Vigilija Žiūraitė: „Kai nori daug nuveikti, normalu, kad ne viską spėji laiku.“

Žmonės

Evelina RIMKUTĖ

Saulėtoji Ispanija – flamenko, fiestų, sangrijos, mañana šalis. Ispanijoje žmonės laisvi ir nerūpestingi, ten ištisus metus šilta, o gyvenimas, atrodo, paprastesnis ir laimingesnis. Ši svajonių šalis gali apsukti galvą visiems, to neišvengė ir VDU Užsienio kalbų instituto (UKI) lektorė, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė Vigilija Žiūraitė, kuri daugeliui pažįstama kaip linksma ir vietoje nenustygstanti ispanų kalbos dėstytoja. Su ja susitikome jau spėjusiame pražysti VDU botanikos sode ir, sėdėdamos kvepiančių vyšnių bei tulpių apsuptyje, pasišnekėjome apie Ispaniją, šios šalies žmones ir gyvenimą.

Kuo svajojote būti vaikystėje?

Vaikystėje labai mėgau piešti, tačiau sulaikė tas tradicinis požiūris, kad vien iš meno neišgyvensi. Taip pat labai mylėjau ir, žinoma, vis dar myliu gyvūnus, todėl norėjau būti, kaip aš vadinau, šuniukų daktare. Tačiau, kaip matome, nei viena, nei kita netapau.

Ar jaučiatės laiminga ten, kur esate dabar?

Tikrai taip. Manau, kad mano kelias labai įdomiai susiklostė. Prisimenu 12-tą klasę, kokia sutrikusi buvau, ir kai pagalvoju, kur esu dabar, suprantu, kad viskas išsirutuliojo tikrai gerai.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti studijuojant? Ar lengva buvo pakeisti aplinką, mokyklą, rasti naujų draugų pirmaisiais studijų metais?

Aš labai nemėgau mokyklos. Dar ir dabar nemėgstu, daugelis dalykų man ten kelia klausimų. O VDU pasirinkau tikrai neatsitiktinai. Žinojau, kas yra artes liberales, buvau susipažinusi su VDU mokymo(si) sistema, naudinga man pasirodė ir studentui suteikiama laisvė susidaryti tvarkaraštį, pasirinkti studijuojamus dalykus, kartais, žinoma, ir į paskaitas nenueiti. Visa VDU sistema man pasirodė nuostabi. Mokykloje tokios laisvės tikrai nebuvo, jaučiausi labai suvaržyta. O VDU, ko gero, visada vadinsiu prieglobsčiu, tobulu man, tokiam žmogui, kuris ne visada yra „vietoje“, kartais netelpa į rėmus. Vėliau, po „Erasmus“ studijų, pradėjau dalyvauti Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo veikloje, tapau užsienio studentų mentore. Buvo iššūkis viską spėti. Nors dauguma universiteto dėstytojų – supratingi, tačiau yra ir kitokių. Todėl vėlavimas kelias minutes, iš tiesų jau tapęs mano vizitine kortele, ne visada būdavo priimtas teigiamai. Kai nori daug nuveikti, normalu, kad ne viską spėji laiku.

Jūs buvote išvykusi pagal „Erasmus“ programą į Ispaniją. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį? Kuo ji Jus sužavėjo?

Ispanų kalba, išgirsta per televizorių, man visuomet skambėjo labai gražiai. Pirmiausia susižavėjau Lotynų Amerika, o svajonių šalis buvo Argentina. Tačiau 2009-aisiais, prieš stojant į universitetą, atsirado galimybė išvykti į Ispaniją. Kaip dabar atsimenu, rašiau savo mamai elektroninį laišką, kuriame susižavėjusi pasakojau, kad viskas Ispanijoje kaip telenovelėje, žmonės kalba ispaniškai, o ir aš pati, mokėdama vos kelis žodžius, stengiausi susikalbėti su vietiniais. Jau vėliau, renkantis studijas, buvau tikra, kad noriu išmokti ispanų kalbą. Sužinojau, kad būtent VDU yra puiki galimybė papildomai mokytis kalbų. Taigi nusprendžiau išpildyti vieną didžiausių savo gyvenimo svajonių, kuria dabar ir kalbėdama, ir dėstydama gyvenu.

