Odė visiems mano kartos dinozaurams

Aktualijos

Aleksandra IVANAUSKAITĖ

Manau, tokie užkietėję miegaliai kaip aš pritars, kad pats blogiausias pasaulyje garsas yra žadintuvo skambėjimas 7 valandą ryto. Begalybę kartų jį atidedu ir verčiau renkuosi vėl ir vėl išgirsti tą iki gyvo kaulo įgrisusią melodiją, negu pasijudinti iš savo šilto ir patogaus guolio, išlįsti į šaltą pasaulį, kuriame (ech…) teks judėti, mąstyti, dirbti ir bendrauti. Vėliau, aišku, keikiuosi, kad vėl nespėjau susiruošti ir išlekiu tarsi laumė ištaršytais plaukais, paskubomis sriūbtelėjusi vos porą gurkšnių karštos arbatos. Bėgdama kartu su telefonu į kuprinę dar spėju įsimesti knygą, nes, žinote gi, rytais kelionės troleibusais ilgos, todėl reikia produktyviai išnaudoti valandas, kurias iš mūsų kasdien negailestingai atima tos senos, vos pūškuojančios skardinės. Bet visam ryto adrenalinui nuslūgus ir besidžiaugiant pirma mažyte dienos pergale – suspėti į troleibusą – visa motyvacija staiga dingsta ir į rankas vis tik paimu ne knygą, o telefoną.

Na juk reikia peržvelgti naujienas, kas atsitiko pasaulyje per tą laiką, kol aš miegojau. Na dar ir draugų nuotraukas. Ir visokius memes. Nuobodesnę paskaitą taip pat pagyvina Facebook‘o notifikation‘ai ar koks nors Candy Crush. Vėliau užkandžiaudama ir vėl į rankas imu ne knygą, o savo išmanųjį. Netgi pagaliau radus laisvą minutę ir prisėdus paskaityti, ranka nevalingai tiesiasi prie telefono ar kompiuterio.

Ar ir jums yra tekę patirti ką nors panašaus? Ar dažnai sunku prisiversti mokytis, skaityti ilgus mokslinius straipsnius, o gal netgi lengvus romanus, kuriuos anksčiau ryte rydavote su didžiuliu malonumu? Gal tekstą mieliau iškeičiate į kokį nors mokomąjį vaizdo įrašą? Knygą į kino ekranizaciją? Kaip dažnai perskaitote visą naujienų straipsnį, o ne tik permetate akimis antraštes? Ar dažnai vietoj to, kad susitiktumėte su draugais tiesiog sukuriate Messenger‘yje grupinį pokalbį?

Aš taip darau gana dažnai. Žinau, kad dažniau ar rečiau taip elgiatės ir dauguma jūsų. Manau, kad netgi žinau, kodėl – nes taip paprasčiau, nes taip greičiau. O žmogus ir apskritai visa gamta visą laiką siekia ekonomiškumo, efektyvumo. Čia niekas niekada nevyksta be reikalo. Net vingiuota upė pakeičia savo vagą, kad išvengtų nereikalingų posūkių, ką bekalbėti apie tokį protingą sutvėrimą kaip žmogus. Išties, kai susimąstai apie tokią gamtos ir žmogaus didybę, pasidaro kažkaip gražu, pagarbiai baugu. Juk žmogus šitiek pasiekė, dabartinės technologijos ir atradimai – ne kas kita, kaip tik nepaprasto žmogaus sumanumo ir darbo rezultatas. Tik primenu, kad mūsų proproseneliai palaikytų mus visiškai išprotėjusiais, pamatę kalbančius telefonu arba glostančius lygų telefono ekraną, o nuvesti į šiuolaikinį kino teatrą pažiūrėti 3D filmo, turbūt ne juokais išsigąstų kokios artėjančios pabaisos.

Tai sakydama jaučiuosi labai sena (o man juk viso labo tik 21), bet turiu prisipažinti, kad nors pati praktiškai nepaleidžiu iš rankų telefono, susimąsčius apie vis didesnį technologijų skverbimąsi į mūsų kasdienį gyvenimą darosi baugu. Neramu, kai pamatau, kaip vis labiau visur skubame, kaip lengvai priprantame prie greitos informacijos ir begalinio jos kiekio, kaip vis labiau tolstame vienas nuo kito. Nežinau, ar to noriu. Nežinau, ar tai yra gerai. Viena vertus, neįsivaizduoju savo gyvenimo be mobilaus telefono, filmų, serialų, kasdienio bendravimo su kitame mieste gyvenančiais artimaisiais, elektroninių mokymosi priemonių. Net baisu pagalvoti, kad iš šeimos ar mylimojo turėčiau laukti laiško ištisą savaitę, o studijuodama dienų dienas kiurksoti bibliotekoje apsikrovusi knygomis. Net jei rašyčiau šį tekstą ant popieriaus, jis mirgėtų brūkšniais ir brūkšneliais, begalybe taisymų ir intarpų (ką jau padarysi, kad tos mintys nesilieja labai tvarkingai ir nuosekliai…), o kompiuteryje galiu patogiai mėtyti sakinius iš pastraipos į pastraipą, žaisti žodžiais ir mintimis.

