Choro „Ave Vita“ vadovas Kastytis Barisas: „žmogus, atlikdamas kūrinį, turi spindėti, džiaugtis“

Organizacija

Aleksandra IVANAUSKAITĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija (VDU ŠA) gali pasigirti jame veikiančiu vienu žinomiausių Lietuvoje studentų choru „Ave Vita“. Per daugiau nei 80 gyvavimo metų kolektyvas sulaukė pripažinimo ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Apie šio jaunatviško, energija spinduliuojančio choro veiklą kalbamės su jo vadovu prof. Kastyčiu Barisu.

Kaip šiandien gyvuoja choras „Ave vita“? Kiek dabar jame dainuoja choristų?

Šiuo metu chore dainuoja 45 studentai ir absolventai. Choro kūrybinis potencialas yra labai stiprus. Daug koncertuojam, per metus sudalyvaujam 40–50 koncertų, iš tikrųjų nedaugelis kolektyvų gali pasigirti tokiu renginių kiekiu. Esame daugelio konkursų laimėtojai, laureatai, diplomantai.

Po universitetų konsolidacijos atsirado sunkumų, bet mes labai intensyviai dirbam: dalyvausim aukštųjų mokyklų chorų konkurse „Juventus 2019“, po jo ruošim naują stambios formos kūrinį su Vilniaus miesto pučiamųjų instrumentų orkestru. Po to atvažiuos vokiečių muzikai, kurie filmuos filmą apie Europą, jame Lietuvai atstovaus būtent „Ave Vita“, vėliau vyksime į chorų festivalį Graikijoje, kur pirmą kartą per 30 metų dalyvaus lietuvių choras. Birželio 1 d. bus Kauno dainų šventė, o sezoną užbaigsim birželio 15 d. Zarasų dainų šventėje. Studentai ir absolventai nori dirbti, važinėti, koncertuoti, nori atstovauti universitetą gerai, gražiai, profesionaliai, kad nebūtų gėda nei buvusiam Edukologijos universitetui, nei Vytauto Didžiojo universitetui, kuriam dabar mes priklausom.

Choras „Ave vita“

Esate daugybės tarptautinių konkursų ir festivalių laureatai. Koks nuotykis iš choro gyvenimo jums buvo įsimintiniausias?

Daug nuotykių būdavo, nes iš tikrųjų su konkursais išvažinėjom praktiškai visą Europą, kur mūsų pasirodymai vertinami labai gerai. Įdomiausias nuotykis turbūt buvo Turkijoje, kai buvom pakviesti į ambasadą, o ambasadoje, žinot, yra paskelbtas tam tikras laikas ir tuo laiku reikia atvykti, nevėluoti. Po ekskursijų, kai jau turėjom važiuoti į ambasadą, žiūrim, kad nėra vieno studento, visur ieškom – nėra. Sakom viskas, važiuojam, kaip bus, taip bus. O dingęs vaikinas nežinojo net adreso, kur gyvenam, buvo pirmos mūsų dienos toj šaly. Viskas baigėsi tuo, kad mes po viešnagės ambasadoj sugrįžom į viešbutį, o dingusį jaunuolį atvežė tanketė. Pasirodo, jis blaškėsi, skambino į Vilnių klausti, kur mes važiuojam, kur yra mūsų viešbutis, o sužinojęs adresus susistabdė kareivio tanką ar tanketę, nežinau, kas ten tiksliai buvo, ir su ja jį atvežė pas mus, į viešbutį. Po šito nutikimo jis visur, kur sutarta, atvykdavo ne lygiai, bet be 5 minučių sutartu laiku. Jei susitariam susitikti penktą valandą, be 5 ar be 15 minučių jis jau laukia. Tas įvykis buvo didelė pamoka ne tik jam, bet ir mums visiems. Iš tikrųjų choras yra ne tik kaip kolektyvas dainavimui ar užklasinė veikla, bet kartu ir lavinimo, auklėjimo „mašina“, suteikianti inteligencijos ir patirties. Būsimiesiems mokytojams dalyvavimas šokių, dainų ansambliuose, chore, sporto treniruotėse yra ypač naudingas, nes jų visas gyvenimas bus susijęs su šia veikla.

Ar šiandien jaunimas noriai dainuoja chore? Kokį repertuarą atliekate?

Mes repetuojam labai daug, nes šiame chore visi noriai dainuoja. Aišku, būna ir neateina, pavėluoja, negali ar serga. O dainuojam viską: sakralinę muziką, liaudies dainas, estradinę muziką, džiazą. Taip pat atliekam ir stambios formos kūrinius: kantatas, mišias, motetus ir madrigalus. Mes turim paruošti tokią programą, kad kiekvienoj koncertų salėj, bažnyčioj, mokykloj turėtume, ką dainuoti, nes kitaip būsim neįdomūs. O dabar mes esam įdomūs, galim ir televizijoj nusifilmuoti, ir mišias sugiedoti.

