Darbas prieš fotoaparato objektyvą

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

„Kruopštus darbas, jei kažko nori, užtikrina, kad tai padarysi gerai“, ‒ įsitikinusi kūrybinių industrijų IV kurso studentė Ugnė Šlaičiūnaitė. Mergina, daug metų atidavusi pramoginiams šokiams, šiuo metu dirba modeliu ir svajoja savo ateitį sieti su kinu. Ugnė sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie modelio darbą ir šią sritį apipynusius stereotipus. 

Kaip tapai modeliu? 

Iš tikrųjų pati nuėjau į modelių agentūrą „Supermodels“, kur mane nufotografavo ir pasakė, kad galime pabandyti. Tai įvyko ne taip ir seniai ‒ 2017 m. lapkritį. Iš pradžių reikėjo pasidaryti nuotraukų portfelį, kuris yra mokamas. Važiavau į Rygą pas Nataliją Bereziną, ji man padarė modelio testus, su kuriais aš po to galėjau visur dalyvauti. Užsakovai nori matyti, kaip moki pozuoti, kaip save išreiški. Aš tuo metu buvau šviesiais plaukais ir labai daug kam tai netiko, nes spalva buvo nenatūrali, o vis dėlto visi nori natūralaus vaizdo, jis šiais laikais turbūt populiariausias, niekada neprašausi su natūralumu. Laikui bėgant plaukų spalva vėl tapo natūrali ir tada prasidėjo mano sėkmė ‒ atsirado didesnė paklausa.

Justinos Rau Jahnavos nuotrauka

Kaip supratai, kad nori būti modeliu?

Pirmą kartą panorau, kai man buvo keturiolika metų, bet tada labai intensyviai profesionaliai šokau pramoginius šokius ir nebuvo laiko užsiimti kuo nors kitu. Kai baigėsi šokiai, aš pagalvojau, ką veikti toliau ir prisiminiau seną savo norą tapti modeliu. 

Dėl ko nustojai šokti?

Dažnas klausimas. Tai įvyko natūraliai, gal perdegiau, nes iš viso šokau trylika metų. Dalyvavau įvairiose varžybose ir save visu 100 procentų atidaviau tam sportui. Treniravausi kiekvieną dieną po penkias valandas ir neturėjau jokio laisvalaikio. Tada staiga atėjo naujas etapas, kai viskas natūraliai užsibaigė. Taip pat aš esu labai sentimentali ir prieraiši žmonėms. Aštuonerius metus šokau su vienu partneriu, kuriam išvažiavus studijuoti į Vilnių, kito partnerio ieškoti nebenorėjau. Mes ir dabar su juo palaikome labai draugišką ryšį. Sudėtinga rasti žmogų, su kuriuo galėtum pasiekti aukštų rezultatų.

Šokiai vis dar yra mano gyvenime. Mano teta yra šokių trenerė ir aš padedu jai per varžybas, tik dabar dirbu registratūroje, bet vis tiek būnu šalia šokių.

Lauros Riaubaitės nuotrauka

Ne kartą žymūs modeliai yra pasakoję, kad jiems teko valgyti mažiau ar net badauti, kad atitiktų reikiamus standartus. Kokia tavo situacija? Ar tau irgi tenka kontroliuoti svorį?

Negalėčiau pasakyti, kad dabar yra kažkokie standartai, nes vyrauja įvairūs tipažai. Yra ir plius size modeliai, ir baby face‘ai ar keistesni veidai. Nebėra, kaip seniau, standarto 90-60-90. Tai yra mitas ir visiška netiesa. Skirtingam užsakymui reikia skirtingų žmonių. Kuo jie įvairesni, tuo geriau. Bet yra ir tam tikrų reikalavimų, vienas iš pagrindinių – ūgis, kuris negali būti žemesnis nei 1,72 m. Agentūros nepriima žemesnių merginų, nebent labai išimtiniais atvejais. Jei ūgis neviršija 1,8 m., sekasi geriau. Mano ūgis vidutinis, todėl aš podiumais nevaikštau, bet fotosesijoms labai tinku. Taip pat turi būti ilgos galūnės. Krūtinės apimtis yra visiškai nesvarbi. Aišku, turi būti ne per didelė, bet jeigu bus mažesnė, tikrai nieko tokio. Centimetrai nebėra tokie svarbūs kaip seniau. Viskas priklauso nuo to, ko reikia klientui. Bet, žinoma, būna ir tokių situacijų, kai gali net nesužinoti, kodėl tu nepatekai, nes niekas nepasakys priežasčių. Šioje srityje yra daugybė privalumų ir trūkumų.

