Liūdesys – kūrybos architektas

Kūryba

Deividas SKAVIČIUS

Apie tai, kad kūrybiški žmonės turi jautrią sielą, esame girdėję ne kartą. Jie tarsi kempinės sugeria į save visas kasdienybėje patirtas nuoskaudas, neteisybes, nesėkmes, nusivylimus ir baimes. Permąsto kiekvieną savo žingsnį, bandydami atsekti, kur suklydo ir ką galėjo padaryti kitaip. Paniręs į savirefleksiją, vienatvę ar liūdesį kiekvienas kapstosi savaip: kas griebiasi teptuko ir drobės, kas sėda prie fortepijono ar į rankas paima gitarą. Dar kiti savo vidinį pasaulį apnuogina prirašydami balto popieriaus lapus. Tik kas ką gelbsti – ar menas kūrėjams padeda tvarkytis su depresyviomis mintimis, o gal reikia dėkoti liūdesiui ir melancholijai, neleidžiančiai jiems švaistyti savo talento?

Kurt Vonnegut Jr.

Amerikiečių postmodernisto Kurt Vonnegut Jr. šeimoje depresijos ratas netruko įsisukti – Didžiosios ekonominės krizės padarinius jautriai išgyvenusi rašytojo motina Edith tapo priklausoma nuo alkoholio ir receptinių vaistų. Ji taip ir nespėjo pamatyti sūnaus rašytojo karjeros. 1944 metais per Motinos dieną ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Po trijų mėnesių, dar nespėjus užgyti netekties žaizdoms, Vonnegut jau vilkėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenės uniformą. Antrasis pasaulinis karas atvedė jį į Vokietiją, Dresdeną. Kartu su kitais amerikiečių kariais patekęs į nelaisvę, išgyveno Sąjungininkų bombardavimą ir grįžo į JAV. Karo baisumai vėliau nugulė į visuotinio pripažinimo sulaukusį 1969 m. išleistą rašytojo romaną „Skerdykla Nr. 5“. Lygiai taip pat vadinosi ir mėsinės patalpos, kuriose su kitais karo belaisviais buvo laikomas Vonnegut. Karo metais patirtos psichologinės traumos, jo tėvo ir sesers mirtys kaip reikiant paveikė rašytoją. Paniręs į depresiją Vonnegut rimtai svarstė daugiau niekada neberašyti. Visgi kūrybos jis nemetė. Kuriam laikui romanus padėjęs į šalį, ėmė kurti pjeses, bet vėliau grįžo prie savo ištakų. Po karjeros šuolio 7-ajame XX amžiaus dešimtmetyje, 8-ajame pasirodę Vonnegut darbai „Čempionų pusryčiai“ (1973 m.), „Slapstick, or Lonesome No More“ (1976 m.) neatnešė tokios pat didelės sėkmės. Nepaisant to, būtent šie romanai, kuriuose netrūko ir autobiografiškų motyvų, padėjo išgyventi rašytojui, besigrumiančiam su savo praeities vaiduokliais.

