Mantas Bertulis: „M. Katleris dengia vieną Lietuvą, R. Zemkauskas ‒ kitą.“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

Lapkričio pradžioje populiarios internetinės laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ prodiuseris Mantas Bertulis buvo apdovanotas specialiu Youtube prizu už pasiektą 100 000 projekto kanalo prenumeratorių ribą. Prodiuseris teigia, kad tai didelis skaičius Lietuvos atžvilgiu, tačiau pripažįsta, jog buvo abejonių, ar toliau kurti laidą, kai projektą paliko J. Jankevičius. Jūsų dėmesiui „Kitokių pasikalbėjimų“ užkulisiai, kelionių istorijos ir patirtys.

Apie ,,Kitokius pasikalbėjimus“ kalbėta daug, bet to išvengti sunku. Žiūrovams šis projektas suteikė daug juoko ir gerų emocijų, o ko jis suteikė Tau?

Kadangi projektą kuriu jau penkerius metus su puse, kiekvieną kartą sunku atrasti kažką naujo. Vis dėlto man labiausiai patinka grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui, jeigu kurčiau televizijos laidą, būtų labai sunku tai pajusti. Dabar kai turinys talpinamas internete ir matau, kiek žmonių ateina į renginį, jaučiu feedback‘ą. Man suteikia laimės, kai po renginio matau komentarus „o, kaip fainiai, labai ačiū už renginį“. Aišku, tai dažniausiai turbūt yra svečių nuopelnas, bet vis tiek kiekvieną kartą prieš renginį man stresas, o po jo ‒ euforija.

Laidos muzikinės pertraukos metu pasirodo daug jaunų talentingų atlikėjų. Kaip pertraukos metu atsirado grupė ,,Balius“? 

Kadangi tai buvo vasaros uždarymas ir metinių proga, kai Mantas Katleris vedė šitą projektą, pakeitėme vedėją, be to, visi bilietai buvo parduoti, kaip ir nereikėjo tos grupės išreklamuoti, tai pagalvojome, kad reikia priimti kokį nors neįprastą sprendimą. Kadangi su kolega Vytautu Mikaičiu visai mėgstame tokią muziką, jis pasiūlė pakviesti „Balių“. Parašiau, jie sutiko ir buvo labai smagu. Svarbiausia sukurti žmonėms netikėtumo faktorių, na, juk tikrai niekas nesitikėjo „Baliaus“. Manau, pavyko nustebinti.

Ar galvoji pasikviesti daugiau gerai žinomų lietuvių atlikėjų pasirodyti per muzikinę pertrauką?

Jei kviesime kiekvieną kartą arba dažnai, tokie sprendimai nublanks, todėl gal atrasime kokią nors progą tokiems atlikėjams pasirodyti. Iš kai kurių grupių gali tyčiotis, bet, pavyzdžiui, „Balius“ tikrai gerai užveda ir atidirba savo darbą, tačiau tokių grupių nėra labai daug. Taip pat mes puoselėjame tikslą parodyti visuomenei jaunas, underground‘ines grupes. Šito siekio irgi nenorime paleisti, todėl bandysime daryti miksuotę. Be to, laidą vedant R. Zemkauskui, tokio tipo grupės netiktų.

Ką tu veiki užkulisiuose, kai vyksta pasikalbėjimai? Kuo rūpiniesi?

Per patį renginį prodiuserio darbas yra sustatyti į vietas viską nuo A iki Z: kad filmavimo komanda būtų pasiruošusi, scena paruošta, kad svečias būtų laimingas ir nieko jam netrūktų, kad vedėjas žinotų scenarijų. Taip pat kad bilietuotojai žinotų, kada išeiti, fotografai – ką fotkinti, kada muzikantams lipti ant scenos, kiek jie turi laiko, transliacijos režisieriui nurodyti dainų eiliškumą, kad paruoštų animacijas. Darbo yra tikrai daug, bet tokio smulkaus ir know-how. Dar neradau, kam jį perduoti, bet iš tikrųjų tai man visai patinka. Jeigu reikėtų pasakyti trumpai, koks mano darbas renginio metu, tai suvaldyti visą tą chaosą.

Kokių keisčiausių atsikalbinėjimų ateiti į laidą esi gavęs?

