Ugnė Kudlaitė-Otreya: „muzika tiesiog išplaukia, niekada nekuriu planuotai“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

„Tikėjomės, kad daina žmonėms patiks, tačiau, kad ji pasieks tiek daug klausytojų, tikrai nenumanėme. Stengėmės kurti dainą taip, kad žmonėms ir mums patiems būtų gera ją klausyti“, ‒ apie hitą „Tu esi noriu“, įrašytą kartu su atlikėju Alekna, teigia Ugnė Kudlaitė-Otreya. Mergina džiaugiasi dainos sėkme ir sako, kad be muzikos ilgai būti negali, o poilsį jai atstoja veiklų kaita.

VDU studijuoji psichologiją. Kodėl ne studijų programą, susijusią su muzika?

Nuo 10 klasės svajojau studijuoti sporto treniravimo sistemas. Buvau labai susidomėjusi sportu, žinoma, lygiagrečiai domėjausi ir muzika, tačiau norėjau stoti į kitą sritį. Man patinka balansas ir, jeigu viskas suktųsi tik aplink muziką, galų gale tai įgristų. Taigi išėjo taip, kad po 12 klasės pasidariau gap year (laisvieji metai ‒ red. pas.) ir neakivaizdžiai pavaikščiojusi į paskaitas Lietuvos sporto universitete supratau, kad ši specialybė ne man. Nors mėgaujuosi leisdama laiką sporto salėje, nenorėčiau su tuo sieti viso savo gyvenimo. Todėl po metų nusprendžiau pateikti paraišką psichologijos studijoms, ten ir patekau. Labai džiaugiuosi ir, manau, nesuklydau – šios studijos man teikia vis daugiau ir daugiau malonumo.

Kaip manai, kuri sritis ‒ muzika ar psichologija ‒ ateityje užims didžiąją tavo laiko dalį? 

Norėčiau, kad didžioji mano gyvenimo dalis būtų muzika, o psichologija liktų ta sritimi į kurią galėčiau pabėgti nuo rutinos. Bet kokiu atveju, aš manau, kad psichologija yra toks mokslas, kurį baigęs nebūtinai privalai dirbti pagal specialybę, šiose studijose gauni beprotiškai daug žinių, kurios gali praversti kasdieniame gyvenime, bendraujant su žmonėmis. Taigi manau, kad bet kokiu atveju studijos nenueis veltui.

Ar koncertuojant tau padeda psichologijos žinios? Ar pavyksta nugalėti baimes?

Gautas žinias suvokti tik teoriškai neužtenka, norint jas praktiškai pritaikyti reikia įdirbio. Kai pradėjau studijuoti psichologiją, prieš koncertus ėmiau stengtis šiek tiek su savimi padirbėti, nepasiduoti jaučiamam nerimui. Jaudulys prieš pasirodymus visada yra, nes niekada nežinai, kaip pasiseks su įgarsinimu, kaip tave priims žmonės, bet svarbiausia, kad nerimas neperliptų tos ribos, kai gali sukliudyti gerai atlikti savo darbą. 

Igno Gaižausko nuotrauka

Pernai pasirodė Tavo su Alekna įrašytas kūrinys „Tu esi noriu“, sulaukęs didelio populiarumo. Kaip jauteisi, kai daina tapo 2018 vasaros hitu? Ar tikėjotės, kad taip gali atsitikti?

Tikėjomės, kad daina žmonėms patiks, tačiau, kad ji pasieks tiek daug klausytojų, tikrai nenumanėme. Stengėmės kurti dainą taip, kad žmonėms ir mums patiems būtų gera jos klausyti. Į šį kūrinį įdėjome nemažai pastangų, todėl buvo labai maloni staigmena, kad jis buvo taip šiltai priimtas klausytojų.

Ar po šios dainos išleidimo pajutai, kad padidėjo populiarumas? 

Iš dalies taip, po šio kūrinio išleidimo daugiau žmonių pradėjo domėtis mano kuriama muzika, kas man, kaip kūrėjai, yra labai džiugu.

