Ispanija ‒ šalis, kurioje namų darbai skiriami tik esant prastam orui.

Kelionės

Germantė LOVČIKAITĖ

Ko paprastai žmonės bijo prieš išvažiuodami į užsienį? Prieš išvykdama į Ispaniją mėnesiui galvojau, kad bijau pirmą kartą skristi viena, nesusigaudyti milžiniškos Barselonos transporte, būti užpulta ir apvogta. Bijojau, kad per greitai vienai pasidarys nuobodu ir liūdna arba kad draugų draugas, pas kurį susitariau apsistoti, kažkodėl sugalvos vidury nakties manęs nebepriimti… Pala, pala, sutaupysiu nervų: ryte sėdėdama autobuse į Kauno oro uostą klausiausi muzikos ir supratau, kad kažkaip labai ramiai jaučiuosi. Panašu, kad bijojau tik vieno – pramiegoti skrydį, o visa kita ėjosi geriau, nei galėjau tikėtis…

Pirmąsias keturias dienas praleidau Barselonoje. Jau anksčiau buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šį miestą, turbūt nė vienas ten apsilankęs pažįstamas apie jį nėra pasakęs nieko blogo. Nepasakysiu ir aš: palmės, architektūra, kalnai tolumoje, jūra ir šilti žmonės – visa tai susijungė į labai sunkiai apibūdinamą atmosferą, kurią, rodos, jaučiu dar ir dabar. Pirmąjį vakarą lankiausi ant kalvos, prie kurios gyvenau. Nuo jos atsiveria viso miesto panorama su jūra tolumoje, kalnais aplink, miesto namų ir gatvių tinkleliu bei garsiąja Sagrada Família (ji tikrai milžiniška). Visas tas dienas pėsčiomis tyrinėjau miestą, žinoma, buvo privalu aplankyti ir pagrindines turistines vietas. Tačiau man miestai niekuomet nėra galutinis tikslas, visuomet ieškau tylos ir žalumos, plačių erdvių ir ramybės, tad ir šis kartas nebuvo kitoks. Vieną dieną skyriau aplankyti garsųjį Montserrat vienuolyną kalnuose netoli Barselonos ir tai veikiausiai buvo viena geriausių dienų per visą mano mėnesį Ispanijoje. Vienuolynas įspraustas viduryje uolų, nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai, tačiau palikusi kultūrai vos pusvalandį, ėjau link savo pagrindinio tikslo – kalno viršūnės. Po pusantros valandos nuolatinių laiptų miškeliais ir uolomis pasiekiau 360 laipsnių panoramos aikštelę (1236 m), kurioje prasėdėjau geras dvi valandas. Beje, nustebau, kad ten beveik nebuvo žmonių! Per tą laiką su ten sutiktu britu ir mergina iš Singapūro suvalgiau savo turėtus persikus, vėliau apsilankė vos kelios porelės, nusifotografavo ir išėjo. Būdama ten supratau, kad neišsipildė viena iš mano baimių – man buvo taip gera vienai! Kai pūškuodama į kalną ėmiau abejoti savo gyvybinėmis jėgomis, pajutau, kaip klajoja mano mintys ir kaip nuostabiai gera yra nejausti poreikio su niekuo kalbėtis. Esi tik tu, tylus vėjo švilpimas ir uolos. Na, ir keletas praeivių, palinkinčių gero kelio.

Ko aš apskritai važiavau į tą Ispaniją? Jau nuo pirmo kurso VDU mokausi ispanų kalbos, vėliau prisidėjau prie Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo veiklos. Šios kalbos studentai kiekvienais metais turi galimybę dalyvauti konkurse, laimėti visame pasaulyje garsios ispanistės B. Ciplijauskaitės stipendiją ir išvykti į Ispaniją mėnesio trukmės intensyviems kalbos kursams. Man labai pasisekė antru bandymu laimėti šią stipendiją ir patirti turbūt geriausią savo gyvenimo nuotykį. Mėnesį gyvenau šiaurės Ispanijos mieste Chakoje, kasdien lankiau paskaitas ir nuoširdžiai jaučiau motyvaciją kažką dėtis į galvą. Koks nerealus jausmas yra vakare sėdėti parke ant žolės su draugais (jau nuo pirmo vakaro sėkmingai infiltravausi į ispanų kompaniją) ir kalbantis išgirsti „Germante, pamiršau pasakyti, kaip greitai man vakar kažką pasakojai ispaniškai, tikrai patobulėjai“. Tai rašau ne norėdama pasigirti, o tik savo patirtimi įrodyti, kad geriausiai kalbos išmokstama būnant toje aplinkoje (nesakau, kad ją išmokau, dar prieš porą dienų vienam draugui parašiusi žinutę per Whatsapp, gavau atsakymą: „ar naudojai Google vertėją? Nelabai supratau, ką nori pasakyti…“ Nuliūdau, nes naudojau tik savo galvą…). Dar pirmą vakarą amžinosios saulės šalyje, net ir po pusantrų metų mokymosi VDU, iš tos baimės ir drovumo sunkiai galėjau suregzti sakinį. Juk niekuomet neteko kalbėti daugiau nei paskaitoje atsiskaitant užduotį žodžiu. O dar vasario mėnesį paskaitų metu tuščiu žvilgsniu svajojau mokytis ne klasėje, o karštą dieną prisėdus mažoje kavinukėje, kalbantis su ispanais draugais ir gurkšnojant dvigubą espresso su ledu (bet ten geriau būtų prašyti café solo…). Po mėnesio mokymosi jau pavyko kalbėtis įvairiomis temomis, suprasti pokalbius, papasakoti savo patirtis, liečiančias daugiau nei tai, ką valgiau pusryčiams.

