Belgijoje praleista vasara, kurios nenupirksi už 1000 eurų

Kelionės

Adolfina KRIVICKAITĖ

Kai suplanuoji kur nors keliauti ilgesniam laikui, dar likus mėnesiui iki kelionės jau kyla jauduliukas ir vis bandai nuspėti „o kaip bus?“ Mano patirtis rodo, kad spėlioti nė neverta, nes visada būna kitaip nei galvojai.

Šią vasarą nutariau paaukoti darbui. Jau artėjant paskutiniam egzaminui vis nervingai naršiau internete, kol radau darbą internetinės parduotuvės sandėlyje Olandijoje. Kadangi sutartį pasirašiau likus 5 dienoms iki kelionės, turėjau labai mažai laiko jauduliui ir spėlionėms. Už mane daugiau nerimavo artimieji. Pavyzdžiui, močiutė, kuri sužinojusi, kad keliauju VIENA ir dar į svečią šalį, pasiūlė man sumokėti 1000 eurų, kad tik likčiau Lietuvoje.

Turiu taktiką nusiteikti blogiausiam ir taip apsisaugoti nuo didelių nusivylimų. Taip dariau ir šįkart. Kai kroviausi lagaminą, įsidėjau tik paprasčiausius rūbus. Sukneles ir puošnias palaidines palikau namie, nes nė nemaniau, kad keliausiu kur nors toliau nei darbas ir parduotuvė.

Gyvenau Belgijoje, Turnhout mieste, kuris yra netoli šalies sienos su Olandija. Į darbą kiekvieną dieną važiuodavau 1,5 valandos ir tiek pat atgal. Pagalvojau, kad nenoriu švaistyti trijų valandų per dieną veltui, todėl susiradau savo mieste biblioteką ir pasiėmiau keletą knygų, kurios padėjo nuvyti nemalonias mintis. Pirmoji savaitė buvo emociškai sunki, nes labai ilgėjausi namų ir vis dar jaučiausi svetima, tačiau situaciją gelbėjo mano butiokai. Gyvenau su argentiniečiu, rumunu ir ispane. Man labai pasisekė, kad patekau į butą, kurio gyventojai buvo jau apsišlifavę ir vieni su kitais susigyvenę. Man teliko tik prisitaikyti, na, ir gal trumpam įvesti keletą mažų pertvarkų.

Pradėjusi dirbti susipažinau su daug ir įvairių žmonių. Neslėpsiu, maniau, kad dauguma kolegų bus daug vyresni už mane ir juos domins visai kiti dalykai. Mano laimei, vasaros laikotarpiu didelė dalis studentų traukia uždarbiauti į užsienio šalis. Pamenu, važiuodama į Belgiją galvojau, kad būtų labai šaunu darbe sutikti bent vieną žmogų artimą sielai, su kuriuo galėčiau kalbėtis atvirai ir nesijausti smerkiama. Tą žmogų sutikti šiek tiek užtruko, tačiau aš jį radau! Nuo tada laikas darbe bėgte bėgo, nes kaip mažvaikės prisigalvodavome visokių prank’ų ir pokštų, bet neretai, pertraukų metu, gvildendavome ir labai rimtas temas.

Savaitgaliais keliaudavau Belgijoje, nes Olandijoje keliauti pasirodė per brangu. Nusipirkau mėnesinį traukinio bilietą studentams tik už 25€ ir galėjau visą mėnesį važinėti Belgijoje kiek tinkama. Pirmiausia, žinoma, nuvykau prie jūros į Ostend. Ir žinote ką? Lietuvos pajūris šimtą kartų gražesnis! Mes turim kopas ir pušis, o Ostend pajūris nusėtas pastatais, kur tik akys užmato.

Vėliau, tą pačią dieną, keliavome į Bruges, kur buvo filmuotas legendinis filmas In Bruges. Nutarėme paaukoti savo miegą ir praleisti ten visą naktį, o namo grįžti pirmu traukiniu ryte. Nesigailiu, kad tada priėmiau tokį sprendimą, nes dabar bent žinau, kad tokie paros trip’ai ne man. Jau maždaug antrą valandą nakties svajojau apie minkštą lovytę, o dar buvo likę 5 valandos iki artimiausio traukinio. Bruges naktinis gyvenimas nebuvo labai įspūdingas. Žmonių buvo galima sutikti tik pačiame centre ties keliais veikiančiais barais, o paėjus tolėliau atrodė, kad mieste įvesta komendanto valanda, nes nebuvo matyti nei vieno žmogaus, tik kartais koks pravažiuojantis policijos automobilis. Nepaisant to, miestui romantišką atspalvį suteikė tyvuliuojantys kanalai ir siauros gatvelės su visur išsimėčiusiomis šokolado parduotuvėmis, kurios, deja, naktį jau buvo uždarytos.

Vieną šeštadienį paaukojome Briuseliui. Rašau „paaukojome“, nes be įspūdingos architektūros ir turistais perpildytų gatvių nieko nepamatėm. Panašiai buvo ir su Antverpenu, kuris, deja, buvo paskutinis aplankytas miestas Belgijoje. Supratau, kad keliauti po miestus nėra taip įdomu, nes, kad ir kokie įmantrūs ar senoviniai būtų pastatai, jie niekada savo grožiu neprilygs gamtai. Miestai mane vargina, arba aš dar neatradau patogaus būdo juose keliauti. Kelionės gamtoje gali išvarginti nebent kūną, tačiau emociškai tik pakrauna. Juk taip smagu ilgai lipus į kalną apdovanoti save atsivėrusiu vaizdu. Arba karštą dieną ilgai važiavus dviračiu pagaliau pasiekti išsvajotąjį ežerą. Turbūt todėl, neradusi to, ko norėjau prie jūros, suradau ežerą visai netoli namų. Tereikėjo pavažiuoti keletą stotelių autobusu ir išlipus eiti apie 30 minučių. Kelias veda pro žirgų ganyklas ir kukurūzų laukus, o vėliau eina trumpa atkarpėlė mišku. Drąsiai galiu teigti, kad tai yra mano mėgstamiausia vieta Belgijoje.

Deja, vasara trunka tik 3 mėnesius. Manau, kad reikia juos išnaudoti ir leisti kuo daugiau laiko gamtoje. O miestas… miestas laukia tavęs sugrįžtant rudenį. Kai visur tvyro džiūstančių lapų kvapas ir paspaudus nestipriam šaltukui norisi užsukti į kavinę išgerti karšto šokolado su bandele, o vėliau aplankyti kokią parodą ar nueiti į teatrą, muziejų, o gal tiesiog pasivaikščioti restoranų lemputėmis apšviestu senamiesčiu. Tuomet ir pasimato tikrasis miesto grožis.

Kai grįžusi papasakojau mamai įspūdžius, ji manęs paklausė, ar nesigailiu, kad nelikau Lietuvoje ir nepaėmiau tų 1000 eurų iš močiutės. O aš tik prapliupau juoktis, nes tokio varianto nė nesvarsčiau. Jei ir būčiau „pardavusi“ savo būsimą patirtį, tai po to vis galvočiau „o kaip būtų buvę…“ Per dažnai vis prisimenu, ko neišdrįsau padaryti praeityje, nuobodžiaudama galvoje kuriu scenarijus, o vėliau, sugrįžus į realybę, belieka dūsauti, nes suprantu, kad jau nebeturiu galios sugrįžti ir pasirinkti iš naujo. Todėl stengiuosi neleisti baimei užvaldyti minčių ir vis dažniau elgiuosi spontaniškai.