Saulėtas planuoklis: „tai, kas užrašyta, tampa pažadu sau“

Žmonės

Sabina BALTRŪNAITĖ 

Silvija ir Paulina – po Instagram paskyros Saulėtas planuoklis slapyvardžiu pasislėpusios merginos, vienos pirmųjų, o gal net ir pirmosios, užsieny populiarią bullet journal planavimo sistemą pristačiusios lietuviškai auditorijai. Susitikusios sekmadienio popietę nuoširdžiai pasikalbėjome – ir apie ryto rutiną, ir apie būdą pabėgti nuo degančių darbų gaisro, ir dar daugiau. Kviečiu pasidaryti puodelį arbatos ir geriau susipažinti su merginomis, kurioms saulė šviečia ne tik tarp užrašinės puslapių, bet ir iš besišypsančių veidų.

Kas jūs esate, ne kaip Saulėto planuoklio administratorės, bet kaip Silvija ir Paulina?

Silvija: Čia tas klausimas, kuris būna per visus renginius, ir kiekvieną kartą apsidairau ir galvoju, ką šie žmonės nori apie mane išgirsti. Nežinau, kas aš dabar esu. Studijuoju kūrybines industrijas, taigi vis dar esu studentė, nors jau artėju prie pabaigos – esu antrame magistro kurse. Seniau turėdavau labai daug vaidmenų: buvau ir sportininkė, ir kitus dalykus veikdavau, bet dabar tiek daug laiko užima mokslai, kad, atrodo, tik studentauju. Net ne studentauju, o studijuoju. Dar teliką žiūriu.

Paulina: Aš nebe studentė, bet ir nenorėčiau grįžti į studijų laikus. Dirbu, esu komunikacijos specialistė – rašau tekstus, karpau nuotraukas, galvoju, kaip ką nors išpromotint, visą dieną sėdžiu prie kompo, kartais pasvajoju, kad norėčiau parašyti knygą, tada pradedu ką nors rašyti, bet nustumiu į šoną ir kokius metus vėl neprisėdu. Aš žinau, kad esu sesė, kad esu geriausia draugė, kad esu mergina ir kad kartais būnu tiesiog knygų žiurkė.

Kaip jūs susipažinote?

Silvija: Mes susipažinome prieš dvylika metų ir visą tą laiką sugalvodavom įvairiausių veiklų kartu. Saulėtas planuoklis tikrai yra sėkmingiausias mūsų veikimo kartu rezultatas. Kaip mes susipažinom? Mus supažindino bendra draugė. Nėra ypatingos istorijos, nebent tai, kad laukė mūsų valandą, nes labai vėlavom.

Paulina: Aš laukiau valandą, nes Silvija visą laiką visur vėluoja. Turėjau su savim čipsų, o joms buvo treniruotė ar varžybos, po to ėjom kartu apsipirkt. Tada man buvo kažkokie namų areštai, atėmė telefoną, aš mokėjau jos, Silvijos, telefono numerį mintinai ir… Čia tokie paaugliški dalykai. Taigi, susipažinom per bendrą draugę ir užaugom abi.

O jūs vieversiai ar pelėdos?

Paulina: Aš labai mokausi būti tuo vadinamuoju vieversiu, nes ilgą laiką buvau pelėda. O dabar nežinau, kas esu iš tiesų. Mėgstu nueiti anksti miegoti, bet taip pat man patinka išsimiegoti ir ryte.

Paulina, tu netgi turi Instagram paskyrą apie ryto ritualus (oh_mornings). Kada nusprendei, kad kelsiesi pusę šešių ryte?

Paulina: Aš kėliausi taip mėnesį laiko, o dabar negaliu atsikelti net šeštą, visada atsikeliu pusę septynių ir aštuntą jau būnu pradėjusi darbus.

Silvija: Štai ką reiškia būti studentei, kai nėra paskaitų nuo aštuonių, o tik nuo vienuolikos – galiu miegoti kaip žmogus iki devynių. Aš miegalė, va kas aš esu. Tiek, kiek aš, miega tik tinginiai studentai.

O ką jūs veikiate ryte, kaip prasideda eilinė jūsų diena?

Paulina: Visada būna pusryčiai, dažniausiai būna ryto puslapiai (kartais jų nerašau), kavos puodelis. Jeigu atsikeliu suirzusi, ilgiau rašau ryto puslapius (ryto puslapiai – tai minčių užrašymas iškart atsikėlus ryte, – red. past.). Pastaruoju metu stengiuosi ilgiau pasėdėti tyloje, tada nusiraminu ir galiu eiti iš namų. 

Užsiminei apie ryto puslapius, ar juos rašai į savo planuoklį? 

Paulina: Ne, turiu atskirą knygelę, ryto puslapiai užima per daug vietos. Bet labai smagu atsiversti tuos ryto puslapius, pažiūrėti, ką rašei vien tik ryte. O planuoklis skirtas tokiems dalykams, kurie mane įkvepia, kuriuos noriu suplanuoti, padaryti, darbams, bet ne savianalizei ir ne ryto puslapiams.

O jūs planuojate savo laisvalaikį, ar tiktai darbus?

Silvija: Aš tai viską planuoju. Man atrodo, kad laisvalaikį planuoti net smagiau nei darbus. Kai susirašau darbus planuoklyje, jaučiu pareigą padaryti juos visus, dėl to jis yra tarsi toks produktyvumo įrankis, bet tuo pačiu turiu sąrašų, kur noriu nuvykti, ką noriu nuveikti ir panašiai. Kai būnu visai be idėjų, bet noriu kažką padaryti, tai tiesiog atsiverčiu tuos puslapius, pažiūriu, kas gero. Pavyzdžiui, gal kokį filmą norėčiau pažiūrėti ar knygą perskaityti. Atrodo, kad darbų planavimas yra toks labiau kasdienis dalykas, o laisvalaikio planavimas – ne kada, o ką galima veikti.