O tu pati stengiesi palaikyti formą?

Bitarri photography nuotrauka

Iš tikrųjų aš kūdutė esu nuo vaikystės, todėl į tai didelių pastangų įdėti nereikia, bet mano atveju reikėtų sustorėti ties klubais, nes jie yra šiek tiek per maži.

Ar dalyvauji konkursuose?

Vyksta modelių atrankos, per kurias modeliai atrenkami tam tikriems darbams. Juose dalyvauji ir arba gauni darbo pasiūlymus, arba ne. Konkurencija yra labai didelė.

Ar esi važiavusi dirbti modeliu į užsienį? Kaip sekėsi?

Porą kartų yra tekę važiuoti, bet tai nebuvo labai sėkmingi bandymai, kokių aš tikėjausi. Apskritai, modeliu dirbu ne taip jau ilgai, pusantrų metų. Gal ir būčiau išvažiavusi, bet dabar susitelksiu ties bakalauro rašymu. Jei nori keliauti, rimtai dirbti, kad iš to būtų naudos, reikia išvykti mažiausiai trims mėnesiams, daug skraidyti, todėl šiuo metu modeliauju Lietuvoje.

Kokie darbai reikšmingiausi tau pačiai? Kokios temos yra tau artimiausios?

Kalbant apie fotografiją, man patinka mada, bet aš labiau mėgstu meninę fotografiją, kuri nuo mados labai skiriasi. Man patinka, kai nuotraukoje būna paslėpta mintis, ne vien komercinis tikslas. Aišku, gražu į tuos rūbus pažiūrėti, bet man labai patinka išpildyti kažkokią meninę idėją, siekti aukštesnio tikslo. Esu skridusi į Siciliją pas fotografę Viktoriją Staponę, kurios gilias mintis mes perteikėme fotografijose. Tai buvo kažkas aukštesnio: ne tik komercija, rūbai, makiažas, bet ir žmogaus jausmai, vidus.

Justinos Rau Jahnavos nuotrauka

Fotosesijos be idėjos, kai tiesiog atsistoji ir nusifotografuoji, tavęs nedomina?

Mane domina visi projektai, o domina dėl to, kad susipažįsti su labai įvairiais žmonėmis. Tai yra turbūt pagrindinė priežastis, dėl ko man tai patinka. Šitos srities žmonės apipinti begale stereotipų, kad yra kitokie, o iš tiesų jie labai įdomūs, draugiški ir šilti. Per tą laiką nebuvo nė vienos situacijos, kad žmonės man būtų nedraugiški. 

Kokie stereotipai tapus modeliu buvo paneigti?

Galvojau, kad šioje srityje labai daug tuštybės, žmonės pasipūtę. Tokius dalykus buvau girdėjusi iš aplinkinių. Iš tikrųjų tai netiesa, nors yra visokių žmonių. Apie pačius modelius tikrai negalėčiau pasakyti, kad jie nemandagūs, nes visos merginos paprastos, draugiškos, su visomis linksma. Jei kartu važiuojame į atranką, viena parveža kitą, kooperuojamės ir draugaujame. 

Tomo Juškevičiaus nuotrauka

Esi ketvirtakursė, kaip sekasi derinti mokslus ir modelio karjerą?

Kadangi mano studijų programa yra kūrybinės industrijos, dirbant modeliu įgytas žinias ir pažintis galima pritaikyti moksluose. Dirbti ir studijuoti kartu yra naudinga. Man nėra sunku, nes sugebu kelias veiklas derinti tarpusavyje. Gal dėl to, kad vaikystėje labai daug sportavau, tiesiog nebuvo laisvalaikio, o dabar man atrodo, kad dar turiu laisvo laiko. 

Ar įmanoma pragyventi dirbant šioje srityje ir studijuojant?

Kadangi tai pradėjau daryti neseniai, šiuo metu dar iš to negyvenu. Jeigu labai norėčiau, keliaučiau po visą pasaulį, tikrai iš to išgyvenčiau, tai būtų normalus darbas, bet aš savo ateities su modelio karjera kol kas nesieju. Nežinau, kaip gyvenimas susiklostys, aš nemėgstu sakyti, ką darysiu, aš padarau ir tada žmonės mato. 