Chakoje turėjau labai aiškų gyvenimo ritmą: paskaita nuo 9 ryto, siesta (pagaliau savomis akimis pamačiau, kad pasaulis popietės metu porai valandų tikrai nustoja funkcionuoti), vakarinė paskaita, po jos namų darbai, galbūt baseinas, išėjimas į miestą su draugais, vakarienė, tada pasisėdėjimas sode grojant gitara arba žiūrint filmą. Net keista ir žavu, kaip darniai derėjo atostogų ir mokymosi jausmas. Rodos, jauti tokį atsipalaidavimą ir ramybę, tačiau dienos pabaigoje pamatai, kiek išmokai, kiek istorijų apie Lietuvą papasakojai ir kiek naujų žodžių klausydamasi aplinkinių užsirašei savo telefono užrašinėje. Vieną kartą dėstytoja netgi pasakė: „mielieji, atsipalaiduokite, namų darbus aš užduodu tik jei būtų blogi orai ir neturėtumėte, ką veikti… geriau eikite mokytis į gatves!“ Derėtų atsižvelgti į tai, kad tą savaitę danguje turbūt dar nebuvo pasirodęs nei vienas debesėlis.

Savaitgaliais universitetas organizuodavo išvykas į kalnus, kurias praleidusi sau turbūt niekada nebūčiau atleidusi, veikiausiai niekur kitur nesu jautusis geriau. Vieno žygio finale laukė netikėta staigmena: kalno viršūnėje sau ramiausiai pakritę monumentinio kryžiaus šešėlyje abejingomis akimis žmones snūduriuodami stebėjo keletas kalnų ožių, jie siestos tradiciją priima taip pat rimtai ir pareigingai. 

Kito žygio siužeto vingiai pasipildė netikėtu lipimu į stačias uolas. Na ir kas, kad su pagalbai įtaisytomis grandinėmis lengviau, kai pasiekus viršų lentelėje pamatai, kad tavo tikslas už 10 kilometrų, o iki autobuso namo telikusios kelios valandos. Teko lipti žemyn ir varyti stresą lauk – staigiai statėjanti uola ir menki inkariukai ant kojų neatrodė labai jaukiai (mama, bet juk viskas baigėsi gerai!). Sėdėdama tarp saulės svilinamų uolų, stebėjau retkarčiais užklystančius praeivius su didelėmis kuprinėmis ant pečių. Svarsčiau, kas jie tokie, kodėl šie suaugę (ir net vyresnio amžiaus!) žmonės kabarojasi po uolas: ar jie atostogauja, ar šiuo metu leidosi į savo gyvenimo kelionę, kuriai galbūt taupėsi ne vienerius metus? Žiūrėjau ir galvojau, kaip noriu tokio gyvenimo, tačiau pabudino mamos žodžiai, pasakyti po mano pasakojimų ir šios frazės: „Germante, tai kad tokį jį ir gyveni…“