Ar sunku vadovauti studentų chorui, kuriame didžioji dalis narių nėra profesionalūs muzikantai? Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

Be abejonės, tai yra įvairių specialybių studentai arba absolventai. Yra, aišku, keletas ir būsimų muzikos pedagogų, bet jie turi savo privalomąją choro studiją, o čia studentai ateina praleisti laisvalaikio, dainuoti, koncertuoti. Sunkumų visą laiką yra ir dėl intonacijų, ir dėl kūrinių interpretavimo, nes žiūrovai nori ne tiktai garso, ne tiktai balso, bet ir gražaus vaizdo. Man nepatinka, kai choras sustoja ir dainuoja susispaudę, suakmenėję, aš bandau choristus nuteikti žaismingai, teatrališkai, kad jie džiaugtųsi, dainuotų, judėtų, kad nebūtų taip, jog dainuojam džiaugsmingą muziką, o stovim kaip stabai. Ne, tai yra tabu, negali taip būti, žmogus atlikdamas kūrinį turi spindėti, džiaugtis. Jeigu dainuojamas motetas, sakralinė muzika, yra rimtis, bet vis tiek žmogus turi būti pasitempęs, turi akys degti, turi būti žmogus gyvas, ne numirėlis, kaip aš sakau, nes tikrai nemažai chorų gal ir gražiai padainuoja, gal girdėti ir gražu, bet matyti nesinori. Atlikėjo veidas turi būti išraiškingas, kaip ir gyvenime mes gi nesakom: (dusliai, monotoniškai) „Mama, duok pinigų, aš noriu ledų“, mes gi taip nesakom, ar ne? Mes juk sakom: (gyvai, išraiškingai) „Mama! Nu duok biškį pinigų, aš čia ledų, giros noriu nusipirkti“. Atlikėjas turi spindėt: veidas turi būti džiaugsmingas, turi dirbti raumenys, šypsena, lūpos, spindėt akys, kakta, plaukai, bet ir man patinka, kaip jie dainuoja.

Jau supratau, kad scenoje labai svarbus yra įvaizdis. O kas dar yra būtina dainuojant chore? Kaip jums pavyksta visa tai sukurti ir išlaikyti?

Turi būti šiek tiek fanatizmo. Iš vadovo galbūt truputį despotizmo reikėtų, o iš kolektyvo – fanatizmo. Turiu galvoje, gerąja prasme. Jeigu nebus to užsidegimo, noro dainuoti, tai nieko nepadarysim. Gal ir gerai, kad lieka chore tik tokie žmonės, kurie nori dainuoti, o kurie nenori – padainuoja, pabūna, sako: „ai, aš čia laiko neturiu…“ ir pradingsta. O problema visų kolektyvų yra ta, kad studentai dirba. Baigiasi paskaitos, jie bėga dirbti į kioską, mokyklą, darželį, gamyklą, viešbutį. Pirmakursiai pradeda dainuoti ir didelė dalis jų paskui įsidarbina, taip chorai netenka daug atėjusių naujokų. Čia visų chorų bėda, ne tik mūsų. Dabar studentai turi dirbti, mūsų toks gyvenimas, o anksčiau juk pragyvendavom, nereikėdavo dirbti, visą dėmesį galėdavom skirti mokslui. Studentas turi gauti stipendiją, dalyvauti kolektyvuose, sportuoti, bet pagrindinis dalykas turėtų būti mokslas, jis yra šviesa.

Tikriausiai vadovavimas chorui atima daug laiko ir pastangų. Ar muzika užima visą jūsų laisvalaikį, ar turite dar kokių nors pomėgių?

Esu pedagogas, profesoriauju VDU Švietimo akademijoje, taip pat dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir iš tikrųjų, kai bėgi į vieną darbą, bėgi į kitą darbą, bėgi į chorą, po visko norisi poilsio, o dar reikia ir paskaitoms pasiruošti, ir kokį kūrinį pasižiūrėti, tad laisvalaikio lieka mažai. O jei ateina koks šeštadienis ar sekmadienis, kai nebūna koncertų, nors dabar visi savaitgaliai užimti, norisi pabėgti į negyvenamą salą, pabūti visiškai vienam ant smėlio prie jūros. Darbas iš tikrųjų atima daug jėgų ir ta emocinė įtampa scenoje, noras gerai, gražiai sudainuoti, nesuklysti iš dirigento reikalauja daug energijos. Norisi eiti į koncertus, spektaklius, operos teatrą, tą aš darau ir neatsilieku nuo tų žmonių, kurie vakarais nedirba, bet sunkumas yra toks, kad mes vakarais dirbam, ir kai žmonės eina į spektaklius, ilsisi, mums yra pats darbo įkarštis. Bet kai atsiranda laisvo laiko, bėgam į spektaklį, į koncertą, į festivalį, galų gale į kavinę pasėdėti, ar dar į kažkokį renginį. Toks gyvenimas, bet tai yra labai įdomu ir labai šaunu. Daug kas gali pavydėti mūsų gyvenimo. Kad tiktai atlygis leistų oriai gyventi.

Choro „Ave Vita“ vadovas Kastytis Barisas

Minėjote, kad mėgstate teatrą, operą, o ar turite mėgstamiausią muzikos kūrinį?

Labai mėgstu operinį žanrą, gal daugiausiai ir žiūriu operas ir baletus. Konkretaus kūrinio pasakyti negalėčiau, vienam spektakly viena dalis įdomi, kitam spektakly kita, bet gal dėl to, kad esu choro dirigentas, labiausiai mėgstu masinius žanrus, kuriuos atlieka choras, simfoninis orkestras, kur yra daug muzikantų. Neturiu nieko ir prieš solinius kūrinius, bet labiausiai mėgstu masinius žanrus, simfoninį orkestrą, operas, baletus, kur daug vizualikos, daug peno ir ausims, ir akims.

Minėjote, kad choro planuose daug renginių, galbūt norite pakviesti „Studžio“ skaitytojus į choro koncertą?

Į visus koncertus kviečiam, kuo daugiau klausytojų, tuo įdomiau dainuoti!

Choras „Ave Vita“ kviečia visus norinčius dainuoti Vilniuje!

Kreiptis el. paštu: avevitachoir@gmail.com