Algirdas Amšiejus: Labai daug dėstytojų pavardžių užmiršau, bet visus „kirvius“ atsimenu

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

Ankstyvais šeštadienio rytais per televiziją galima išgirsti humoro nestokojančio bitininko ir VDU Žemės ūkio akademijos dėstytojo Algirdo Amšiejaus skardų balsą. Televizijos laidose akademikas geba sudominti šmaikščiai perteikiamais patarimais apie sodininkystę ir daržininkystę, tačiau ne visi žino, kad tikroji jo profesinė aistra ‒ bitininkystė, apie kurią dėstytojas, regis, be atokvėpio galėtų kalbėti valandų valandas. Jūsų dėmesiui ‒ nuotaikingas pokalbis su savo srities profesionalu!

Kuo vaikystėje svajojote tapti užaugęs?

Aš norėjau būti dailininkas. Labai mėgau meną, dailę. Mano mamos brolis buvo dailininkas, bet  pokariu sovietai surinko kaimo šviesuomenę, tarp jų ir dėdę, ir išvežė prie plento sušaudyti. Tai daryta tam, kad atgrasintų žmones nuo partizanavimo. Dėdės piešimo sąsiuvinius mama išsaugojo ir aš negalėdavau į juos atsižiūrėti. Sakė, kai buvau mažas ir labai nerimaudavau, man parodydavo tuos piešinius ir nurimdavau. Buvau nutaręs, kad būsiu dailininkas, nes ir aš taip noriu piešti, o piešiau gana neblogai. Atsimenu, dar aštuonmetėje mokykloje spektakliui dariau dekoracijas su dailininku, atvykusiu iš muzikinio teatro, jis mane dar labiau paskatino siekti savo tikslo.  Bet kaimo vaikui atvažiuot į S. Žuko taikomosios dailės mokyklą ir įstoti, jeigu jis nebaigęs jokios meno mokyklėlės, buvo absoliučiai neįmanoma. Ten ir neįstojau.

Kaip nusprendėte pasirinkti visiškai kitą mokslą – agronomiją?

Turėjau vieną skelbimą, kad Kauno botanikos sode yra tokia mokykla ‒ Kauno Mičiurino tarybinis ūkis-technikumas. Kai nuvažiavau į technikumą, pamačiau tą pačią dailę: gulbės plaukioja, tiltukai per vandenį nutiesti, augalai žydi, viskas aplink kaip rojuj. Tai kodėl ne dailė? Aišku, tada bitininkystės specialybės nebuvo, buvo tik sodininkystė ir daržininkystė. Man mokantis antram kurse, Lietuvoj labai trūko bitininkų, kadangi mūsų, sodininkų-daržininkų, buvo dvi grupės, studentams buvo pasiūlyta pereiti į bitininkystę. Na, ir antram kurse atėjo toks dėstytojas P. Karosas, kuris uždegė mane bitininkyste. Tai buvo 1974 metais, nuo tada pradėjau sirgt bitininkystės liga ir ja sergu iki šios dienos.

Kaip sakėte, bitininkyste susižavėjote studijuodamas. Ar vaikystėje, kai augote kaime, Jūs domėjotės šia sritimi?

Aš pirmą spiečių padėjau diedukui susemt, kai man buvo septyneri metai. Bites jau buvau pažinęs, tik, žinot, vaikui bitės ‒ skauda. Ir dabar skauda, bitininkas, kuris pasako: „oi, man bitė įgėlė, nieko nejaučiu“, ‒ meluoja susirietęs. Tai dviejų cheminių medžiagų, šarmo ir rūgšties, sprogimas, na, kaip neskaudės ‒ visąlaik skauda, bet čia nieko tokio. Bitės man buvo vienas iš įdomiausių dalykų. Aš kamanes gaudydavau, savo turėjau, nes kas mane, vaiką, prie bičių prileis. Aš kamanių lizdukus, kurių turėjau septyniolika, parsinešdavau namo. Rudenį ateinu, jau kaimynas ima medų, ir aš einu prie savo bičių medaus, bet akutėse randu tokias dideles kirmėles. „Jėzus, užpuolė kirmėlės mano bites“, galvoju ir išmėtau tas kirmėles, o, pasirodo, tai buvo paskutinė kamanių karta, jos pačios reikalingiausios. Bet taip buvo tik vienais metais, paskui per žiemą mokiausi, studijavau. Bibliotekoj buvau pats rimčiausias lankytojas. Apie laukines bites, kamanes tiek domėjausi, tiek skaičiau, tai ir turėjau septyniolika aviliukų, kur gaudavau per šiaudelį iš dviejų akučių kamanių medaus. Jos negildavo, neatakuodavo. O bitininkystės specialybę pasirinkau technikume antram kurse.