Su Alekna ne tik kuriate dainas, bet ir filmuojatės jų klipuose. Kokius iššūkius turėjai įveikti, neskaitant to, kad nemokėdama plaukti filmavaisi po vandeniu dainos „Laikyk“ klipui?

Šis iššūkis buvo pats didžiausias ir pats keisčiausias, nors pati jį sau sugalvojau ir išsikėliau. Muzika dažniausiai man asocijuojasi su spalvomis ir dainą „Laikyk“ nuo pat pradžių įsivaizdavau mėlyną. Taip pat, dainos tekste yra išvardijami trys elementai: žemė, ugnis ir oras. Iki pilnos laimės man trūko vandens, todėl pagalvojau: „gerai, jei to nėra tekste, padarome, kad matytųsi vizualiai“. Klipą filmavome rudens pradžioje ir tuo metu buvo labai vėsu, lauko baseino vanduo jau buvo spėjęs atšalti. Filmavimo procesas vyko taip: mes su operatoriumi įlendame į vandenį, kažkiek laiko pafilmuojame, tada bėgame į pirtį, kur sėdime, kol sušylame, vėl grįžtame į vandenį ir taip daugybę kartų, kol buvo nufilmuoti visi reikiami kadrai. 

Luko Bendinsko nuotrauka

Filmuojant klipą dainai „Flames“ darbas truko dvi dienas, tarp kurių turėjome tik pora valandų miego. Be to, tuo metu taip pat buvo ruduo, termometrai rodė apie +8 laipsnius, buvo labai šalta visą dieną praleisti nešildomose betoninėse patalpose vien su suknele, taigi teko išmokti nedrebėti.

Esi ir dainų kūrėja. Kaip gimsta dainų žodžiai?

Man asmeniškai, tiek tekstas, tiek melodija gimsta vienu metu. Tiesiog prisėdu prie pianino ar gitaros ir pradedu rašyti nuo pirmo posmo, tada, lyg pirmą kartą stebint filmą, žiūriu, kas bus toliau, kaip viskas baigsis. Muzika tiesiog išplaukia, niekada nekuriu planuotai, negalvoju, kad imsiu ir sukursiu dainą. Ne, prieš pradedant kurti aš kažką pajaučiu ir tada tas jausmas virsta nauju kūriniu. Kūryba man yra savęs išreiškimas, kai buvau paauglė, man tai buvo beveik kaip dienoraštis ar terapija. Kai kuriems žmonėms reikia su kažkuo pasišnekėti, kad pasijustų lengviau, nusimestų naštą ar pasidalintų savo džiaugsmu, o man tam labai tinka muzika ir kūryba.

Ar lengviau atlikti ir įsijausti į savo, ar į kitų sukurtas dainas?

Iš tiesų panašiai. Apskritai, sunkumo atliekant tiek savo, tiek kitų dainas nejaučiu, bet kalbant apie įsijautimą, į savus kūrinius įsijausti yra lengviau, kadangi juos rašau pati ir vienintelė žinau tikrąją istoriją, kuri slypi už dainos. Klausytojai girdėdami dainą gali ją interpretuoti skirtingai, gal netgi labai toli nuo to, apie iš tiesų buvo rašyta. 

Pastebima tendencija, kad jauni atlikėjai, norintys išgarsėti, naudojasi proga ir eina į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Penkiolikos metų pirmą kartą sudalyvavai šiame konkurse, vėliau bandei sėkmę dar kelis kartus. Ar „Eurovizija“ Tau padėjo patekti į didžiąją sceną?

Turbūt iš dalies taip, ten dalyvaujant patenki į muzikinę virtuvę, gauni labai daug patirties, pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus. Tai mane ne tik paskatino toliau kurti muziką, bet taip pat padėjo pasiekti platesnį klausytojų ratą, motyvavo išsikelti naujų tikslų.

Dalyvaudama tikėjaisi patekti į tolesnius etapus?