Ar patartumėte jauniems žmonėms pasinaudoti „Erasmus“ galimybe?

Aš su „Erasmus“ programa į Ispaniją išvykau antrame kurse, tai reiškia, kad konkurse dalyvavau dar būdama pirmakursė. Vos įžengiau į VDU ir jau norėjau važiuoti. Dabar galimybių išvažiuoti yra labai daug, dar daugiau, nei man mokantis bakalauro studijų programoje. Tikrai patarčiau išvykti, nieko nebijoti, nes labai naudinga atsidurti svetimoje šalyje, o ypač jei dar ir kalbos nelabai moki. Svarbu išeiti iš komforto zonos, nes galų gale viskas vis tiek bus gerai ir išmoksi žymiai daugiau nei būdamas namuose, Lietuvoje, ir gyvendamas kasdienį gyvenimą.

Papasakokite šiek tiek apie festivalį „Primavera en español“. Nuo ko viskas prasidėjo?

Festivalio idėja kilo studentų iniciatyva. Kai pradėjau studijuoti universitete, buvo keli dėstytojai, kurie kartu su studentais 2010-aisiais suorganizavo pirmąjį festivalį. Aš pati įsitraukiau vėliau ir pamažu tapau kaip ir festivalio siela, daugiausia pastangų, širdies ir laiko įdedantis žmogus, o dabar net neįsivaizduoju pavasario be šio festivalio. Ir nors šiuo metu truputį sudėtinga, tačiau nuolat stengiamės pritraukti kuo daugiau studentų. Ko gero, būtent „Primavera en español“ festivalis UKI yra vienintelis renginys, kurį nuo A iki Ž organizuoja ir jį įsitraukia patys studentai. Yra ir tokių, kurie pirmą kartą sudalyvavo dar mokydamiesi mokykloje, o dabar jau yra studentai ar net baigę universitetą. Taigi šį festivalį, vykstantį jau devynerius metus, galima pavadinti VDU tradicija.

Ko galima tikėtis iš ateinančiais metais vyksiančio jubiliejinio 10-ojo „Primavera en español“ festivalio?

Norėtųsi, kad tai būtų tarsi klasės susitikimas, nes per devynerius metus prie festivalio prisidėjo labai daug žmonių: ir studentų, ir dėstytojų, ir šiaip Ispanijos bei ispanų kalbos gerbėjų, todėl planuojame dar kartelį juos visus suburti 10-ajame festivalyje.

Kadangi Ispanijoje esate gyvenusi gana ilgą laiką, kokias Ispanijos vietas rekomenduotumėte aplankyti norintiems susipažinti su ta tikrąja, ne turistine Ispanija?

Na, iš pradžių paminėsiu, kad Ispanijoje yra 17 regionų ir kiekvienas iš jų yra tarsi maža šalis su sava kultūra, netgi kalba, nes Ispanijoje yra 4 oficialios kalbos. Atvykai į vieną Ispanijos kraštą, jis ypatingas vienaip, atsidūrei kitame – irgi ypatingas, tik jau kitaip, todėl parekomenduoti būtų sudėtinga. Mano mėgstamiausias miestas yra Madridas. Labai šabloniška, nes tai yra sostinė, tačiau aš ten jaučiuosi kaip namie. Taip pat patinka Alikantė, kurioje pirmą kartą studijavau, o jei norite pailsėti prie jūros ir pasimėgauti šiluma, būtent Kosta Blanka gali pasiūlyti pačius geriausius paplūdimius. Na, jei pageidaujate atrasti įdomesnę Ispaniją, tai siūlau nuvykti į šiaurinę jos dalį: susipažinti su keistaisiais baskais, pamatyti, kad šioje šalyje ir lyja, ir sninga, ir būna šalta, ir kalnai snieguoti, o prie sienos su Prancūzija galima ir slidinėti. Taigi šioje šalyje ne vien kurortai. Šiaurės Ispanija yra labai graži ir savo kraštovaizdžiais, ir kitokia kultūra, ir ten tikrai niekas nešoka flamenko. Taip pat siūlau pirma apžiūrėti didmiesčius ir susipažinti su ispanišku gyvenimo ritmu, o tada vykti į mažesnius miestelius, kaimelius, pamatyti, kokie ten nuoširdūs, svetingi, malonūs žmonės, koks skanus maistas.