publishersweekly.com nuotrauka

Vonnegut, vadinamas satyros meistru, amerikiečių humoristams ir satyrikams piešė gana liūdną ateitį. Nepaisant to, kad šie vietoje verkšlenimo renkasi juoką kovai su demoralizuotu pasauliu, sulaukę tam tikro amžiaus jie, pasak rašytojo, tampa „nepakenčiamai nejuokingais pesimistais“. Sarkazmo ir ironijos Vonnegut nestokojo ne tik savo kūriniuose, bet ir bendraudamas su aplinkiniais. Likus beveik metams iki mirties, viename žurnalo „Rolling Stone“ interviu Vonnegut pasakojo, kad norėtų paduoti į teismą „Brown & Williamson“ tabako kompaniją. Kodėl? Dėl to, kad, būdamas 83-ejų, jis vis dar gyvas, nors perspėjantis užrašas ant „Pall Mall“ pakelio žadėjo ką kita. Vonnegut, rūkyti pradėjusiam dar ankstyvoje paauglystėje, šios cigaretės buvo „aukščiausios klasės būdas nusižudyti“. Ir jis vos to nepadarė. Išgyvenęs skausmingas skyrybas su pirmąja žmona Jane Marie Cox, jis vienas apsigyveno Niujorke. Psichologinę Vonnegut būklę dar labiau pablogino pašliję jo sūnaus Mark, kuriam buvo diagnozuota šizofrenija, nervai. Antroji rašytojo santuoka su Jill Krementz taip pat nenutraukė jo depresijos. 1984 m. Vonnegut ketino pakartoti savo motinos likimą. Laimei, nusižudyti jam nepavyko ir autoriaus talento gerbėjai turėjo galimybę džiaugtis kitais jo bestseleriais. Nors nuorodų į savižudybę galima aptikti ne viename Vonnegut darbe, apie savo išgyvenimus ir patirtį jis nebuvo pribrendęs pasakoti kitiems. O kai pagaliau apsisprendė tai padaryti, savo prisiminimus ir išgyvenimus sudėjo į 1991 m. išleistą rinkinį „Likimai blogesni už mirtį: autobiografinis koliažas“. „Savižudybė man visada buvo pagunda, nuo pat tada, kai motina ja išsprendė šitiek problemų. Savižudės vaikas natūraliai apie mirtį galvos kaip apie logišką sprendimą bet kokiai problemai,“ – rašė jis. – Devintajame dešimtmetyje aš vos neišėjau iš proto, norėdamas amžiams ištrūkti iš šio pasaulio“.

Nors rašytojas buvo nusivylęs žmonija, žmogiškąja prigimtimi ir pačiu savimi, jis buvo pasiryžęs nepalikti savo skaitytojų nusiminusių – kaip įmanydamas stengėsi juos pralinksminti. Į savo noveles ir romanus jis įpindavo netikėtų siužeto vingių, pokštų, fantastikos elementų. Visgi kūrybinę energiją autorius išliedavo ne tik rašydamas istorijas, bet ir jas iliustruodamas šmaikščiais grafikos darbais. 1997 m. duodamas interviu „Los Angeles Times“, jis užsiminė ir apie meno svarbą žmogui. „Man pasisekė, kad galiu niekieno netrukdomas kurti meną ir taip, galimas daiktas, leisti savo sielai augti, atrasdamas naujų užsiėmimų. Dalyvavimas meno veikloje – piešimas, šokiai – visa tai priverčia sielą augti. Štai dėl ko tuo užsiimi. Taip tu augini sielą,“ – sakė Vonnegut. Galima žavėtis šio rašytojo kūryba ar ginčytis su kritikais dėl jo talento ir stiliaus, bet tai, kas gimė iš kūrėjo sielos, nepalieka abejingų. Įkvėptas Vonnegut kūrybos, amerikiečių kompozitorius, atlikėjas, prodiuseris Moby savo 15-ąjį studijinį albumą pavadino „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“, panaudodamas citatą iš rašytojo romano „Skerdykla Nr. 5“. Viename Milvokio radijo stočiai duotame interviu Moby teigė, kad tie žodžiai privertė muzikantą susimąstyti, kad toji „apokalipsė, kurią, regis, išgyvename, yra ir keista, ir žlugdanti, nes mes esame tie, kurie ją sukūrė“. Pasak Vonnegut, per ją turime stengtis būti malonūs vieni kitiems ir nustoti būti tokie rimti: „Juokai labai padeda. Ir įsigykit šunį, jeigu dar neturit… Aš dingstu iš čia.“