Kai nusprendžiau sudalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje pirmą kartą, man buvo tik penkiolika metų, todėl aš ne itin gerai atsimenu, ką tuo metu galvojau. Žinau tik faktą, kad labai norėjau kurti, dainuoti, ir savo kūryba dalintis su žmonėmis. Tuo metu laimėti atrankos aš nesitikėjau, turbūt tik svajojau, kitaip nebūčiau ten ėjusi. Racionaliai mąstant, pirmą kartą dalyvaujant atrankoje, kai esi penkiolikos metų, ir tavo konkurentai yra daug daugiau sceninės patirties už tave turintys atlikėjai, laimėti nėra labai realu.

O kaip buvo vėlesniais kartais?

Vėlesniais kartais norėjau laimėti atranką, bet tuo metu atrankoje dalyvavau su roko stiliaus dainomis, na, o rokas nėra taip plačiai paplitęs Lietuvoje kaip pop stiliaus muzika. Vis tik džiaugiuosi, kad į atranką ėjau su tomis dainomis, kuriomis pati labai tikėjau nepaisydama to, kas tuo metu buvo populiaru. Taigi, prisiminimai iš atrankų man vis dar sukelia daug gerų emocijų. 

Ar tiesa, kad norint sukurti eurovizinį pasirodymą reikia investuoti daug lėšų?

Išlaidos priklauso nuo to, kokį pasirodymą rengi, kiek ir kokios atributikos planuoji naudoti, kiek žmonių bus kartu su tavimi ant scenos. Didžiojoje „Eurovizijoje“ apšvietimas, sceniniai efektai kainuoja tikrai nemažai, tačiau dalyvavimas Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje bent jau man didelių finansinių sunkumų nesukėlė.

Koks jausmas konkuruoti su žinomais atlikėjais?

Dalyvaudama atrankoje pirmą kartą, kai buvau penkiolikos, jaučiau didelį stresą, kad scenoje teks pasirodyti su atlikėjais, nuveikusiais muzikos srityje kur kas daugiau nei aš. Vėlesnėse atrankose į konkurenciją taip nesikoncentravau, nes buvau laiminga vien dėl to, kad aš ten esu ir kad turiu galimybę bandyti laimę su savo dainomis. 

Kokių pamokų ir patarimų gavai iš žymių atlikėjų?

Užkulisiuose teko bendrauti su kitais dalyviais, tačiau tai būdavo small talk, kai persimesdavome vos keliais žodžiais.

Koks jausmas stovėti prieš profesionalų komisiją, kuri dažnai nevynioja žodžių į vatą?

Dalyvaujant atrankoje man svarbiausias aspektas buvo pasirodymas ant scenos. Jeigu po pasirodymo jauti, kad padarei viską, ką galėjai, tai ir stovėdamas prieš komisiją jautiesi gerai. Aišku, komentarus išklausai, nes jie padeda tobulinti pasirodymą. 

Ar turi planų ateityje dar kartą sudalyvauti „Eurovizijoje“?

Sakoma, kad niekada negalima sakyti niekada, tačiau artimiausiu metu neplanuoju. 

Kokie artimiausi ir svarbiausi muzikiniai tikslai?

Šiuo metu kartu komanda ruošiame naujas dainas, įrašinėjame jas studijoje. Žinoma, kurdami naują dainą daugybę kartų ją keičiame, tobuliname, kol galvos lieka tuščios ir nusprendžiame, kad jau gana. Tikiuosi, kad neužilgo tokį nuosprendį paskelbsime naujausiam mūsų kūriniui ir pagaliau galėsime juo pasidalinti su klausytojais.

Ką reiškia tavo slapyvardis „Otreya“? Kaip jį sugalvojai?

