Kipras – tai daugiau nei žydras vanduo ir smėlėti krantai

Erasmus

Germantė LOVČIKAITĖ

Pirmą kartą gyvenime nemačiau namų ilgiau nei du mėnesius. Pirmą kartą pati nuo medžio nusiskyniau mandariną ir jį suvalgiau. Pirmą kartą lapkričio paskutinėmis dienomis maudžiausi jūroje. Pamačiau palmes ir tai, kad šalyje gali būti daugiau kačių nei žmonių. Nebesupratau, kuria kalba čia reikia ir galvoti. Pirmą kartą visai nepažįstamos vietos tapo kasdieniais namais, kai prieš akis išvydau Kiprą…

Pasakodama savo įspūdžius apie „Erasmus+“ mainų patirtį labai norėčiau išvengti visų klišinių frazių, kurias dar prieš nepilnus metus pati rašiau motyvaciniame laiške atrankos metu. Prisipažinsiu, kad į konkursą pakliuvau „netyčia“, nes pabandyti susigriebiau likus vos savaitei iki paraiškų teikimo paskutinės dienos. Nors dar mokykloje tyliai pasvajodavau apie panašią patirtį, ji atrodė nereali ir per sunkiai pasiekiama. Pasakysiu paslaptį – žinokit, kad tuos dokumentus susitvarkyti nėra jau taip sunku, kaip gali atrodyti. Tebūnie tai pirma priežastis, kodėl rekomenduočiau pasinaudoti tokia mokymosi užsienyje galimybe.

Išvažiuoti iš Lietuvos kažkodėl labai bijojau. Paklausiau jau buvusių „Erasmuse“ draugų, ar ir jiems taip buvo, o po jų atsakymo „oi ne, labai laukiau ir nieko nebijojau“ pasijusdavau nenormali ir pernelyg skysta. Nuvykusi į tą svetimą ir, švelniai tariant, kitokią šalį, pirmiausia pagalvojau „kas čia per dykuma“ ir „ko aš čia atsibeldžiau“. O kartais stipriau užgraužus namų ilgesiui svarsčiau, kodėl niekas nepasakoja apie tą tamsesnę ir liūdnesnę „Erasmuso“ pusę, negi čia man vienai taip? Tačiau beveik pasibaigus mainų laikotarpiui supranti, kad šeima ir draugai niekur nedingsta, o tu grįžti, rodos, ir tokia pati, ir visai kitokia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kipre mokiausi privačiame Nikosijos universitete (University of Nicosia). Studijuoju kūrybines industrijas, mano specialybė aprėpia daug dalykų, tad kiekviename siūlomame universitete galima atrasti sau tinkamų disciplinų. Kadangi į mainus išvažiavau jau antrame kurse, derinti dalykus nebuvo sunku: praktiką atlikau per vasarą, tad liko tik du specialybiniai programos dalykai, visa kita rinkausi pagal tai, kas man įdomu ir atitinka VDU A grupės dalykus, tad galimybės šiuo klausimu itin plačios. Prabėgus semestrui Nikosijoje dabar porą dalykų rinkčiausi kitaip, pavyzdžiui, kalbų mokymo kokybė, panašu, VDU yra geresnė. Nepaisant to, man ir mano grupiokei, su kuria čia atvažiavau kartu, specialybiniai dalykai buvo įdomūs, mums patiko juos mokytis. Tad jeigu ruošiatės vykti mokytis į užsienį, labai rekomenduoju nuoširdžiai ir atidžiai paskaityti dėstomų dalykų programas ir juos pasirinkti ne aklai – taip išvengsite nemalonių staigmenų, mokysitės su malonumu ir lengviau viską suderinsite su universitetu namuose.