Studijuodama universitete susipažinau su kino industrija. Pavaidinti ir šiek tiek pasifilmuoti teko ir dirbant modeliu. Aktorystės menas ir pati kino industrija mane labai domina. Galbūt vėliau gyvenimą siesiu su tuo. Aš nuo mažens tokia – arčiau meno. Gal dėl to, kad šokau ir baigiau dailės mokyklą – gyvenimas nuolat sukosi apie kūrybą. Kino industrija iki studijų nedomino, todėl studijoms esu labiausiai dėkinga už tai, kad leido panirti į šią sritį. Ir kursinį darbą rašiau kino industrijos tema, ir galbūt bakalaurą rinksiuosi rašyti apie tai. 

Tavo sesuo kuria rūbus. Ar galima teigti, kad viena kitai padedate įgyvendinti svajones ‒ tavo sesuo kuria, o tu demonstruoji jos sukurtus rūbus?

Apskritai mes esame komanda visur: gyvenime, moksluose. Taip pat kartu šokome ir dailės mokyklą lankėme. Dabar ji kuria rūbus, o aš juos demonstruoju ir, manau, kad tai dar tik mūsų bendros veiklos pradžia.

Lauryno Šimkaus nuotrauka

Grįžkime prie kitos Tavo veiklos ‒ pramoginių šokių. Kaip jie pakeitė tave? 

Man jie buvo visiškai visas gyvenimas. Labai sunku rasti žodžius, kurie galėtų apibūdinti, kaip tai buvo rimta ir koks tai yra didelis gyvenimo etapas. Manau, kad šokis davė labai daug ištvermės ir kantrybės nepasiduoti tam tikrose situacijose. Jei kažkas nesiseka, darai toliau. Net jei kažkas sako „ne, tau nepavyks“, vis tiek eini iki galo ir tai pasiteisina, nes kruopštus darbas, jei kažko nori, užtikrina, kad tu tai pasieksi. Apskritai šokis yra nuostabus dalykas. Dabar, kai tik išgirstu muziką, iš karto visas kūnas tiesiog virpa. Artimiausiu metu planuoju lankyti baletą, bet nebūsiu profesionali šokėja, tiesiog mėgėjiškai, nes vaikystėje esu lankiusi ir baleto pamokų. Reikia daug visokių judesių įvaldyti, kad geriau išreikštum tai, ką nori pasakyti. Neužtenka tik į rėmus įlipti, reikia į rutiną nuolat įnešti kažko naujo, nes jos aplink mus yra daug. Galiu teigti, kad šokiai išmokė nebijoti tokio gyvenimo būdo. 

Pati norėjai lankyti pramoginius šokius ar tai buvo tėvų ir tetos paskata?

Nuo mažens ir man, ir sesei patiko šokiai, bet, manau, kad ir teta padarė įtaką. Galbūt tai, kad šeimoje yra žmogus, susijęs su šokiais, padėjo užsibrėžti tikslą ir siekti aukštesnių rezultatų, nes treniruotės galėjo būti visada: kiekvieną dieną, net ir savaitgaliais. Taip pat mes važiuodavome į įvairiausias stovyklas.

Kokių linksmiausių nutikimų patyrei užsiimdama šiomis veiklomis? 

Pavyzdžiui, šokių varžybose būdavo nugriuvimų. Tuo metu tai atrodydavo kaip pasaulio pabaiga, tragedija, manydavau, kad nebepateksiu į kitą turą, juk labai svarbu nepadaryti klaidų. O tada pamatydavau, kad vis tiek patekau ir galvodavau: „va, teisėjai nepamatė, kaip išsidrėbiau.“ Tada ir nebebaisu atrodydavo, kad taip atsitiko. Negali gi viskas gerai sektis. Dirbant modeliu taip pat buvo juokinga situacija: vyko filmavimas, teko lipti ant stogo, o aš nugriuvau. Komandos nariai nešė peroksidą, valė žaizdą, nes truputį susižeidžiau koją. Ir nieko, atsistojau ir pabaigėme filmuoti. Šis video sulaukė didelio pasisekimo ir niekas nežino, kad aš ten išsidrėbiau. 

Labai faina, kad šalia yra palaikančių žmonių. Tarkim, šokių partneris visą laiką pakelia, padeda, o tokia bendrystė man labai patinka. Lygiai taip pat ir dirbant modeliu – jeigu kažkas ne taip, niekas ant tavęs nepyksta.