Moby

Richard Melville Hall, geriau visiems žinomo kaip Moby, populiarumas šovė į aukštumas tūkstantmečių sandūroje. 1999 m. pasirodęs penktasis studijinis albumas „Play“ turėjo būti paskutinis prieš muzikantui baigiant savo karjerą, tačiau planus sujaukė muzikos apžvalgininkų liaupsės naujajam albumui ir komercinė jo sėkmė visame pasaulyje (albumas tapo platininiu daugiau nei 20 šalių, o jo kopijų parduota daugiau nei 12 milijonų). Tuometinius savo koncertinius turus Moby prisimena kaip per miglą, mat didžiąją laiko dalį juose praleido būdamas apsvaigęs. „Staiga mano koncertuose pradėjo lankytis kino žvaigždės, mane pradėjo kviesti į ištaigingus vakarėlius, o žurnalistai, kurie anksčiau nebūtų perskambinę mano agentui, pradėjo tartis dėl viršelio istorijų. Labai keistas fenomenas,“ – prisiminimais žurnalui „Rolling Stone“ dalijosi muzikantas. 2016 m. išleidęs autobiografiją „Porcelain: A Memoir“ ją taip pavadino neatsitiktinai. „Porcelain“ yra ne tik vizitine atlikėjo kortele tapęs kūrinys. Pasak Moby, jis pats yra toks pat baltas ir trapus kaip porcelianas. Memuaruose aprašytai muzikanto transformacijai iš blaivaus krikščionio į su striptizo šokėjomis susitikinėjusį alkoholiką, vemdavusį į porcelianinius klozetus, taiklesnį pavadinimą kažin ar galėtum sugalvoti.

irishtimes.com nuotrauka

Nors daugumos Moby dainų tekstai yra gana šviesūs ir optimistiški, jo įrašai – persmelkti liūdesio, vidinio nerimo. Pasak Moby, jam visada patiko liūdna, graudulį kelianti muzika, net ir tada, kai muzikanto nuotaika yra visiškai priešinga. 2009 m. interviu duotame žurnalui „Magnet“ Moby, paklaustam apie savo emocinę būklę, pirmiausiai į galvą šovė jo 1995 m. išleista daina „When It‘s Cold I‘d Like To Die“. Tai bene vienas iš liūdniausių muzikanto kūrinių apie vienatvę, gilią lyg vandenynas: „I don’t want to swim the ocean/ I don’t want to fight the tide/ I don’t want to swim forever/ When it’s cold I’d like to die“.Visgi Moby nemano, kad jo vidinis pasaulis itin skiriasi nuo daugelio iš mūsų. „Tikiuosi, kad mano emocinis gyvenimas yra maždaug toks pat kaip ir visų kitų. Išgyveni laimės, pasitenkinimo, liūdesio periodus. Niekada nebuvau įlindęs į kito žmogaus galvą, todėl nežinau, kaip emocijas išgyvena kiti. Kurdamas šią dainą vyliausi, kad mano psichologinė būklė yra gana normali. Seniai supratau, jog tam, kad kurtum graudžią muziką, nebūtinai turi prieiti tą ribą, kai smegenys tuoj sprogs. Galiu su pasimėgavimu klausytis „Joy Division“ įrašų, net jeigu ir nesiruošiu šokti nuo skardžio“, – mitą, kad liūdnas dainas rašo tik liūdesyje paskendę kūrėjai, sugriauna Moby.