Jau tris savaites bandome pakviesti Alytaus merą. Aš puikiai suprantu, kad po kilusio gaisro jis gavo žiniasklaidos dėmesio sočiai, gal net per daug ir turbūt renkasi, kur eiti. Bet kol aš negaunu užtikrinto „ne“, vis bandau kviesti. Nors jei ir gaučiau, turbūt vėl bandyčiau. Kai kurie žmonės nuleistų rankas po pirmo, antro atsisakymo, o aš net gavau iš Alytaus mero žinutę „žaviuosi Jūsų aktyvumu prikviesti mane į pokalbį“. Taip pat Džordana Butkutė niekaip nesutinka, Šarūną Jasikevičių esu kalbinęs netgi bare, bet jis neina ten, kur dalykai nėra susiję su krepšiniu.

Rytis Zemkauskas buvo tavo dėstytojas. Kaip jautiesi būdamas jo darbdaviu?

Labai labai keistai. R. Zemkauskas nori, kad aš pasakyčiau kažkokios kritikos, bet žmonių, kurie gali jį pakritikuoti, nėra daug. Kas, jeigu ne aš, gali pakritikuoti R. Zemkauską, nes matau viską iš šono: skaičius ir komentarus. Kadangi jis dėsto Interviu meno ir praktikos kursą, o aš net nebaigiau to semestro, ir Viešosios komunikacijos programos, man neišeina apversti liežuvio ir jam sakyti, kad jis kažką daro blogai. Bet jis sako, kad turiu netylėti, jeigu matau, kad kažkas negerai. Būna, kad persiverčiu per save ir pasakau jam kritikos. Bet nieko tokio, su juo labai lengva dirbti. Nors matau, žmonės komentaruose rašo, kad „blemba, čia nesiruošta, atrodo labai toks paviršutiniškas pokalbis“, bet iš tikrųjų R. Zemkauskas labai ruošiasi pokalbiams: pasirašo visą planą, padaro gerą svečio apžvalgą, ieško dar neatrastų jo pusių, parašo kai kuriems pašnekovo artimiesiems. Žodžiu, tai yra aukščiausias lygis.

Ar R. Zemkauskas pasikalbėjimui ruošiasi vienas, be komikų pagalbos?

Taip, jis ruošiasi vienas.

Ar ilgai jį įkalbinėjote prisijungti?

Ne, nebuvo sunku jį prikalbinti. Mes susitikome, nupasakojau situaciją ir jis pasakė, kad būtų visai įdomu prisijungti. Aišku, jis labai užimtas žmogus. Be to, artėja „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, jis tikrai turi veiklos tame projekte, bet kažkaip susideriname, randame bendrų taškų. Jis labai ilgai buvo toje filosofinėje erdvėje, todėl kažkiek nori pakeisti žanrą, kryptį. Jam pačiam tai įdomu ir man jis reikalingas, nes domina kitą Lietuvos pusę, kitą auditoriją nei M. Katlerio, o mūsų šalyje tikrai yra dvi Lietuvos pusės: M. Katleris dengia vieną Lietuvą, R. Zemkauskas – kitą.

Aplankei apie 60 užsienio šalių, bet, kaip galima suprasti iš įrašo Instagrame, planuoji nuvykti į iš viso 196 valstybes. Kodėl nusistatei tokį limitą?

Noriu apkeliauti visą pasaulį. Vaikystėje skaitydavau knygas ir man labai patikdavo nuotykinė literatūra, pavyzdžiui, „Aplink pasaulį per 80 dienų“, domėjausi E. Hemingvėjaus ir Ž. Verno kūryba. Jeigu nėra interneto, aš galiu žiūrėti į pasaulio žemėlapį ir analizuoti šalis, kur norėčiau nuvažiuoti. Kol dar turiu jėgų, kol dar jaunas, tai važiuoju ten, kur nesu buvęs. Nėra taip, kad aš nuvažiuoju užsidėti varnelę ar tik pabūti, kartais renkamės tokias vietas, kurios yra žiauriai įdomios, bet priklauso jau aplankytoms šalims, tarkim, Danijai. Pavyzdžiui, dabar galvojome varyti į Grenlandiją. Tai nėra nauja šalis, bet Grenlandija yra kažkoks kosmosasžiauriai įdomu, bet žiauriai brangu. 

Viename interviu sakei, kad Europoje ir vienam keliauti yra saugu. Ar buvo tokių atvejų, kai visgi netikėjai, kad baigsis gerai ir „saugiai išneši kailį“?