Kipras, akivaizdu, lietuvio akiai yra labai egzotiška šalis – tiek savo peizažu, tiek žmonų gyvenimo būdu. Vietiniai ten atsipūtę ir niekada neskubantys, beveik visada su šypsena ir lietų dažniau iškeisiantys į pagulėjimą paplūdimyje. Supratau, kad saulė žmonėms tikrai padaro magišką poveikį, nes atrodo, kad ir jie patys tada spinduliuoja šilumą ir paprastumą. Vienas iš labiausiai mane sužavėjusių dalykų buvo senoji karta: močiutės kalnų kaimelių senamiesčiuose parduoda savo pačių ruoštas uogienes, o senukai susėdę kavinėse su savo Cyprus cofee puodeliais taip aistringai žaidžia kortų žaidimus arba nardus, kad jau vien jų stebėjimas gali būti vadinamas pramoga. Kipro žmonės dažniausiai yra gana tingūs. Ilgesnį nei 3 minučių pasivaikščiojimą jie visada iškeis į kelionę automobiliu, tad pėstieji gatvėse, nemeluoju, dažnai tėra tie patys „Erasmuso“ studentai. Su jais daugiausiai ir teko bendrauti, nes gyvenau name, kur kartu kambarius nuomojosi kiti iš užsienio atvykę studentai, važiavau į keliones, kurias organizavo būtent į užsienio studentus orientuotos organizacijos. Tai padėjo iš naujo suvokti, koks margas yra pasaulis. Teoriškai visada tai žinojau, tačiau supratau tik pamačius ir bent kažkiek prisilietus prie tiek daug kultūrų vienu metu. Kai kurie stereotipai pasitvirtino, o kai kurie kaip tik išnyko. Na, bet vienas dalykas vainikavo viską: mano kambariokė buvo iš Italijos, ji visą savo gyvenimą kasdien valgo makaronus, o bendraudama su tėvais kiekvieną vakarą telefonu ji išties ne kalba, o dainuoja, šokinėdama tarp intonacijų. Nuo šiol visi italai mano akyse bus būtent tokie, kol koks naujas pažįstamas neįrodys kitaip! Na ir štai, visgi neišvengiau jau nuzulintų frazių apie „pasaulio suvokimo ir akiračio praplėtimą“, bet tebūnie, nes nori ar nenori, tai yra tiesa.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenau Kipro sostinėje Nikosijoje, kuri, deja, man pasirodė gana nykus miestas. Mėgstantiems vakarėlius veikti tikrai yra ką, tačiau ir pati galėjau kiek daugiau pasidomėti mieste vykdomais kitokio pobūdžio renginiais visuomenei. Nepaisant to, mane labai domino kelionės, tad kiekvieną savaitgalį stengiausi išvažiuoti kur nors prie jūros arba į kalnus, tad drįsčiau sakyti, kad gana neblogai susipažinau su sala, o autobusų į kalnus grafkus žinau vos ne mintinai. Kipras – kultūriškai turtinga šalis. Anksčiau salą kaip koloniją valdė britai, o dar prieš tai – Venecijos respublika, Osmanų imperija, visa tai liudija saugomi archeologiniai parkai. Šiandien pusė salos yra okupuota Turkijos, tačiau į šią salos dalį galima patekti tiesiog parodžius savo dokumentą. Būtent ten, drįstu sakyti, mane pasitiko įspūdingiausia saloje matyta vieta – Kantaros pilis. Ji stūkso 800 m aukštyje prie pat jūros krantų, iki jos į kalną keliu lipome apie 12 km, tačiau atsiveriantis vaizdas vertas trigubai tiek, nes matosi tolyn besidriekiantis salos pusiasalis ir vanduo aplink jį. Taip pat daug kartų teko lankytis salos centre esančiuose Troodos kalnuose, kur yra bent keletas pėsčiųjų takų kiekvieno poreikiams – nuo 4 km iki 14 km, aukštai kalnuose ir žemai miškuose prie krioklių. Kalnai, nors ir neaukšti (Olimpo viršūnė siekia 1952 m virš jūros lygio), tapo mano mėgstamiausia vieta saloje, kur atsiveria beribiai kalnai ir salos pakrantės tolumoje. Kalnuose visada pasitinka tyla, ten ir vėjas skamba kitaip, o einant maršrutu keliauji ne tik fiziškai, o ir mintimis. Būtent ši patirtis padėjo man suprasti, kad visą gyvenimą
kalnai traukė ne veltui, ir dabar teks pildyti naujai gimstančias svajones. Na, bet netrūko ir nuotykių, nes vieną kartą kalnuose su kompanija netikėtai papuolėme į audrą su kruša ir viskas baigėsi tuo, kad peršlapę namo važiavome pro kitą salos pusę, nes kelią iš kalnų kaimelio į Nikosiją užgriuvo akmenys… Kipras ne veltui traukia turistus, nes saloje yra bent 5 kurortiniai miestai su sezono metu perpildytais paplūdimiais. Vanduo čia žydras ir skaidrus, uolos pajūrio krantuose ir bangos, skalaujančios jas, tikrai atrodo įspūdingai. Mėgstantiems vasaros džiaugsmus Kipras tikrai yra rojus žemėje, tad norintiems tai patirti rekomenduočiau čia vykti pavasario semestrą, kai oras ir vanduo tik šiltės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Visada laikiau save patriote ir mylėjau Lietuvą. Pagyvenus kitoje šalyje ši mano nuomonė tik sutvirtėjo. Dabar laikykitės, laukia šiek tiek pro-lietuviškos propagandos arba keletas dalykų, kurių paprasčiausiai pasiilgau Lietuvoje. Visų pirma – geriamas vanduo iš krano. Geriamą vandenį Kipre parduoda specialiuose aparatuose, kur sumokėjus eurą namo parsitempti gali 20 litrų vandens. Antra – žaluma. Tie, kas Kipre buvo po liūčių sezono, su manimi gali stipriai pasiginčyti, tačiau ir Kipro žaluma po lietaus neprilygs vešliems ir samanomis nuklotiems Lietuvos miškams. Trečia – ekologiškas gyvenimo būdas. Panašu, kad rūšiavimas kaip kasdienė būtinybė Kipre dar yra gana svetimas, o ir šiukšlių patvoriuose kartais pasimato daugiau nei Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Ketvirta – eismas dešine kelio puse. Kadangi Kipras seniau buvo Anglijos kolonija, šioje saloje eismas vyksta kaire kelio puse, daug ženklų turi ne tik graikiškus, bet ir angliškus užrašus. Pirmosiomis savaitėmis visas gyvenimas gatvėje atrodė per daug keistas, tačiau grįžus Lietuvoje vos nešūktelėjau vairuojančiam draugui, kai įvažiavo į žiedą iš dešinės pusės…

Apibendrindama galėčiau daug kalbėti apie „gyvenimo nuotykį“ ir „neįkainojamą patirtį“. Kad ir kokia tiesų tiesa tai būtų, nevarginsiu tais žodžiais šimtas pirmąjį kartą, geriau trumpai pasakysiu – važiuokit ir pamatysit patys!

Kipras

Asmeninio archyvo nuotr.