Pamąstymų rubrika. Pirmasis – apie žmones. Bendraudama su žmonėmis iš Ispanijos, JAV, Pietų Korėjos, Italijos ir kitų įvairių šalių daug mąsčiau apie tautiškumą, tautų skirtumus ir apskritai apie žmogiškumą. Rodos, pirmą kartą šnekant su žmogumi galvoje turi tas nuogirdas apie jo šalį ir žiūri į jį kaip į savo tautos atstovą, o ne į asmenybę. Bėgant laikui pastebi, kaip tai silpnėja. Šio mėnesio metu visi studentai gyvenome viename bendrabutyje, todėl kartu valgydavome ir ilsėdavomės, iškilus sunkioms situacijoms palaikydavome vieni kitus emociškai, tai labai suartino. Įdomus jausmas: atvykus į visai naują aplinką žinai, kad teturi vieną mėnesį iš šios situacijos „išspausti“ visa, kas geriausia, todėl nebelieka laiko nedrąsiai žvalgytis iš savo kiauto ir spręsti, kam bijai pasakyti „labas“, o kam ne. Buvo taip lengva būti savimi, tiesiog eiti ir bendrauti – paprastai, nuoširdžiai, niekuo neapsimetant, – o atgal gauti lygiai tą patį. Paprašė padainuoti renginyje? Žinoma, kad padainuosiu, jei ir baisiai susimausiu, juk daugumos iš tų žmonių tikriausiai daugiau nebepamatysiu! Galbūt tai buvo viena iš svariausių priežasčių, kodėl Ispanijoje lengva šypsotis ir jaustis laimingai be jokios konkrečios priežasties. Beje, ispanai tikrai daugiau šypsosi. Ar tai būtų dėstytoja, ar naktinis sargas, ar autobuso vairuotojas – paprastas pasisveikinimas dažnai palydimas lengvu juokeliu ar palinkėjimu.

Antrasis pamąstymas – apie tautas ir namus. Ne vieno ispano klausiau, „ar didžiuojiesi būdamas ispanu?“ Sulaukdavau įvairių atsakymų: nuo paprasto sutikimo iki nusivylusio pareiškimo „neturiu, kuo didžiuotis.“ Bendraklasės iš Pietų Korėjos ir Vietnamo daug mieliau liktų Ispanijoje nei grįžtų namo… Įdomu, pamaniau aš. Išgirdusi tokį klausimą pradedu pasakoti, kaip man patinka Lietuva. Mano ispanų kalbos vartojimo viršukalnė – kelis kartus bandžiau papasakoti kantriausiems draugams apie Lietuvos istorijos įdomybes (labiausiai įsiminė faktą, kad Lietuva turėjo vieną karalių ir beveik turėjo antrą), apie lietuvių etnologiją (paaiškinau, ką reiškia mano gintarinis pakabutis ir žalvariniai žalčiai ant rankų), netgi pabandžiau atpasakoti pasaką „Eglė žalčių karalienė“… Turbūt kai kam galėjo pasirodyti, kad lietuviai – hipių, gamtos mylėtojų, dar ir dabar šeriančių žalčius pienu, tauta. Kiekvieną kartą kalbėdama apie namus jaučiau, kaip man gera juos turėti ir jausti būnant už kelių tūkstančių kilometrų. Stiprėjant norui apkeliauti pasaulį nuo trijų iki penkiolikos kartų taip pat stiprėja ir jausmas, kaip svarbu turėti, kur sugrįžti (kalbant tiek apie vietas, tiek apie žmones, jausmus ar muziką). Dar truputis panašių minčių ir pradėsiu galvoti, kad žmonės, kurių namai visas pasaulis, stokoja tikrų namų, kurie lauktų atviromis durimis. Na, bet čia jau individualu, duokdie, kad kiekvienas jaustų laimę, kad ir kur bebūtų. Tačiau man džiugu, kad visgi medžiai Lietuvoje ošia kitaip, kažkaip… savai. Būtent tie gimtojo miestelio medžiai parskridus namo padėjo po truputį grįžti į realų pasaulį, kas, pasirodo, buvo sunkiau nei tikėjausi.

Nepamenu, kad anksčiau būčiau metų metus svajojusi apie vieną ar kitą šalį. Taip, jau pakankamai seniai norėjau aplankyti Ispaniją, tačiau anksčiau nebūčiau pasakiusi, kad tai mano svajonių šalis. Dabar tai pasikeitė – Ispanija tapo tokia ne dėl to, kad pamilau jos kalbą, žmones ir kultūrą (nesakau, kad taip nėra!), o todėl, kad būtent nuvykus į Ispaniją manyje nubudo daug kitų seniau užmigusių svajonių, norų ir tikslų. O manęs visi tie norai, panašu, nėra linkę palikti ramybėje. Esu be galo dėkinga VDU ir Vydūno fondui už galimybę įgyti unikalios ir įkvepiančios patirties Ispanijoje. Galų gale, kad ir kas benutiktų, kada nors ten grįšiu bent jau dar vienai porcijai churros con chocolate