„Work & Travel USA“ iššūkis

Kelionės

„Work & Travel USA“ programa yra skirta studentams, norintiems vasarą praleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose, užsidirbti pinigų ir pakeliauti. Sparčiai populiarėjanti galimybė pažinti kitą kultūrą kasmet patraukia ir lietuvių dėmesį. Marius Astrauskas, Donata Budreikaitė ir Greta Kalasevičiūtė ‒ programos dalyviai, nusprendę ramią vasarą tėvynėje iškeisti į nepažintas Jungtines Amerikos Valstijas. Visi kaip vienas nedvejodami sutinka, kad atsukus laiką atgal pasielgtų taip pat.

Marius Astrauskas

Visų pirma, yra dvi galimybės, kaip praleisti vasarą išvykus pagal „Work & Travel“ programą. Pirmoji – daug dirbti ir pinigus išleisti daiktams ar drabužiams Amerikoje arba uždarbį parsivežti namo, kaip dažniausiai elgiasi antrą arba vėlesnius kartus į Ameriką atvykę studentai. Antroji ‒ būtent mano šios vasaros patirtis ‒ darbas nedideliame šeimos versle norint pažinti amerikietišką kultūrą ir stengiantis kuo daugiau pamatyti.


Abu su drauge dirbome Amerikos širdyje – Kolorade, mažame miestelyje nacionalinio parko pakraštyje. Mus pasitiko ir labai maloniai priėmė darbdaviai, su kuriais ir dabar palaikome šiltus santykius. Džiaugiuosi, kad patekau būtent pas juos, nes darbas tiek mums, tiek jiems nebuvo pirmaeilis dalykas. Darbdaviai bendraudami patys rodė iniciatyvą ir savo trumpu laisvu laiku stengėsi mums parodyti kiek įmanoma daugiau. O ir mes patys išnaudojom visas laisvas minutes pamatyti bei pažinti amerikietišką kultūrą ir gamtą! Būtų galima parašyti trumpą romaną apie mūsų nuotykius ir įspūdžius, bet pasakysiu tik tiek ‒ jeigu turi galimybę ‒ BŪTINAI sudalyvauk šioje programoje! O jeigu tokios galimybės neturi, pabandyk ją susikurti, patikėk, verta.

Donata Budreikaitė

Amerika visada buvo mano svajonių šalių sąrašo viršuje, o šią vasarą turėjau galimybę joje ne tik apsilankyti, bet net ir pagyventi daugiau nei tris mėnesius. Tiesa, didžiąją dalį laiko praleidau dirbdama atrakcionų parke, tačiau tokią darbo vietą Lietuvoje surasti tikrai nebūtų lengva. Miestelio, kuriame dirbau, krantus skalavo Atlanto vandenynas, o iki tokių miestų kaip Niujorkas ar Vašingtonas kelionė trukdavo apie keturias valandas. Dirbdama parke ne tik gerai įdegiau, tačiau ir susiradau daugybę draugų iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo Zimbabvės, Malaizijos, Egipto iki pat Dominikos Respublikos bei susipažinau su amerikiečių kultūra ir valgymo ypatumais – greitojo maisto restoranai čia visgi yra pati populiariausia vieta išalkus. O po visų darbų turėjau galimybę pakeliauti ir pamatyti dar daugiau Amerikos grožio, kurio tiek daug, kad poros savaičių užtenka tik kelioms vietoms aplankyti. Nacionaliniai parkai – didžiausią įspūdį man palikusios vietos, kuriose belieka stovėti išplėstomis akimis ir bandyti sugerti visą gamtos grožį. Tik stovėdamas priešais kanjonus, krioklius, kalnus ir slėnius supranti, kokia gamta yra nuostabi ir kiek dar jos tau reikia pamatyti. Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo vasara, į kurią dar labai norisi sugrįžti. Visiems, kurie turi galimybę, siūlau važiuoti, patirti, gyventi ir dalyvauti!