Amšiejus

Aistės Bielevičiūtės nuotr.

Kokius tyrimus ar eksperimentus darote šiuo metu?

Dabar užsiimu bičių veisimo selekcija, tai yra viena iš įdomiausių bitininkystės sričių. Auginu bičių motinas, jas atrinkinėju. Kiekviena bičių rasė turi tam tikrus požymius.

Kažkada man mama sakė: „Vaikeli, nu kas ta bitininkystė? Nu galėjai būt agronomas.“

Ar kada nors dvejojote dėl savo profesijos? Ar gailitės, kad tapote bitininku?

Oi, ne ne. Apie tai reikia pamiršti. Ir šeima iš to gyvena, ir aš džiaugiuosi. Dabar žentas prisidėjo prie bitininkystės ir visi mano vaikai apie bites labai gerai nusimano. Dukra Kauno kolegijoj dėsto apie bičių produktus ir apiterapiją (gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuose naudojami bičių gaminami ir surenkami produktai ‒ red. past.). Ji bičių produktus kosmetikoje naudoja, visokiausius tepalus, kremus su bičių pieneliu daro, kad moterys jaunos ir gražios atrodytų. Sūnui perleidau medelyną, senas aš jau.

Ar savo vaikus paskatinote, ar jie matydami Jūsų pavyzdį patys pradėjo imtis panašios veiklos?

Aš seno kirpimo žmogus ir, mano manymu, šeima turi dirbti visa. Aš turiu tris vaikus: dvi dukras ir sūnų, ir žmona taip pat bitininkystėje dirba, tą patį technikumą pabaigus, mes vienoj grupėj mokėmės. Jeigu vaikams reikėdavo pinigų, neduodavau, jie turėdavo užsidirbti. Nuo pat mažens visi dirbo. Jie užsidirbo automobilius, namus, butus. Aš jiems suteikiau tokį patį darbą, kaip ir užsieny būtų gavę, išvažiavę kokiam norvegui braškių skint. O kodėl jie pas mane negali to paties dirbt, būdami namie su šeima? Jeigu tu žinai, ką daryt, ir turi idėjų, kurias turi su kuo realizuot, yes! Niekur važiuot nereikia. Čia puikiai galima gyvent. Aš juos ne skatinau, o kai kada net verčiau dirbti. Buvo darbai, kuriuos reikėdavo padaryt, aš nesuspėdavau, tada su vaikais susėsdavau ir jiems aiškindavau: ,,Va, vaikai, mes turim tokį daiktą, jeigu mes jį visi sustversim šeimoj, gausim labai gerą pridėtinę vertę.“ O jeigu aš ką nors samdysiu, nerasiu specialisto, užtruksiu, kol jį išmokysiu. Todėl mes patys dirbam ir problemų nėra.

Jūsų brolis irgi bitininkas, ar su juo pasidalijate patirtimi, ar labiau esate konkurentai?

Tikrai ne konkurentai, dalijamės patirtimi, jis yra mano mokinys.

Viename straipsnyje buvote paminėjęs, kad Lietuvoje bitininkų amžiaus vidurkis yra labai aukštas – 78 metai. Ar keičiasi padėtis ir kaip?

