A. Ismailov: „Pasaulyje – ne tik Europa ir jos kultūra“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

Studentams jis pažįstamas dėl „Facebook“ grupėje „Kas vyksta VDU“ keliamų nuotraukų ir vaizdo įrašų iš turkų kalbos paskaitų ar susitikimų. Tikriausiai jau atspėjote, kad tai charizmatiškasis turkų kalbos dėstytojas ir „Raktaknygės“ autorius Aleksandr Ismailov, siekiantis studentus sudominti jo dėstoma kalba. Dėstytojas teigia, kad visos kalbos turėtų būti lygiavertės, nes pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių kultūrų.

Kaip kilo mintis reklamuoti turkų kalbą grupėje „Kas vyksta VDU“?

Ne iš gero gyvenimo žmogus reklamuojasi. Noriu, kad studentai susidomėtų turkų kalba. Buvo laikai, kai turkų kalbos grupes dalino net į dvi, kadangi buvo labai daug studentų. Anksčiau aš dėsčiau tokius studijų dalykus kaip „Tiurkų pasaulis“, „Tiurkų kraštų kultūra“ ir visa tai duodavo dirvą domėjimuisi turkų kalba. Kai kurie studentai rašydavo apie Turkiją net diplominius ar kursinius darbus. Dabar studentų, norinčių studijuoti turkų kalbą, sumažėjo. Su Artimųjų bei Vidurio Rytų kalbomis aplinkybės susiklostė taip, kad Užsienio kalbų institute (UKI), kuriame jos dėstomos, organizuojamas tik kalbų mokymas. Pavyzdžiui, Tolimųjų Rytų kalbų – japonų, kinų, korėjiečių – mokymą lydi Rytų Azijos studijų programos siūlomi istorijos bei kultūros dalykai, kaip buvo ir su turkų ar arabų kalbomis prieš panaikinant D grupės dalykus. Visas Artimųjų Rytų regionas dabar universitete neturi jam skirto istorijos ir kultūros dalyko, dėstomos tik kalbos. Dabar studentai beveik nieko nežino apie šias kalbas, šitų tautų istoriją ir kultūrą. Aš manau, jog reikia nuolat kelti susidomėjimą šiuo itin svarbiu regionu, kad kalbos būtų lygiavertės.

Ar šį semestrą į turkų kalbą užsirašė daugiau studentų nei įprastai?

Dažniausiai užsirašo 9–11 žmonių, o šį semestrą atėjo 9 studentai. Dabar dėstau pradinį lygį (A1). Kažkada buvo užpildyti visi keturi lygiai. Buvo viena PMDF programa, kurios studentai paprašė padaryti net penktą lygį, kas ir buvo įvykdyta.

Plačiau papasakokite apie turkų kalbą. Kuo ji ypatinga? Kodėl verta jos mokytis, kai universitete galima rinktis net iš 30 kitų kalbų?

Turkų kalba yra turbūt svarbiausioji kalba tiurkų kalbų grupėje. Reikia atskirti žodžius „turkųׅ“ ir „tiurkų“. Mokėdami turkų kalbą jūs galite susikalbėti visame Artimųjų Rytų regione: Turkijoje, Irane, kur vos ne pusė gyventojų yra azerbaidžaniečiai, Azerbaidžane. Taip pat Centrinėje Azijoje: Kazachstane, Turkmėnistane, Kirgizijoje, Turkmėnijoje.

Aš nemanau, kad Lietuvai reikia labai daug tiurkologų ir apskritai orientalistų, bet visose valstybėse visada kažkoks minimumas tokių žmonių turi būti paruoštas. Kartais kursai būna sudaryti vos iš dviejų žmonių. Kai kuriuose universitetuose, pavyzdžiui, asirologų studijoms priimami tik du studentai kartą per septynerius metus (Asirija – senovinis regionas Tigro ir Eufrato aukštupyje. Dar žinomas kaip Šiaurės Mesopotamija. ‒ red. past.).