Greta Kalasevičiūtė

Savo vasarą šiais metais nusprendžiau praleisti visiškai kitaip nei įprasta, todėl pasirinkau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas pagal programą „Work & Travel USA“. Dirbti mieste nenorėjau, nes, manau, būtų nusibodę, taip pat brangu. Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie „Glacier National Park“ Montanoje, todėl pasirinkau jį. Dirbau maisto prekių parduotuvėje bei degalinėje. Darbas buvo lengvas, man puikiai sekėsi, todėl po pirmo mėnesio mane jau paaukštino į poziciją, kurioje turėjau savo bendradarbiams paskirstyti darbus, prižiūrėti tvarką, padėti. Apgyvendinimas ir maitinimas man kainavo 70 dolerių per savaitę, palyginti su gyvenimu mieste, tai buvo žymiai pigiau. Pinigų pradžiai taip pat nereikėjo, iki pirmos algos išleidau turbūt apie 50 dolerių. Ryšys parke buvo prastas, internetą turėdavome tik valgykloje arba savo nameliuose. Kadangi maždaug 200 žmonių dirbome ir gyvenome vienoje vietoje, visi tapome tarsi šeima, kasdien susigalvodavome daug veiklos: eidavom į žygius prie ežerų, krioklių ar šiaip pasižiūrėti gražaus kraštovaizdžio, taip pat kopdavom į kalnus, žiūrėdavom į žvaigždes. Jei būdavo prastesnis oras, važiuodavom iki artimiausio miesto. Gaila, šiemet visko nespėjau aplankyt, todėl ten sugrįšiu ir kitą vasarą.


Vasaros pabaigoje su keliais draugais išvykom iki „Yellowstone National Park“, kuris buvo kitoje valstijoje, šalia Montanos. Pamačiau ir kaip amerikiečiai švenčia liepos 4-ąją – nepriklausomybės dieną. Su didele kompanija amerikiečių ir dar viena lietuve išvažiavome į netoliese esantį labai mažą kaimelį, kuriame vienintelis elektros šaltinis yra saulės energija. Ten pajautėme, kokie amerikiečiai yra atsipalaidavę, kaip jiems nieko nereiškia amžius. Vakare buvo gyvo garso grupės koncertas ir šiek tiek fejerverkų. Po to visi sėdėjome prie laužo šalia savo palapinių ir mėgavomės kartu praleistu laiku.Galiausiai po trijų mėnesių darbo ir pramogų parke teko išsiskirti su savo antrąja šeima ir pradėti keliauti. Keliavome penkiese vienoje mašinoje – trys merginos ir du vaikinai. Mūsų tikslas buvo kuo mažiau pinigų išleisti apgyvendinimui, todėl miegodavome palapinėje. 3–4 kartus neradus vietos nakvoti teko penkiese miegoti mašinoje. O kartą Santa Monica paplūdimyje nusprendėme, kad yra pakankamai minkšta, todėl miegojome tiesiog su miegmaišiais. Mus pažadino kirai, anksti ryte sportuojantys žmonės ir gelbėtojas, norintis įsitikinti, ar mums viskas gerai. Naudojomės programėle „Couchsurfing“, todėl daug geranoriškų žmonių nemokamai priimdavo mus permiegoti savo butuose ar net jachtoje. Per mėnesį apkeliavome visą vakarinę pakrantę nuo pat Kanados iki Meksikos, aplankėme 10 valstijų, 8 nacionalinius parkus ir begalę miestų bei miestelių. Kadangi labai pasisekė susirasti tobulą kompaniją, problemų visiškai nekilo nei dėl miegojimo vietos, nei dėl norimų aplankyti vietų. Nuvykti į Meksiką nusprendėme per 10 minučių, kai nebesugalvojome, ką dar nuveikti Sand Diege naktį. O grįžus iš Meksikos ir pavalgius, 3 valandą nakties nutarėme pradėti žygį prie Potato Chip uolos. Kiekvieną dieną darėme viską, ką norėjome, nesipykome, stengėmės visada rasti sprendimą, todėl ši vasara buvo kol kas pati geriausia mano gyvenime. Tikiuosi, kitais metais pasiseks ne ką prasčiau.