O koks Jūsų mėgstamiausias ispaniškas patiekalas?

Viskas, kas iš bulvių. Juokauju, man viskas skanu, bet tikriausiai niekada neatsisakyčiau kroketų. Ispanai turi posakį, kad visi kroketai skanūs, bet skaniausi mano močiutės. Šiaip gaminti nemėgstu, vienintelis patiekalas, kurį moku pagaminti ir labai mėgstu, yra tortilla de patatas (bulvių omletas, ‒ red. past.), jį išmokau gaminti Ispanijoje.

Ar jaučiate savyje nors dalelę ispaniško temperamento?

Man visi sako, kad tikrai turiu, kad esu labai panaši į ispanę, ir iš tikrųjų – dažnai negaliu nustygti vietoje. Ypač tai jaučiasi, kai grįžtu iš Ispanijos, net yra buvę kurioziškų situacijų. Visų pirma, aš žymiai garsiau kalbu, o kur dar tos į šalis besišvaistančios rankos… Jaučiuosi tokia nepritapusi Lietuvoje, todėl reikia šiek tiek laiko, kad nusiraminčiau. Sunkiausia būna, kai grįžtu namo, o kitą dieną turiu eiti į darbą – man visada reikia vienos laisvos dienos, kad vėl sugrįžčiau į lietuvišką ritmą.

Kokį įspūdį Jums paliko ispanų identitetas?

Taip, kaip grįžus po kelionės į Ispaniją man reikia laiko šiek tiek nusiraminti, taip ir nuvykus tenai reikia nusimesti savo šiaurietišką kiautą, vėl priprasti prie šurmulio, prie žmonių, kurie yra labai atviri ir dažnai nejaučia atstumo, būdingo šiauriečiams – visa tai reikia priimti, suprasti ir prie to priprasti. Visai neseniai buvau šiaurės Ispanijoje, universitete, kuriame mane supažindino su kolega dėstytoju. Dar iki dabar negaliu pamiršti to momento, kai jis priėjo, prisistatė ir aš, net ir žinodama visas ispanų etiketo taisykles, juk ir pati mokau studentus, kaip reikia sveikintis su ispanais, ištiesiau jam ranką. Šis mano gestas buvo tiesiog nulydėtas žvilgsniu ir tada mes jau apsikeitėm tais įprastais dviem bučiniais į skruostus, taip, kaip ispanai ir sveikinasi. Tik pagalvojau: „Kaip aš galėjau!“ Iš tiesų tos situacijos būna gana komiškos, ypač kai bandoma išvengti tų bučinių. Ispanai yra labai šilti, malonūs žmonės, netgi Ispanijos šiaurėje, ir galbūt ko kiti nepastebi – ispanai ir darbštūs, ir atsakingi. Būdama Baskų krašto universitete sužinojau, kad kitų politikos mokslų doktorantų disertacijos yra 500-600 puslapių, o Lietuvoje – iki 200 puslapių ir daugiau parašyti neleidžiama, be to, prie savo disertacijų ispanai dirba labai ilgai, praleidžia daug metų dėdami daug pastangų ir darbo. Tikrai Ispanijoje yra ir labai darbščių žmonių, todėl negalima sakyti, kad visi ten atsipalaidavę.