Nejaukių situacijų yra buvę Kazachstane, kai vienas keliavau dvi savaites. Vieną kartą nuvykau į Aralską, galvojau, kad ten rasiu Aralo jūrą. Atvažiuoju ir klausinėju žmonių, kur ji yra. Tie sako „nu tu juokauji, ta Aralo jūra yra už 40–60 kilometrų. Prieš 10–15 metų gal ir buvo čia, bet išseko ir nebėra.“ Tai ką, traukinys po 8 valandų, reikia pasitrinti po tą kaimą. Aš ten turbūt vienintelis turistas, vaikštau su savo didžiule kuprine ir matau, kad iš kitos gatvės pusės apie 10 vaikinukų ateina. O jie apsirengę sportinėm kelnėm kaip iš Vilijampolės rajono, galvoju, kad tik neateitų prie manęs. Žiūriu, jau kerta gatvę ir eina link manęs, o aš su fotiku, vandens buteliu ir kuprine. Prieina prie manęs ir vos ne iškart: „gal gali duot atsigert?“ Galvoju, eina sau, to ir betrūko, kad prisikabintų. Negi sakysiu, kad negaliu duoti atsigerti? Daviau atsigerti, paskui pamatė mano fotiką. O čia tai jau ir prasidės problema. Sako, gal gali mus nufotkinti? Aš juos pafotkinau, paskui mes nusifotkinom kartu. Daviau kažkokiam nepažįstamam vaikinui savo fotiką į rankas, kad mus nufotkintų, juk jis būtų galėjęs pabėgti ir viskas. Bet nieko, kažkaip draugiškai priėmė, nors atrodė grėsmingai. 

Kitą kartą buvau hostelyje Nur Sultane, buvusioje Astanoje. Išvarėme su hostelio administratoriumi į barą ir paskui sutikome baro savininką, jis pradėjo nešti vaišes ant stalo. Sėdime, aš vienas užsienietis, rusiškai suprantu ir truputį šneku, bet ne visai laisvai. O jų pirmas klausimas: „Ar tau patinka Putinas?“ Eik tu sau, va dabar čia klysiu, nes aš nežinau, kokia jų pozicija, ar ten jį mėgsta, ar nemėgsta. Sakau „ne“, nors būtų logiška sakyti, kad neturiu nuomonės – saugiai išneščiau kailį. Jie susižvalgė ir parodė pirštu į duris, tipo „eik iš čia“. Galvoju, va čia dabar bus šakės, bet jie sako: „eik tu, juokaujam gi, ko tu čia parinies“.

Kai vienas keliavau Šri Lankoje irgi buvo nutikimas. Užkopiau į kalną pamatyti saulėlydį, o kol nulipau žemyn, jau sutemo. Aš toks principingas: žmonės siūlo pavežėti, o aš sakau ne, atėjau pėsčias, pėsčiom ir pareisiu, nors kelio buvo gal trys kilometrai. Einu ir žmonės žiūri į mane. Visų pirma, baltaodis, o paskui viena moteris sustojo ir sako: „tu čia nevaikščiok, nes žiauriai pavojinga“. Sakau: „kas čia tokio, kad tamsu?“ O ji sako: „ne, čia drambliai migruoja naktį“. Gerai, galvoju, žmonės kartais hiperbolizuoja, bet paskui sustoja mocas, klausia, kur einu, aš paaiškinu. Sako: „neik ten, pavojinga.“ Kai antras žmogus pasakė, pasidarė neramu, o kai išgirsti tokius dalykus, klausa taip suaštrėja ir suintensyvėja, kad girdi kiekvieną šnabždesį. Atrodo jaučiu, kad kažkas ateina link manęs, pažiūriu – mažas šuniukas, o kaip aš išsigandau. Paskui einu toliau, sustoja trečias mocas. Sako: „čia nevaikščiok“. Tada pamatau ženklus, vaizduojančius dramblius. Eidamas į priekį mačiau juos, bet nesupratau, ką tai reiškia. Po to man paaiškino, kad kiekvienais metais tikrai žūsta kažkiek turistų, kurie nepaisė ženklų ir juos sutrypė tie drambliai. Paskui užmačiau ženklą, kad ir krokodilų gali būti. O Jėzus… Galiausiai viena pana mane parvežė, sako: „neleisiu aš čia tau vaikščioti“.

Ar kelionėse sutinki daug žmonių, kurie geraširdiškai tau padeda ir pataria? 