Nesikeičia, nes vieno dalyko niekas negali nusipirkti ‒ avilio kvapo.

Ką turite omenyje tai sakydamas?

Skleidžiamas avilio kvapas turi labai gerą poveikį žmogui. Mes dabar kuriam tokius avilius su tinklu, kad būtų galima ant jų gulėti. Tokius apiterapijos namukus. Ir visi bičių produktai – geresnių maisto papildų, ko gero, nėra. Meduje vitaminų yra tiek, kiek yra ant žiedadulkių, kurias bitininkai išmoko atimt iš bičių. Bites šiek tiek skriaudžia, bet ne viską atima. Kas yra žiedadulkė? Tai vyriška lytinė ląstelė. Tą noriu pabrėžt, nes ten Dievulis sukūrė viską, kas išlaikytų gyvybę. Viskas subalansuota: riebalai, baltymai, vitaminai, mineralai. Jeigu mes išmokom atimti žiedadulkę ir naudot sau kaip maisto priedą, tai kaip bitininkas negyvens ilgai?

Amšiejus

Aistės Bielevičiūtės nuotr.

Kaip atėjote į ASU kaip dėstytojas?

Kai pabaigiau doktorantūrą, oficialiai nebuvau įdarbintas, bet pas mane ateidavo praktikantai. Aš visą laiką su jais bendravau, ruošiau studentų laboratoriniams darbams bites, bičių motinas. Su profesoriumi J. Straigiu gerai sutardavom, jis man padėdavo tyrimus daryt, bet vieną šeštadienį profesorius mirė. Jo mirtis visiems buvo kaip iš giedro dangaus, niekas netikėjo. Jis varė mašiną techninei apžiūrai ir techninės pagalbos stoty numirė. Kadangi aš buvau pabaigęs doktorantūrą ir mane universitete žinojo, buvau pakviestas dėstyti. Man tai buvo nesvetima, kadangi aš jau technikume bitininkystę dėsčiau penkiolika metų, kol gyvavo ši specialybė ir pats technikumas. Taip pat buvau pabaigęs bitininkystės institutą Rusijoj, kur įgijau kvalifikaciją moksliniams darbams, tyrimams, todėl 2004 m. labai lengvai atėjau į ASU.

Televizijos laidose šmaikščiai aiškinate apie sodininkystės principus, ar taip pat dėstote ir studentams?

Vieni su kitais bendraujam nuoširdžiai. Šiomis dienomis labai daug pedagogų daro tokį dalyką: jeigu elektros nėra, tai paskaita neįvyks. Aš turiu kitokį principą. Man elektros gali visai nebūti net per visą mano kursą. Svarbu, kad lenta būtų. Bet rodau ir skaidres, turiu geros medžiagos, ko gero, didžiausią bitininkystės videoteką, tokią biblioteką, apie kurią universitetui tik pasvajoti, kadangi leidžiu daug pinigų naujausiai literatūrai. Taip pat su studentais kartais pasikeičiam vietom.

Esate atlaidus dėstytojas ar „dėstytojas-kirvis“?

Manau, aš dėstytojas, suprantamai pateikiantis medžiagą. Tokių dalykų kaip skolos pas mane nebūna, nes aš tada manau, kad kaltas dėstytojas. Nors pas mane nėra lengva mokytis. Įvertinu dviem pažymiais: vienas kaip atsako, o kitas ‒ kaip įvertinu. Kartais  duodu ne testus, o, pavyzdžiui, tuščius lapus ir liepiu patiems sudaryti testą. Vieni per pusę valandos tik penkis klausimus sukuria, o kitiems nespėji paduoti ir jau pilnas lapas. Studentas studentui nelygus.

Pernai buvau labai įdomiai pagerbtas – studentai mane išrinko geriausiu agronomijos fakulteto dėstytoju. Nemanau, kad studentai apie mane sakytų „kirvis“. Nors neaišku, ar blogai būti „kirviu“. Labai daug dėstytojų pavardžių užmiršau, bet visus „kirvius“ atsimenu.