Ispanija neatsiejama ne tik nuo karšto temperamento, bet ir futbolo. Kurią komandą pasirinktumėte: „Barceloną“ ar Madrido „Realą“?

Man draugė vis primena, kad anksčiau buvau „Barcelonos“ futbolo klubo sirgalė, tačiau aš tai neigiu, kadangi myliu Madridą, todėl dabar esu už Madrido „Realą“. Futbolas Ispanijoje yra tikrai labai svarbus, todėl būtina pasirinkti kurią nors komandą. Tačiau man tai yra sudėtinga, nes, pavyzdžiui, kalbėdama apie politiką aš žiūriu iš šono, nesirenku pusių, tai taip pat ir su futbolu.

Jeigu būtų galimybė išvykti į Ispaniją visam laikui, ar pasinaudotumėte ja?

Ko gero, vienas dažniausiai man užduodamų klausimų – kodėl tu ne Ispanijoje? Galimybių išvykti yra daug, tačiau turiu prisipažinti, kad Ispanijoje galiu išbūti ne daugiau kaip 3 mėnesius. Pirmas mėnesis – tai lyg medaus mėnuo – būnu pasiilgusi ir maisto, ir žmonių, ir to šurmulio. Antrą mėnesį dar viskas kaip ir smagu, o po trečio jau atsiranda įvairių reikalų: ar universiteto dokumentus sutvarkyti, ar į banką nueiti, o ir tai, kad Ispanija yra mañana (rytojaus) šalis – ne toks jau ir stereotipas, dėl to atsiranda visokių biurokratinių sunkumų ir tada pagalvoju, kad geriau jau grįžtu į Lietuvą, kur viskas daug paprasčiau. Neatmetu šios galimybės, ji tikrai yra ir kartais taip ir norisi viską mesti ir išvykti, ypač kai būna sunku, tačiau kol kas tikrai gerai ir Lietuvoje.

Dažnai keliaujate į įvairias šalis. Kokia, Jūsų nuomone, yra opiausia šių laikų problema pasaulyje?

Iš tiesų problemų yra labai daug. Bet manau, kad visų pirma turime branginti savo Žemę. Pasaulinis atšilimas, oro, vandenynų užterštumas, rūšių nykimas – visa tai atrodo labai globalu, toli nuo mūsų, tačiau jei ir toliau nieko nedarysime, suprasime, kaip viskas arti ir kaip stipriai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Žinoma, yra įvairios socialinės problemos, tokios kaip skurdas, tačiau jeigu mes neturėsime Žemės, kurioje galime gyventi, prasidės globalinės katastrofos, tada socialinių ir visų kitų problemų tikrai negalėsime išspręsti, nes paprasčiausiai neturėsime, kur gyventi.

Dabar Lietuvoje labai aktuali tema – prezidento rinkimai. Ką manote apie moteris politikoje?

Viena iš mano tyrimo sričių yra politikos feminizacija ir kaip svarbu yra moterys politikoje. Pavyzdžiui, Ispanijoje, kurioje dabar yra labai gera situacija feminizmo atžvilgiu, politikoje yra daug moterų, tačiau pagrindinių keturių partijų lyderiai yra vyrai, nors valstybė lyčių lygybės srityje yra daug labiau pažengusi nei Lietuva. Tada, pažvelgusi į Lietuvą, suprantu, kad mes esame unikalioje situacijoje, kai jau antrą kartą iš eilės galime turėti prezidentę moterį. Atsižvelgdama į tai, nekalbėdama apie jokias politines ideologijas ir panašiai, manau, kad matyti moteris aukštose valstybės pozicijose yra labai svarbu. Man pačiai ne kartą teko girdėti, kad yra tokių vaikų, kurie klausia: kas bus kita prezidentė? Jie nebeįsivaizduoja, kad prezidentas gali būti vyras. Man tai atrodo didžiulis pasiekimas, puikus pavyzdys ne tik mažoms mergaitėms, bet ir berniukams, kurie gali matyti ir priimti moteris aukštose valstybės pozicijose. Manau, kad šiandien tai itin svarbu.