Visgi liūdesys, nerimas, depresija ir nemiga buvo kiekvieno šio muzikanto koncertinio turo palydovai. Britų dienraščiui „The Guardian“ Moby atskleidė, kad visiškai nebeturi jokio noro leistis į dar vienas varginančias gastroles. Tą jis sau pamažu pripažino prabėgus penkeriems metams jo intensyvių kelionių lėktuvais ir koncertiniais autobusais: „Iš pat pradžių atrodė, kad tai tik menka kaina, kurią tenka sumokėti, tačiau šiuo mano gyvenimo momentu negaliu sąmoningai bausti savęs, savo kūno ir psichinės sveikatos per prievartą leisdamasis į turą“, – atviravo muzikantas. Kol keliaudavo iš vieno miesto į kitą, Moby mėgo atsakinėti į gerbėjų užduodamus klausimus internetu. Kartą vieno paklaustas, ko trūksta, kad būtų laimingesnis, atsakė: „Aš laimingas, tik esu nevykėlis.“ Iš šalies save jis matė kaip kvazi-įžymybę, visai nepanašų į didelę žvaigždę. „Visada galvojau, kad man būtų sunku susidoroti su tokia šlove, kokią turi Madonna, Eminem, Brad Pitt, tačiau man skiriamas dėmesys yra gana malonus. Jis leidžia man sutikti daugiau žmonių ir su mano kuriama muzika supažindina kur kas didesnę auditoriją. Tiek daug metų praleidau kurdamas muziką, kurios niekas nesiklauso. Smagu dabar galėti išleisti naują įrašą, kurio iš tikrųjų yra klausomasi,“ – vienam gerbėjui rašė Moby. – Įžymybės mums yra tokios patrauklios, viena vertus, dėl savo intymumo (savo darbų), kita vertus – dėl jų nepasiekiamumo. <…> Patikėk manim, jeigu atvykčiau į tavo namus keletui dienų, aš labai greitai tapčiau kur kas mažiau įdomus.“

Amy Winehouse

Jokia paslaptis, kad įžymių žmonių gyvenimai neretai susiklosto tragiškai. Moby įsitikinęs, jog daugybė muzikantų, kas vakarą koncertuojančių vis ant kitos scenos, palaipsniui tampa priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų ir galiausiai miršta: „Jeigu pažvelgi į koncertinius turus besileidžiančių žmonių mirtingumo rodiklius – tai neįtikėtinai pavojinga profesija – žmonės miršta labai jauni.“ Tokio gyvenimo atsikandęs Moby prieš dešimtmetį atsisakė svaigalų ir narkotikų. Kartu su blaivybe atėjo ir suvokimas, kiek daug laisvo laiko jis pagaliau turi. Laiko, kurį gali skirti muzikai. Deja, ne visi nuo priklausomybių kenčiantys kūrėjai lengvai tai sau pripažįsta ir nebijo kreiptis pagalbos. Ir nors negali išgelbėti tų, kurie nenori būti gelbėjami, pabandyti visada verta. „They tried to make me go to rehab / I said, no, no, no / Yes, I been black / But when I come back, you’ll know, know, know“, – šiais žodžiais prasideda džiazo ir ritmenbliuzo atlikėjos Amy Wienhouse daina „Rehab“, pelniusi net 3 „Grammy“ apdovanojimus ir išgarsinusi dainininkę visame pasaulyje. Vizitine jos kortele tapęs kūrinys apie tai, kaip jos tėvas ir vadybininkai norėjo nugabenti Amy į reabilitacijos kliniką, laikomas esminiu lūžiu – spėliojama, kad jeigu tada ji visgi būtų pradėjusi gydytis, galbūt viskas būtų pasisukę kiek kitaip. Jos dainas dainavo minios, tačiau joms Amy nebuvo pasiruošusi. Ji nesitikėjo tokio didelio populiarumo ir nemanė, kad galėtų su tuo susitvarkyti. Įkyrių paparacių blykstės, persekiojančios kiekvieną Winehouse žingsnį, tūkstantinės žmonių minios festivaliuose Šiaurės Londono žydaitei nė iš tolo nepriminė jaukių klubų ir barų salių publikos, kurios apsuptyje ji jautėsi žymiai saugiau.