Aš manau, kad Lietuvai būtinai reikia jidiš, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų, vokiečių, latvių, estų ir suomių kalbų specialistų, nes jomis kalba tautos, su kuriomis lietuviai visais laikais buvo susiję. Apsimoka ar neapsimoka universitetui, bet tokių specialistų turi būti pakankamai paruošta. Tegul bus du trys, bet jų visada turi būti.

Kuo Jus asmeniškai žavi turkų kalba?

Sunku net pasakyti. Kai stojau į orientalistikos studijas, buvo galimybė rinktis tarp kinų, arabų ar turkų kalbų, aš iškart pasirinkau turkų.

Ar anksčiau domėjotės šia kalba, ar intuityviai pasirinkote ją mokytis?

Visąlaik domėjausi. Baigęs mokyklą norėjau studijuoti tarptautinius santykius, tačiau nepavyko. Bet visada tuo domėjausi, o tiurkų regionas man įdomus dėl mano tautinės kilmės. Vis dėlto svajonę studijuoti tarptautinius santykius įgyvendino mano dukra.

Ar sunku mokytis turkų kalbą?

Kalba nėra sunki, tik jos struktūra kitokia nei lietuvių kalbos. Lietuviams visada lengviau mokytis lenkų, anglų, vokiečių ar rusų kalbas, nes jos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, tai pačiai, kuriai priklauso ir mūsų kalba. O visos tiurkų kalbos, taip pat ir turkų, priklauso Uralo-Altajaus kalbų šeimai. Europoje yra keletas kalbų, iš Uralo-Altajaus kalbų šeimos – suomių, estų, komių ir vengrų. Tose kalbose žodis formuojamas prie pagrindinio žodžio pridedant dalelę. Niekada negali pasakyti, kokia žodžio galūnė, nes viename variante tai galūnė, o kitu atveju jau nebe, nes prie galūnės „prilipdoma“ kita galūnė. Tad tos dalelės yra vadinamos afiksais, šaknimis. Tokių kalbų sistemos vadinamos agliutinacinėmis (lot. agglutinare – prilipdyti. ‒ red. past.). Kartais žmonės su atsargumu svarsto, ar pajėgs mokytis arabų ar persų kalbų dėl arabiško raidyno, nes sunkoka jį išmokti. Užtat turkai nuo praėjusio amžiaus pradžios rašo lotynų raidėmis, kaip ir lietuviai, tik prideda savo „kepuraites“ ar „uodegėles“.

Yra įvairių vadovėlių, kurie sudaryti tik turkų kalba. Aš savo laiku paruošiau pagalbinę knygelę, pavadinimu ,,Raktaknygė‘‘. Į moodle įkeliu naujus vadovėlius, tarkim, yra pagrindinis vadovėlis ir papildomi. Su studentais dažnai dainuojam turkiškas dainas, bendraujame per dialogus, vaidinam sketch‘us lyg būtume, tarkim, turguje. Tada pasidalinam į dvi grupes ir vieni prekiauja, o kiti perka. Pirkėjai piktai atkerta: „per brangu, išeinu“, pardavėjai sušunka: „palauk palauk, bus nuolaida“, taip kuriam rytietiško bazaro atmosferą. Per žaidimus kalbą visada lengviau išmokti ir įsisavinti.

Ką išmoksta studentas, atėjęs į A1 lygį? Ar jis gebėtų susikalbėti Turkijoje atostogų metu?

Jis sugeba prisistatyti, papasakoti apie save ir savo kraštą, to paties paklausti pašnekovo. Taip pat gali susikalbėti parduotuvėje, turguje ir paklausti kelio.

Turkai labai gerai elgiasi su užsieniečiais, juos labai gerbia ir jeigu tu nors porą žodžių suregsi turkiškai, jie pasakys: „Vay be! Kaip tu gražiai kalbi!“. Panašiai kaip ir Lietuvoje, jei užsienietis pasako ką nors lietuviškai, visi pradeda ploti.

