Gyvenime viskas laikina

Aktualijos

Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ

Šiame pasaulyje viskas laikina. Gali tikėti, gali ne, tačiau mes gyvename neamžinai. Ir tik ši egzistencija yra laikina stotelė. Tikėk, kad viską gali, tavęs nevaržo jokios ribos. Ko norėtum? Kokias svajones išpildytum? Nereikia verkti, kad dabar neturi to, ką turi tavo pažįstamas. Viskas tik laikina. Kada nors turėsi viską, galėsi tai parodyti visam pasauliui. Atrasti naujų dalykų, pažinti naujas vietas ir kultūras.

XXI a. žmogus nevertina to, ką turi. Reikia apsvarstyti ir tokią galimybę, kad šioje stotelėje tau yra skirta gyventi būtent taip ir atlikti paskirtą užduotį čia. Nereikia draskytis ir verkti, kad neturi batų, nes gali būti ir be kojų. Viskas yra laikina. Pažiūrėk į medį su gražiausiais lapais. Tuoj ateis žiema ir nukris tie lapai. Bet po žiemos sugrįš vasara ir medis vėl sužaliuos. Viskas laikina… Užtenka tikėti, kad kada nors atsiras tokių žmonių, kurie pakeis viską. Sujauks tavo pasaulį, prikels užmarštin dingusius tavo sugebėjimus, privers daryti tai, kas pirmiausia pakeis tave, o tada keis ir pasaulį. Privers vėl išmokti svajoti. Skraidyti padebesiais, nes gyvenimas yra tai, apie ką mes svajojam. Svajonės yra tai, kuo mes gyvenam. Dėl svajonių. Dėl jų išsipildymo. Norėčiau naudoti svajones savo tikslams, o ne jos naudotų mane. Tada gyvenčiau kitaip. Mąstyčiau kitaip. Keisčiau pasaulį. Galų gale išpildyčiau svajonę kam nors kitam. Atiduočiau savo galimybę kitam ir tik tam, kad svajonės būtų ne dulkinos, iškvėpusios istorijos, tūnančios kieno nors apipelijusiame dienoraštyje, o būtų tikros. Apčiuopiamos. Užuodžiamos. Gyvenimas yra apie tai, kaip mes svajojam, kaip kylam arba leidžiamės žemyn. Kaip gyvenam dėl kažko tikro. Leidžiame „tam kažkam“ įvykti, matyti, kaip viskas pasikeičia. Kai pagalvoji, reikia keturių dalykų, kad pajustum, jog gyveni: kvėpuoti giliai, mąstyti šviesiai, mylėti besąlygiškai ir tikėti beatodairiškai. Paprasčiausios smulkmenos. Tačiau kiek nedaug reikia, kad GYVENTUM: kvėpuoti, mąstyti, mylėti, tikėti. Pasinėrę į kasdienybę, į tą klaikią rutiną žmonės net nepastebi jų. Vis skuba, lekia. Aš sakau sustoti. Atsigręžti ir pažvelgti atgal, suskaičiuoti, kiek daug praleidome pro akis. Dabar ne laikas ilgai mąstyti. Dabar laikas įsėsti ne į tą traukinį ir kur nors užstrigti. Laikas bent vieną dieną skirti sau. Spjauti į viską ir grįžti ten, kur paskutinį kartą sustojai. Tam, kad ryte atsikėlus ramia galva vėl galėtum pasinert į rūškaną kasdienybę. Smulkmenos yra svarbu. Draugai, pomėgiai, laisvalaikis gyvenime tik smulkmenos, tačiau jos labai svarbios.

Draugai yra tie, kurie pakelia tave aukštyn. Jeigu reikia nustumia tave nuo stogo, kad išmoktum skrist. Jie įkvepia, saugo ir nepalieka. Draugai – keisti sutvėrimai ir juos surasti tikrai nelengva, man pačiai prireikė penkerių metų, kol radau draugę, kuri padėjo pereiti visus sunkumus, klystkelius ir ji iki pat šiol eina su manim. Koja kojon per bėdas. Ir dėkoju jai už tai, tačiau ji tik smulkmena mūsų dideliame gyvenimo rate. Kita vertus, pomėgiai gali amžinai išlikti tie patys. Kaip meilė muzikai. Nuo pirmos klasės man buvo skiepijama muzika ir aš nesigailiu nė sekundės. Muzika yra geriausias vaistas nuo slogių minčių, ji motyvuoja veikti, skatina svajoti. Ji išlaisvina žmogų. Minutę leidžia pasijusti visagaliu ir to užtenka, kad įveiktumėme sunkumus. Galų gale tie sunkumai laikini. Viskas gyvenime laikina…