Visada. Gal tik Maroke buvo patys nemaloniausi žmonės. Labai daug iš ko tai girdžiu, pavyzdžiui, J. Jarutis ir V. Mikaitis tą yra sakę. Maroke labai blogai su kultūra, nes ten kaip Afrika. Kadangi atvyksta daug turistų, vietiniai išnaglėję, iš visų prašo pinigų. Tai va, ten man labai nepatiko žmonės, bet šiaip visur, kur tik esu buvęs, apie vietinius – patys geriausi žodžiai. Na, dar Indonezijoje buvo kilę truputį konfliktų, kadangi ten yra taksistai, vadinamieji dušmanai ir yra vietinės pavežėjimo platformos, tokios kaip Bolt‘ai, Uber‘iai ir panašiai. Aišku, yra ženklai, kur negalima sustoti pavežėjams, aš išsikviečiau taksi ir vairuotojas turi žinoti, kur galima stovėti, o kur ne. Sustojo ten, kur negalima ir pamatėme, kad mus kažkas seka. Tai įsėdome į mašiną, priėjo, pradėjo aiškinti, kad išliptume iš mašinos. Bet kitur daugiau mažiau yra gerai.

O kaip jautiesi geriau: keliaudamas vienas ar su kompanija?

Jau labai seniai keliavau vienas, gal prieš maždaug pusantrų metų. Esu keliavęs ir su tokiais žmonėmis, kurie nori anksti atsibusti, viską pamatyti ir aplakstyti, o aš esu visiška pelėda, galiu miegoti net iki tryliktos valandos. Galbūt jau nemažai esu matęs pasaulyje, dėl to nelabai parinuosi, kad kažko nepamatysiu. Pastaruoju metu keliavau su drauge ir V. Mikaičiu, jie yra iš tų žmonių, su kuriais faina keliauti, nes jeigu nori pailsėti – ilsiesi, jeigu nori kažką pamatyti – važiuoji. Nepervargsti, bet tuo pat metu spėji ir pasimėgauti, nes jei nuolat lakstai iš vienos vietos į kitą, nežinau, ar tai yra kelionės. Man dar patinka, kad su jais nebūtina visko iš karto susiplanuoti, jeigu matome, kad šitoje šalyje labiau patinka, galime keisti planą ir pasilikti ilgiau. Japonijoje esu keliavęs su grupe, buvau netgi tos grupės vadovas. Vykome iš taško A į tašką B ir nespėjau viskuo pasimėgauti, nes reikėjo taikytis prie grupės. Kai esi vienas pats savo kelionės plano kalvis, gali daryti, ką nori. 

Ar dar apima kultūrinis šokas, ar jį lengviau suvaldyti?

Ne, šoko man nebėra niekur, visiškai. Man patinka kuo didesnis skirtumas. Pavyzdžiui, po Europą jau beveik nebekeliauju ne dėl to, kad esu išlepęs, bet dėl to, kad viskas per daug panašu. Po Afrikos manęs niekas nebenustebins. Aš šiek tiek pavydžiai žiūriu į savo draugę, kuri pradėjo keliauti, galima sakyti, tik su manimi, ir jai vis dar viskas įdomu. Pavyzdžiui, jei ji pamato spausdintus bilietus oro uoste arba, kad, tarkime, afrikietės kažką neša ant galvos, jai yra wow, o man jau įprasta. Man labai faina stebėti, kai žmonės dar sugeba džiaugtis tokiais dalykais, bet kuo daugiau keliauji, tuo viskas tampa įprasčiau. Man labai patinka Afrika, ten yra absoliučiai protu nepaaiškinamų dalykų. Pavyzdžiui, kodėl kai kur žmonės neskuba, kai galėtų uždirbti daugiau pinigų? Jiems ir taip yra gerai. 

Į kokią aplankytą šalį, kuri nepatiko, nenorėtum sugrįžti?

Gal ne dėlto, kad nepatiko, bet kad nebėra, ką ten daugiau pamatyti. Turbūt tokios, kurios mažiausiai lankomos: San Tomė ir Prinsipė, Komorai. Tai mažos šalys, be to, toks trečiasis pasaulis, kad nebėra ko ten grįžti antrą kartą. Šalių, kurios nepatiko, nelabai yra. Man netgi ten, kur nėra, ką pamatyti, įdomu, nebūtinai turi būti atrakcijos ar nuotykiai. Man patinka stebėti ir kasdienį gyvenimą. Negrįšiu ir šiaip į ten, kur esu buvęs, dėl to kad pasaulis yra per daug didelis. Nesuprantu, kodėl žmonės varo į tas turkijas, egiptus penktą kartą. Nesakau, kad tai yra blogai, bet yra daug kitų šalių, kur irgi gali gauti all-inclusive (viskas įskaičiuota, ‒ red. pas.) atostogas, pavyzdžiui, Graikija, Ispanija, Portugalija ir kitos, bet jiems vis tiek Turkija ir Egiptas yra viskas. Tai neįtikėtina.

