta, draugyste. Ši istorija visiems tiems, kurie nebijo tikėti.

Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