Ir tu turi teisę susimauti

Psichologijos kampas

Viktorija REKSTYTĖ

Egzaminų sesija studentams suteikia ne tik žinių, bet ir daug streso, įtampos, nerimo, o jei dar nepavyksta pasiekti užsibrėžto tikslo – kaltės jausmo. Dideli lūkesčiai ir adekvačiai neįvertintos galimybės dažnai gali pasėti nerimo daigą ir sukelti psichologinių problemų. Šįkart domimės, kaip išvengti savigraužos, kad nuo pečių nukristų kaltės našta.

Sakoma, kad tas, kuris moka pasijuokti iš savęs, yra psichologiškai pranašesnis, nes tokiam žmogui nebaisi kitų kritika. Bet ar tikrai savikritika yra stiprioji savybė? Kreipiamės į Psichologijos klinikos darbuotoją ir Psichologijos katedros lektorę dr. Loretą Zajančkauskaitę-Staskevičienę, pasak kurios, savikritika dažniausiai suprantama kaip gebėjimas suvokti savo galimybių ribas. Savikritiškas žmogus geba pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, todėl suvokia, kad ne visose srityse yra pranašesnis už kitus. Tačiau kas atsitinka, kai atsižvelgiama tik į silpnąsias savybes, ir kaip atskirti, kada baigiasi savikritika ir prasideda savigrauža? Atsakymas paprastas – savikritika sukuria palankias sąlygas būti visuomenės nariu, o savigrauža dažniausiai trukdo prisitaikyti visuomenėje. „Savikritiškumas, manyčiau, yra būtinas, kad galėtume toleruoti ne tik savo, bet ir kitų netobulumą, klaidas, nesėkmes, ar kitaip – prisitaikyti netobulame pasaulyje. Savigrauža skamba gerokai agresyviau, sukelia kažkokio žvėries, graužiančio auką, vaizdinį. Jei žmogus su savimi elgiasi kaip žvėris su savo auka, tai jau negerai. Kelti sau skausmą, diskomfortą – nesveikas reiškinys. Pagrindinis skirtumas tikriausiai čia ir yra, kad savikritika padeda gyventi visuomenėje, o savigrauža – ne“, ‒ teigia lektorė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Kad galėtume valdyti savigraužą, turime išsiaiškinti, kas lemia kaltės jausmo atsiradimą. Tam tikrame žmogaus vystymosi etape savigrauža atsiranda ne be priežasties ‒ ji padeda išspręsti problemas, o kuo labiau pasiteisina tam tikras elgesys su savimi, tuo labiau jis stiprėja. Kaip savigraužos atsiradimo priežastį psichologė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė įvardija ir artimųjų keliamus aukštus reikalavimus: „Kartais savigraužos išmoko tėvai. Gal girdėtas pasakymas, kad „kitiems vaikams aštuonetas gal ir geras pažymys, bet tau negalima nusileisti iki tiek“? Nors taip tėvai stengiasi parodyti tikėjimą vaiko galimybėmis, tačiau paskatina savigraužą.“ Mums svarbūs žmonės daro didžiulę įtaką, todėl jų išsakyti lūkesčiai dažnai užkelia per aukštą kartelę.

Savigrauža ženkliai sumažina pasitenkinimą gyvenimo kokybe, nes kaltės jausmo kamuojamas žmogus gali jaustis prislėgtas, dirglus, susirūpinęs, neproduktyvus ir nepasitikėti savo galimybėmis. „Visi įpročiai ar bruožai, kokie bjaurūs bebūtų, turi ir savo prasmę. Tiek evoliucijoje, tiek atskiro žmogaus raidoje išsivysto tik tokios savybės, kurios vienaip ar kitaip padeda išgyventi. Kol padeda, niekas nesirūpina, kad kažkas negerai. Pasikeitus aplinkybėms kartais seni įpročiai jau labiau trukdo nei padeda“, ‒ sako Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Kaip nebūna tik juoda ar balta, taip ir tinkamose situacijose pasitelkta savigrauža yra naudinga, todėl Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė išskiria keletą savigraužos teikiamų privalumų. Savigrauža siekiama apsisaugoti nuo stipresnių: „Jei kritikuojamas dėstytojo studentas aktyviai tam pritaria, rodo, koks jaučiasi kaltas ir apgailestauja, tai kritikas greitai liaujasi tęsęs. Jei pats grauši save, apsisaugosi nuo kitų puolimo, nes silpno dažniausiai nepuola“, ‒ pirmąją naudą apibūdina lektorė. Demonstratyvi savigrauža padeda gauti paramą ir komplimentus: „Nepagrįstai save kaltinantį ir menkinantį žmogų daugelis stengiasi paguosti, palaikyti. Kartais savigrauža yra būdas pasiekti, kad kiti tau sakytų komplimentus. Tai galite išbandyti – pavėluokite į susitikimą pusę minutės ir atsiprašinėkite, apgailestaukite, būtinai sulauksite atsiliepimų, koks esate tikslus, rūpestingas, atidus“, ‒ teigia Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Dar psichologė priduria, kad savigrauža naudojama apsisaugoti nuo nemalonumų, ‒ „Vieniems nematoma, tyli savigrauža kartais būna naudinga – žmogus, manantis, kad vėl kažką padarė netikusiai, duoda sau leidimą kitą kartą net nebandyti, atsisako rizikos, atsakomybės ir išvengia sunkumų.“ Savigrauža naudinga ir tada, kai sau iškeliama didesnė kartelė nei kitiems: „Labai įdomus reiškinys yra perfekcionistų savigrauža – jie save kaltina dėl tokių dalykų, kuriuos nesunkiai atleistų kitiems. Kai perfekcionistai save baudžia dėl to, kas daugumai normalu, žmogiška, juk iškart save kilsteli aukščiau, virš kitų. Šitaip savigrauža gali padėti pasijausti geriau“, ‒ sako lektorė.

Vis dėlto įveikti savigraužą įmanoma. Pirmasis žingsnis yra savęs kaltinimą suvokti kaip problemą, o tada ieškoti būdų, kaip tai išspręsti. Anot dr. Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės, nors tiesiogiai kovoti su savigrauža nepavyks, tai patiriantis žmogus turėtų stengtis suvokti, kodėl kyla savigrauža, ir kokią naudą pastaroji teikia. Dar gali padėti psichologo konsultacijos ir įgyta gyvenimiška patirtis: „Jei tokią pačią naudą būtų galima gauti kitais būdais, savigrauža taptų nereikalinga. Manyčiau, kad savigrauža, kaip ir kiti savęs vertinimo sunkumai, yra išaugama. Kaupiantis gyvenimo patirčiai, stiprėja tikėjimas, kad klaidos nesužlugdo ir aš turiu teisę susimauti lygiai taip pat, kaip ir kiti, tuomet savigraužos poreikis praeina.“

Taigi, prasidėjus įtemptam atsiskaitymų maratonui, neužmirškite, kad neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Visos padarytos klaidos ar nepasiekti tikslai, suteikiantys skaudžių, bet naudingų pamokų, po kurio laiko atrodys ne tokie reikšmingi. Išmokite į kiekvieną situaciją pažvelgti realistiškai: adekvačiai įvertinkite aplinkybes ir gebėkite išskirti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas savo savybes.