indy100.com nuotrauka

2015 m. kino ekranus pasiekęs dokumentinis filmas „Amy“ leido visiems giliau pažvelgti į sudėtingą dainininkės asmenybę ir jos gyvenimą – nuo vaikystės iki pat jos laidotuvių. Tėvų skyrybas išgyvenusi paauglė ėmė maištauti. Amy nuolat trūko tėvo dėmesio, o jos motina jai buvo tokia nuolanki, kad savo dukrai būtų atleidusi bet kokią kvailystę. Kai jai buvo 13–14 metų, ją nuvedė pas gydytojus ir skyrė antidepresantų. Kaip Winehouse vėliau kalbėjo viename interviu, ji nemanė, kad tada žinojo, kas yra depresija: „Žinojau, kad kartais jaučiuosi keistai ir esu kitokia. Manau, čia muzikanto dalia. Dėl to kuriu muziką. Aš nesu kaip koks susimovęs žmogus. Daug žmonių, kurie kenčia nuo depresijos, neturi kaip išsilieti. Jie negali pagroję valandą gitara jaustis geriau“. O Amy galėjo, bent taip ji manė. Jos artistiškumas buvo tam tikra terapijos forma, leisdavusi atsitiesti po nedėkingų gyvenimo akimirkų. Kai vieni savo išgyvenimus išliedavo dienoraščių puslapiuose, Amy savo dienoraščiais paversdavo naujas dainas. „Nebijau atrodyti pažeidžiama. Rašau dainas apie dalykus, kurių negaliu asmeniškai įveikti – tada parašau dainą apie tai ir jaučiuosi geriau“, – britų žurnalui „The List“ yra sakiusi Winehouse. Kaip dokumentiniame filme ją prisimena pianistas Samas Beste, „Amy turėjo patį tyriausią santykį su muzika – stiprų emocinį ryšį. Jai taip reikėjo muzikos tarsi muzika būtų žmogus, dėl kurio ji galėtų numirti“. Mirti ji galėjo ne tik dėl muzikos, bet ir dėl savo mylimojo Blake Fielder-Civil. Judviejų santykiai tapo įkvėpimo šaltiniu Amy kuriant dainas antrajam jos albumui „Back To Black“, pelniusiam kritikų liaupses ir tarptautinį pripažinimą.

Nors Amy palaikė savo vyrą net ir tada, kai Blake atsidūrė už grotų, visgi porą metų trukusi jų santuoka pasibaigė skyrybomis. Viename interviu ji sakė: „Apskritai, aš pozityvi, laiminga asmenybė. Dainos, kurias esu parašiusi, yra apie keletą blogų mano gyvenimo periodų. Man reikėjo sukurti ką nors gero iš kažko blogo.“ Deja, šviesesnes dienas vis dažniau keitė juodos. Jos reputacija šokinėjo kaip ir pati Amy – nuo vieno kraštutinumo prie kito. Britanijos jaunimas 2008-ųjų balandį ją išrinko antra didžiausia heroje po Velso princesės Dianos, o vos po mėnesio – antra nekenčiamiausia asmenybe Jungtinėje Karalystėje. Winehouse koncertai galėjo baigtis audringomis ovacijomis arba gėdingu nušvilpimu – scenarijų nesunkiai buvo galima nuspėti. Ir nors rodėsi, kad tas kraupias dienas, kurias kartu su vyru praleido apsvaigusi nuo narkotikų, ji jau paliko praeityje, tačiau atsikratyti visų priklausomybių Amy nepajėgė. Atsisakiusi narkotikų, ji ir toliau vartojo alkoholį, o dar paauglystėje susirgusi bulimija, jos taip ir nesugebėjo įveikti. 2011 m. birželį atšaukusi įsibėgėti nespėjusį koncertinį turą po Europą, Amy grįžo į Londoną, kad suimtų save į rankas. Liepos 20-ąją ji kiek netikėtai pasirodė kartu su savo krikšto dukterimi Dionne Bromfield, jai koncertuojant su grupe „The Wanted“, ir tai buvo paskutinis kartas, kai žmonės Amy matė ant scenos. Po trijų dienų jos gyvybė užgeso namuose. Amy tebuvo 27-eri. Išvaistyto talento ir gležnos sielos gedėjo ne tik ištikimiausi Winehouse gerbėjai, bet ir žymiausi pasaulio atlikėjai bei muzikantai. Muzika neteko Amy, tačiau dalelę savęs ji paliko įrašuose, kuriems skambant, ji ir vėl atgimsta mumyse.