Kokiais įgyvendintais darbais didžiuojatės labiausiai?

Norėčiau, kad tai būtų mano daktaro disertacija, tačiau dar reikės šiek tiek palaukti. Žinoma, didžiuojuosi ir tuo, ką nuveikiau VDU, tai įsimintiniausia mano gyvenimo dalis. Ypač daug pastangų skiriu ispanų kalbos ir kultūros populiarinimui, įskaitant ir „Primavera en español“ festivalį. Taip pat jau antrus metus organizuojame pirmąjį Lietuvoje ispanų kalbos forumą, labiau skirtą specialistams: ispanų kalbos dėstytojams, vertėjams, verslo atstovams. Kartu su kolege pastebime, kad yra begalė žmonių, kurie moko ispanų kalbos, kad yra didžiulė jos paklausa, ypač mokyklose (iš tiesų, net sunku atsiginti darbo pasiūlymų), todėl reikia suteikti tiems žmonėms galimybę tobulėti. Į šį forumą atvyksta ispanų kalbos specialistai ir iš Ispanijos, ir iš kaimyninių Baltijos šalių. Tai yra rimtas renginys ir jo tikrai reikėjo, todėl aš labai džiaugiuosi, kad jis jau vyksta.

Esate labai veikli asmenybė, ar Jus kas nors įkvepia? Ar turite autoritetą, į kurį lygiuojatės?

Gana ilgą laiką buvau apolitiškas žmogus, tačiau, rašydama savo magistro darbą, pradėjau domėtis Ispanijos politika, perversmais, kurie ten įvyko po ekonominės krizės, ir mane sužavėjo dabar jau partijos „Podemos“ lyderio Pablo Iglesio mintys. Jo diskursai, pasisakymai man pasirodė įdomūs. Tai jaunas žmogus, atėjęs iš universiteto, dirbęs dėstytoju, taigi atradau ir šiokių tokių panašumų. Jis pradėjo savotišką politinę revoliuciją, kai susimąstau, suprantu, kad tai net galėjo būti viena iš priežasčių, paskatinusių mane studijuoti politikos mokslus, ir tas naujas, įdomus požiūris į politiką mane įkvėpė. Taigi per daug nesigilindama į istoriją ir rinkdamasi iš šių laikų žmonių, manau, kad būtent jis yra tas žmogus, kuris mane įkvepia.

Jeigu prisimintumėte save prieš 5 metus, kaip pasikeitėte ir ko tikitės ateityje?

Tai buvo 2015-ieji metai: vieneri metai kaip dėsčiau universitete, taip pat antrieji mano magistro studijų metai. Kai pagalvoju apie dėstymo pradžią, suprantu, kaip viskas keičiasi. Tada dar buvo tik pati pradžia, daug laukė priešakyje. Prisimenu, kad viskas buvo kitaip – gerai, tačiau visiškai kitaip. Galiu pasakyti, kad ryšys su studentais tada buvo kiek stipresnis, sugebėjau lengviau jį sukurti, nes pati buvau labai jauna ir mūsų amžius daug nesiskyrė. Be to, tada ir mokymo medžiagos mažiau buvo, ir paskaitos ne tokios įdomios, reikėjo įdėti daugiau pastangų joms ruošiantis. O dabar mokymo priemonės tobulėja, galima nesunkiai paskaitas padaryti ir informatyvias, ir įtraukiančias, ir nuotaikingas. Na, po 5 metų labai tikiuosi, kad jau būsiu apsigynusi disertaciją. Kadangi ji yra apie Ispanijos politiką, labai norėtųsi pasidalinti su žmonėmis apie tai, ką rašau. Ir, žinoma, nepaisydama to, kad jau tikrai daug metų praleidau VDU ir kaip studentė, ir kaip dėstytoja, manęs taip lengvai neatsikratysite. Taigi planų tikrai yra, bet bent kol kas visi jie lieka Kaune.