Ir tai yra puiku, kadangi šiuolaikinės technologijos suteikia begalę galimybių bendrauti, mokytis, pramogauti, jos treniruoja ir ugdo mūsų gebėjimus. Tai yra nepaprasta galimybė tobulėti, bet kodėl tada neretai savo bendraamžiuose ir pati savyje kartais pastebiu tam tikrą regresą? Ir kodėl kitiems žmonėms, ypač jaunesniems už mane, regis, dėl to nekyla jokių problemų? Kodėl dabar rašydama šiuos sakinius jaučiu, tarsi skaitydami juoktumėtės ir įsivaizduotumėt mane kaip kokį tiranozaurą, gimusį šiek tiek per vėlai ir negebantį savo mažytėmis neišsivysčiusiomis rankytėmis suimti išmaniojo telefono?

Kartą užsiminus draugei apie tai, kad man kartais baugu dėl to, kad mano smegenys pernelyg dažnai atsisako priimti bet kokią informaciją arba tingi pasikelti nuo sofos ir pasiimti knygą, nes labai jau įdomus tas naujas serialas, paaiškėjo, kad ir ji kartais jaučiasi panašiai. Kartu nusprendėme, kad galbūt mes tikrai esame šiek tiek dinozauriukai, kitos kartos vaikai, kieme dar kepę smėlio bandeles ir žaidę klases, kantriai laukdavę filmukų per televizorių, o su kompiuteriu susipažinę po truputį, kai ten dar, tiesą pasakius, be Minesweeper ir kelių kitų žaidimų nelabai ir buvo ką veikti. Galbūt tikrai mes truputį skiriamės nuo tos kartos vaikų, kurie tik gimę buvo panardinti į skaitmeninį pasaulį, kurie pirmiau išmoko naudotis išmaniuoju telefonu, o ne skaityti ar rašyti, kurie Youtube tutorials‘ų pagalba išmoksta visko, ko jiems reikia gyvenime, susigooglina visas naujienas ir reikalingas žinias, o stropiausieji po pamokų dar ir gilina žinias visokiuose egzaminatoriuose ir kahoot.

Gal ir pasakysite, kad neteisingai dėl tokios savo apatijos kaltinu tuos melsvuosius ekranus, kad esu paprasčiausia tinginė, kad galėčiau pati daugiau naudotis visokiais akademiniais technologijų teikiamais privalumais ir mažiau varvinti akis Facebook‘e. Na, gal ir taip, bet kažkokį ryšį tarp technologijų ir pasikeitusio mūsų gyvenimo būdo vis tiek jaučiu. Darosi neramu, kai prisimenu, kad geriausi dalykai gyvenime nutinka tik tada, kai sustoji, niekur neskubi, pajauti akimirkos svarbą ir didybę. Kai lieti šiugždantį popieriaus lapą, pieštuku pasibrauki patikusią citatą, kuri po kelerių metų atsivertus pažadina mielus atsiminimus. Kai suartėji su draugu kalbėdamas ir vaikščiodamas būtent tuo parko takeliu, kuriuo eidamas net ir po begalės laiko prisiminsi tą kartą pasakytus ir išgirstus žodžius. Kai žiūri į popierinę nuotrauką su draugo palinkėjimu kitoje pusėje, o ne į tą ant Facebook‘o profilio, su keliais šimtais laikų. Tokius momentus paprastai prisimename šilčiausiai. Daugeliui pažįstama garsiojo medijų teoretiko Marshall McLuhan frazė, kad medijos yra žmogaus tęsiniai. Taip, jie neabejotinai yra prailgėjusios mūsų rankos ir kojos, padidėjusios smegenys, bet kažkodėl šie nerangūs tęsiniai dažniau mus skiria, nei padeda susiglausti ir priartėti vienas prie kito.

Apie žmonių nudvasėjimą ir robotėjimą kalbama, bet labai tyliai, kur kas tyliau nei apie nepralenkiamą naujųjų technologijų naudą, sulankstomus telefonus ir penkias kameras juose. Ir nežinau, kodėl taip yra, ar dėl to, kad nedrįstame, ar nenorime nieko keisti, ar kad mums taip yra gerai, bet aš noriu apie tai kalbėti, noriu susidraugauti su technologijomis ir išmokti bendrauti su jomis saikingai, o ne nerti į jas stačia galva. Man atrodo, kad laisvė nėra su Google Maps išvaikščioti visus žemės kampelius ar Netflix‘e peržiūrėti visus įmanomus serialus. Laisvė – tai susitikti su draugu gyvai, o išvykus pamatyti jį savo telefono ekrane, tai vėl ir vėl laikyti rankose savo mylimą romaną ir jausti į knygos lapus įsigėrusias mintis ir jausmus, o prireikus rašyti kokį rašto darbą, susirasti milijoną vertingų šaltinių internete.

Ir gali būti, kad, kaip sakė Umberto Eco, „rytoj knygos domins tik būrelį nepritapusiųjų, kurie savo senamadžio smalsumo eis tenkinti į muziejus ir bibliotekas.“ Galbūt, tebūnie taip, bet jei tas būrelis išliks, kartu su jais šalia tobulėjančio ir vis greičiau lekiančio pasaulio išliks ir knygos, ir lėtas, gilus mąstymas, ir tikras, nesuskaitmenintas bendravimas, nepavaldus nei laikui, nei naujosioms technologijoms.