Naudingiau rašyti ranka ar kompiuteriu? Štai kur klausimas

Aktualijos

Viktorija REKSTYTĖ

Rašytoja L. S. Černiauskaitė romano „Kvėpavimas į marmurą“ antrame viršelyje rašė, kad pirmosios knygos, kurtos dar mokyklos laikais, kiekvieną žodį keverzojo ranka. Pasak autorės, kūrinys „Kvėpavimas į marmurą“ „jau sąžiningai atbelstas kompiuteriu“. Ši autorės patirtis parodo, kaip technologijos pasistūmėjo į priekį ir tai, kad automatizacija pakeičia procesą, nesvarbu, iš kurios perspektyvos žvelgtume. „Spausdinimo mašinėlė pakeitė anglų poeziją bei prozą, o iš tikrųjų ir pačius rašytojų mąstymo įpročius“, ‒ knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“ teigia kanadiečių filosofas M. McLuhanas. Pasak jo, spausdinimo mašinėlė suteikė žodžio kirčio laisvę ir sujungė skirtingas sritis. „Spausdinimo mašinėlė artimai susiejo rašymą, kalbėjimą ir leidybą“, ‒ tuometinį technologinį laimėjimą apibūdina mokslininkas.

Rašant ranka atsiranda kitoks ryšys su tekstu, nes jis ne tik mąstymo, bet ir rašymo ranka rezultatas. Galima pasiginčyti, kad rašant kompiuteriu rezultatas yra tas pats tekstas. Visgi kompiuteriu rinktas tekstas yra tolygus šablonas, neatspindintis nuotaikos ir klaidų, nes jas ištaisyti galima vos vieno mygtuko paspaudimu. Rašymas ranka palieka žmogaus asmenybės savitumą, nes kiekviename raidės linkyje glūdi tuo metu jaučiama emocija, taip pat atskleidžiamas braižas ‒ individualumo dalis. Visgi rašydamas spausdinimo mašinėle ar kompiuteriu autorius gali išreikšti dalį emocijų pačiais žodžiais ir simboliais. „Prie spausdinimo mašinėlės sėdintis poetas, panašiai kaip džiazo muzikantas, kūriniu ima laikyti patį kūrimo procesą. <…> Poetas prie spausdinimo mašinėlės turi savo rankose spausdinimo mašinos išteklius. Spausdinimo mašinėlė yra tarsi čia pat po ranka esanti kreipimosi į visuomenę sistema. Poetas gali šaukti, šnabždėti ar švilpti, rodyti publikai juokingas tipografines grimasas“, ‒ rašo M. McLuhanas.

Skaitytojus domina autentiški pačių autorių rašyti kūrinių tekstai, nes tai lyg dalis paties autoriaus ar jo įsikūnijimas, palikimas, kuris perduoda ir kitokią energiją nei spausdintas tekstas. Tai kuria labai nuoširdų santykį tarp autoriaus ir skaitytojo, padeda įsivaizduoti, koks autorius yra ar buvo. Skaitytojui matyti kūrinio taisymus yra labai įdomu, nes tai skatina mąstyti apie kūrinio gimimo procesą. Kaip teigia M. McLuhanas: „susiduriame su pagrindine medijų funkcija ‒ saugoti ir perduoti informaciją. Paprastai tariant, saugoti ‒ reiškia perduoti, nes tuo, kas saugoma, yra kur kas lengviau pasinaudoti nei tuo, ką dar reikia surinkti.“

Mokslinių tyrimų išvados rodo, kad rašymas ranka lemia geresnį išsilavinimą. Anot. Dr. K. James, rašysenos įvairovė savaime gali būti mokymosi priemonė, pavyzdžiui, vaiko rašymas raides ranka gali padėti jas geriau išmokti. Mūsų smegenys supranta, kad kiekvienas įmanomas tam tikros raidės rašybos variantas yra ta pati raidė, nesvarbu, kaip parašytą ją matome. Gebėjimas perskaityti kiekvieną netvarkingai parašytą raidę gali būti naudingas nustatant tam tikrą atstovavimą, kai matomas tas pat pasikartojantis rezultatas. Atlikti tyrimai taip pat rodo, kad rašymas ranka skatina studentus geriau apdoroti paskaitos turinį ir performuluoti jį, kartu ‒ apmąstyti, geriau suprasti bei įsiminti. Pasak dr. K. James, tai įrodymas, kad dėl tokios veiklos smegenys kinta nepaisant žmogaus amžiaus.

Žinoma, rašymas kompiuteriu yra patogesnis ir greitesnis procesas, nei minčių dėstymas ant popieriaus rašikliu. Visgi galime pastebėti, kad šiais atvejais naudojamos dvi medijos, kurios savaime yra skirtingos. Baltas, langeliais ar linijomis suskirstytas popieriaus lapas, greit susiglamžantis ir šiugždantis tarp pirštų, ir kietas su lengvai įspaudžiamais klavišais kompiuteris. Tarp šių medijųaiškus esminis skirtumas yra fizinis pavidalas. Pats popierius yra pasyvi proceso dalis, nes ne juo, bet ant jo yra rašoma. Kalbant apie kompiuterio klaviatūrą yra atvirkščiai. Klaviatūra tiesiogiai įtraukiama į rašymo procesą, nes tik spaudant mygtukus atsiranda tekstas.

S. Černiauskaitė knygos „Kvėpavimas į marmurą“ aprašymą pradėjo žodžiais: „Gimiau ir mokiausi praėjusiame amžiuje, kai žmonės dar rašydavo laiškus ranka ir dangaus dovanos būdavo lengviau atpažįstamos“. Požiūris į laiką pateikiamas nurodant gyvenimą lyg senovėje, nes paminimas ne tik nuoširdesnis, pamaldesnis aspektas, bet ir įprastas laiškų rašymas ranka.

Bet kuriuo atveju kiekviena nauja medija į mūsų gyvenimą atneša pokyčius, kurie suteikia ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Nepaisant to, mokėdami derinti medijas, apmąstydami jų poveikį žmogui, ieškodami informacijos ir vadovaudamiesi atliktų tyrimų išvadomis iš kiekvienos medijos galime gauti kuo daugiau naudos.