Manęs daug kas to klausia ir, tiesą pasakius, aš nelabai žinau, ką atsakyti. Istorija yra tokia: prieš kelerius metus norėjau pakeisti savo sceninį slapyvardį („Ugnė Smile“, ‒ red. pas.), nes tuo metu keičiau savo muzikinį stilių. Norėjau pasivadinti Freya (mitologinė karo, mirties, meilės ir grožio deivė ‒ red. pas.), tačiau pagooglinus radau atlikėjų ir grupių tokiu pačiu sceniniu vardu. Netikėtai kažkas iš komandos narių pasiūlė panašaus skambesio vardą Otreya, kuris ir tapo mano sceniniu slapyvardžiu. Man patinka šio žodžio skambesys, kuris yra aštrus ir, manau, tinka tiek mano muzikos stiliui, tiek asmenybei. 

Martyno Stankaičio nuotrauka

Kokios muzikos klausaisi pati? Kokie žanrai ir atlikėjai artimi?

Iki 18 metų mano mėgstamiausias muzika buvo rokas, aš visiškai nepripažindavau kitokių muzikos stilių. Vėliau pradėjau klausyti popso, o dabar klausau labai įvairios muzikos, jos nebeskirstau į mėgstamą ir nemėgstamą, klausau dainų pagal nuotaiką. Kartais norisi pasileisti visiškai rokavą dainą, kad išsitaškyčiau, kartais, kai man būna liūdna arba jaučiuosi svajingai, klausau lyriškos muzikos, o kartais jaučiu poreikį paklausyti gero popso, kad galėčiau tiesiog atsipalaiduoti ar pašokti. Taigi, manau, kad ne žanre yra esmė, o pačioje dainoje, jos nuotaikoje ir siunčiamoje žinutėje.

Kurie atlikėjai ir grupės savo muzika Tave įkvepia ir skatina judėti į priekį? 

Kai buvau 14‒15 metų, mane įkvėpė roko muzikos atlikėjai: Marilyn Manson, „Papa Roach“, „Green Day“. Jie mane žavi ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip asmenybės. Ar tai atsispindi mano kūryboje, aš nežinau, nes kurdama muziką niekada nemąstau, kad norėčiau padaryti taip, kaip tas ar anas atlikėjas, aš tik įsigilinu į tai ką jaučiu ir užrašau tai, kas skamba galvoje. Tačiau, gali būti, kad klausantis daug kažkokios muzikos, ji pasąmoningai nulemia tai, ką tu vėliau sukuri. Daina „Flames“ buvo išleista mano transformacijos į pop muziką metu. Kai prodiuseris Donatas Tamašauskas-Dzouns darė remix‘ą šitai dainai, jis užsiminė, kad dainoje vis tiek jaučia roko dainoms būdingų sąskambių pačioje dainos melodijoje. Taigi turbūt kai kurie dalykai galvoje užsifiksuoja ir nori nenori lemia tolesnę kūrybą.

Pakalbėkime apie laisvalaikį. Kaip atsipalaiduoji ir atgauni jėgas?

Po koncertų kitą dieną stengiuosi pailsėti. Su draugais išeiname į miestą arba nuvažiuojame į gamtą. Kadangi mokslo metais sukuosi tarp universiteto ir muzikos, laisvalaikio nėra ypač daug. Taigi aš sukčiauju ir atsipalaiduoju tiesiog pakeisdama veiklas – kartais laisvalaikiu nuo muzikos tampa psichologija, kartais nuo psichologijos muzika, o kartais draugai ir šeima padeda pailsėti tiek nuo psichologijos, tiek nuo muzikos. 

Ar būna dienų, kai nori pabūti visiškoje tyloje be muzikos? 

Manau, kaip ir kiekvienam žmogui, kartais norisi pabūti tyloje, tačiau ne per ilgai. Dažniausiai man užtenka poros valandų ir jau galiu imtis veiklos. Tiesą pasakius, prieš metus buvau taip įsisukusi į mokslus, kad muzika buvo visiškai nustumta į šoną. Vieną kartą mašinoje tėtis įjungė radiją, o aš vos išgirdusi muziką apsiverkiau, nes labai ilgai jos negirdėjau dėl to, kad buvau įnikusi į mokslus. Tokios tylos iš muzikos pusės tikrai nenoriu.