Iš nuotraukų „Facebooke“ matyti, kad studentus ne tik mokote kalbos, bet ir siekiate supažindinti su kultūra. Kur dažniausiai vedatės studentus?

Su pažįstamu visada susitariu atsivesti studentus į mečetę, kur sužinome apie musulmonų religiją ir apeigas. Kartais einame į galerijas, pavyzdžiui, į Žilinsko galeriją, kur yra rytietiškų artefaktų skyriai. Nors tiurkų meno ten kaip ir nėra, bet studentams parodau, kad pasaulyje yra ne tik Europa ir jos kultūra. Tai juos paskatina domėtis kultūromis, kurių yra daugybė.

Esate 2008 m. VDU įkurto Rytų bičiulių sambūrio „Diwan“, vienijančio besidominčiuosius Vakarų Azijos kraštų kultūromis, koordinatorius. Papasakokite apie sambūrio veiklą.

Sambūris gyvuoja vienuolika metų. Susirenkame pažiūrėti ne tik turkų, bet ir afganų, iraniečių filmų. Taip pat susitinkame su įdomiais žmonėmis, kviečiame svečius. Pavyzdžiui, prieš du metus pas mus buvo atvykęs mano buvęs studentas iš Vilniaus universiteto, kuriame irgi dėstau. Jis televizijoms verčia turkų filmus ir serialus į lietuvių kalbą. Be abejo, į paskaitas taip pat kviečiu turkus, kurie pagal „Erasmus“ mainų programą atvyksta mokytis į Lietuvą. Keletą kartų buvome azerbaidžaniečių restorane, kur susitariau, kad būtų pigiau. Anksčiau buvo egiptietiškas restoranas, kuris, gaila, jau uždarytas. Ten mes rengdavome „Rytietišką naktį“ su pilvo šokiais, nekenksmingu kaljanu, taip pat derėdavausi, kad būtų studentiškos maisto kainos.

Deja, veikla vyksta netolygiai: tai yra susidomėjimas, tai jo trūksta. Dabar jis nėra didelis, bet studentai pamažu pradėjo manęs teirautis dėl ,,Diwano“ veiklos atnaujinimo. Visai neseniai atsirado viena mūsų universiteto studentė, Gintarė Bieliauskaitė, kuri parašė, kad nori prisijungti prie sambūrio veiklos. Aš paprašiau, kad išsakytų savo mintis, o ji tiek daug idėjų, visą „paklodę“, atsiuntė. Jau atnaujinome klubo veiklą. Balandį susirinkome į dokumentinio filmo „Kedi“ („Katės“) peržiūrą. Paskelbėme dokumentinių ir meninių filmų, dalyvaujančių, pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje, peržiūrų ciklą. Siūloma paįvairinti veiklą: padaryti rytietiškos virtuvės, siuvinėjimo ar dar kažkokio amato vakarą.

Ar dažnai nuvykstate į Turkiją? Kokios lankytinos vietos Jums paliko didžiausią įspūdį, ką kitiems rekomenduojate aplankyti?

Taip, anksčiau kas savaitę būdavau Turkijoje, tačiau dabar jau rečiau.

Žmonės priprato prie Viduržemio jūros pakrantės, bet ten ne tikroji Turkija, o kurortai. Norint pamatyti tikrąją Turkiją, reikia nuvažiuoti į Stambulą, Izmirą ar į kitus miestus prie Juodosios jūros. Ten yra istorija, žiūri ir galvoji: Čia gi prie romėnų, prie osmanų lygiai taip pat viskas atrodė, prieš tūkstantį metų žmogus matė tokį patį vaizdą.“

Ką norėtumėte patarti „Studžio“ skaitytojui?

Realizuoti savo iniciatyvas. Būti influenceriais.