Daug kalbama apie Tavo keliones ir internetinę laidą, o apie Tave patį – mažiau. Ko Tau reikia, kad jaustumeisi laimingas? 

Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį dar turbūt pats neatsakiau. Visų pirma daug miego. O iš tikrųjų man svarbiausia yra laisvė, kuri tuo pačiu ir neramina, kadangi freelancer‘io darbas pavojingas, nežinai, kada ta laisvė baigsis, bet šiuo metu jau kokius trečius metus aš gyvenu visiškai laisvai. Aišku, esu dirbęs darbą nuo 9 iki 18 valandos, bet dabar bijau, kad jei užsirištų koks nors projektas, ir reikėtų grįžti į pastovų grafiką, to nesugebėčiau. Kad jausčiausi laimingas, man būtina laisvė. Bet galima sakyti, kad kartais tuo prieštarauju pats sau, nes kai išvykstu į kelionę, galvoju, kiek visokių projektų liko Kaune arba šiaip Lietuvoje, kuriuos galėčiau daryti, bet dabar kažkas kitas tai daro arba juda į priekį, o aš keliauju. 

Ar planuoji ateitį, ar leidi gyvenimui eiti savo vaga?

Turiu planą arba viziją gal pusmečiui, bet kad kažkam taupyčiau ar planuočiau tolesnei ateičiai, tikrai nėra. Suprantu, kaip greit gyvenime viskas keičiasi. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų net nebūčiau pagalvojęs, kad laidos vedėju gali tapti M. Katleris. Kai išėjo J. Jankevičius, galvojau išvis uždaryti projektą. Bet gyvenimas yra nenuspėjamas, todėl planuoti beprasmiška. 

Esi sakęs, kad kelionės Tau padeda pamiršti rūpesčius. O kaip atsipalaiduoji, kai esi namie?

Mėgstu kompiuterinius žaidimus tada, kai turiu labai daug darbų, įsijungiu taip „ai, tebūnie“. Iš tikrųjų nemoku atsipalaiduoti. Čia yra mano didžiausia problema, visada galvoju, kad kažko nepadariau, kažkam neatrašiau, galėjau padaryti daugiau, jeigu nebūčiau tingėjęs, nes esu didžiulis tinginys. Galvoje yra daug visokių vizijų, projektų. Kai dirbau Kauno savivaldybėje nuo 9 iki 18 valandos, žinodavau savo pareigas, o darbo valandoms pasibaigus, viską pamiršdavau ir atsipalaiduodavau. Dabar, kai suprantu, kad esu savo ateities ir finansų kalvis, yra labai sunku atsipalaiduoti. Mano darbo dieną sudaro neribotas valandų skaičius, mėgstu ilgai pamiegoti, bet žinau, kad jeigu parašysiu po 17 valandos, man niekas neatrašys, todėl negalėsiu kažko suderinti. Bet kol kas kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo.

2014 m. mūsų žurnalo gruodžio numeryje pasakojai apie per metus nuveiktus darbus, kai buvai dar tik pradėjęs kurti ,,Kitokius pasikalbėjimus“. Kaip apibūdintum 2019 m., praėjus lygiai 5 metams ir projektui išpopuliarėjus?

2019-ieji buvo labai neįtikėtini metai, kurie leido man truputį atsipalaiduoti, daryti, ką noriu. Neseniai gavau Youtube apdovanojimą už pasiektą 100 000 kanalo subscriber‘ių skaičių, kas Lietuvoje yra labai daug. Taip pat nebuvau tikras dėl projekto pokyčių, o dabar esu visiškai įsitikinęs, kad jie pasiteisino ir judame gera linkme, taip pat planuojame plėsti laidų tinklelį. Tiek M. Katleris apsiprato savo vietoje, tiek R. Zemkauskas jaučiasi tvirčiau. 

Tai absoliučiai buvo kelionių metai, nes praleidau turbūt daugiausiai dienų užsienyje per metus negu kada nors anksčiau. Turėjau apie 60 skrydžių, aplankiau apie 13–15 naujų šalių. Man patinka keliautojo, renginių organizatoriaus Mariaus Luckos mintis, kad „reikia dirbti kuo mažiau, bet gyventi kuo daugiau“. Visų pinigų gyvenime neuždirbsi, visų darbų nepadarysi, todėl aš manau, kad metus pragyventi taip, kaip norisi, negalvojant apie nieką, yra geriau, negu pragyventi penkerius metus priklausant nuo kažko, atostogaujant tiek, kiek tau leidžia, dirbant tai, ką tau duoda. Džiaugiuosi, kad turėjau visišką laisvę praleisti metus taip, kaip noriu.