Kaip jaučiatės, jei viskas klostosi ne pagal planą? 

Paulina: Visada būna, kad kažkas neveikia, kažko nespėji, kažkur pramazinai kokį deadline‘ą, bet mokaisi priimti tai, kaip yra, jeigu neišeina šiandien, išeis rytoj. Jeigu matai, kad neišeina visai ir nustumi tą darbą savaitę, antrą ir taip toliau, tai gal jis nėra svarbus ir gal jo net nereikia daryti. Kai aš planuoju, turiu atskirus puslapius, vienas yra tam, ką turiu darbe pasidaryti, o kitas – ką šiaip tą dieną turiu padaryti.

Silvija: Man turbūt dažniau būna, kad viskas einasi ne pagal planą negu kad pagal planą. Tomis dienomis, kai padarau viską, ką buvau susiplanavusi, jaučiuosi tokia produktyvi, net jei ten buvo trys maži dalykėliai. Jaučiuosi taip gerai, kad noriu sau ploti.

Kaip planuoklis atsirado jūsų gyvenime? Dėl ko jis pasiliko, prigijo?

Paulina: Man atrodo, kad pirmą kartą jį pamačiau naršydama Tumblr. Pradėjau daryti kažką panašaus, susirašyti random mintis. Tada mečiau. O po to Silvija kažką pasakė ir pagalvojau – turiu belekiek užrašinių, reikia nors vieną pabaigti.

Silvija: Aš naršiau YouTube ir man prie rekomenduojamų vaizdo įrašų išmetė kažką apie bullet journal. Tai buvo prieš trejus metus, gruodį. 2017 metų sausį pradėjau. Man tai pasirodė tokia protinga sistema, nes turėjau kalną pradėtų ir nepabaigtų pildyti knygelių, planavausi kasdienius darbus į darbo knygą, bet man vis kažkas netikdavo. Ji atrodo lyg koks užrašų lapelis, o ne planavimosi įrankis. 

Paulina: Darbo knygos spaudžia į rėmus. Tarsi suplanuota už tave, tau tereikia sugalvoti, ką tą valandą veiksi.

Silvija: Taigi norėjau pasidaryti asmeninį dalyką. Ir aš šiaip visą laiką mėgau sistemas, vis galvodavau, kaip čia įsivesti kokią naują sistemą. Planuokly galėjau tai padaryti. Kai kurie planuokliai buvo labai baisūs, bet man taip patiko ta planavimosi sistema ir išvis ta knygelė, kad nusprendžiau prie darbo knygų nebegrįžti.

Jei tik dabar pradėtumėte savo patį pirmąjį planuoklį, ar ką nors darytumėte kitaip?

Silvija: Viską kitaip. Gerai, ne visai viską. Iš tikrųjų pirmame planuoklyje aš ganėtinai daug eksperimentavau ir būtent dėl tų eksperimentų radau tai, kas dabar veikia. Manau, kad viskas taip ir turėjo būti.

Paulina: Aš vis dar eksperimentuoju. Išbandau daug dalykų, vis dar nežinau, ko norėčiau. 

Dabar pakalbėkime apie pačią Saulėto planuoklio paskyrą. Papasakokit, kodėl jūsų planuoklis saulėtas ir ką ši paskyra jums reiškia.

Silvija: Pavadinimas gimė tikriausiai nuo vardo, nes aš – Silvija Saulė. Aš pradėjau šią paskyrą be Paulos, pirmus metus dirbau viena, bet trūko žmogaus, kuris padėtų su vizualine dalimi. Kai yra žmogus, su kuriuo dirbu, jaučiuosi labiau atskaitinga. Ta paskyra buvo sukurta kaip mano bookstagram, vadinosi „Saulė skaito“. Galvojau, kad niekam neįdomu, ką aš skaitau, nes, kitaip nei kitos bookstagram paskyros, pristatau klasiką arba fantastinę literatūrą. Taigi pradėjau kelti savo planuoklio nuotraukas. Pakeičiau pavadinimą, iš pradžių rašiau angliškai, tačiau nusprendžiau, kad noriu pasakoti apie šią sistemą lietuviškai, supažindinti su ja lietuvius. Iš pradžių buvo sunku, nes niekas nesuprato to žodžio, reikėjo visiems papasakoti, kas išvis tas planuoklis yra.

Tikrai, iki jūsų paskyros nemačiau, kad kas nors Lietuvoje būtų kalbėję apie planuoklius. Ko gero, sulaukėte daug klausimų. Ko žmonės teiraujasi dažniausiai?

Silvija: Kur ir kokią užrašų knygelę pirkti. Kai aš, prisižiūrėjusi vaizdo įrašų, pradėjau savo planuoklį, man net nekilo tokių klausimų. Juk esmė sistemoje. Todėl nustebau, kodėl tiek dėmesio skiriama knygelei, juk svarbiausia, kaip ją užpildai. Bet kai žmonės ateina į dirbtuves, dažniausiai klausia, ką čia rašyti.

Silvija, užsiminei apie dirbtuves. Ką veikiate jų metu?

Silvija: Kol kas organizuojame tokias dirbtuves, kurios vyksta mėnesio pabaigoje, kad susiplanuotume mėnesį kartu, nes taip smagiau. 

Paulina: Aha, su kitais žymiai smagiau, gauni daug idėjų iš kitų.

Silvija: Daugiausia ateina žmonės, kurie dar nėra pradėję planuoklio, taigi mes papasakojame viską: kokios yra būtinos dalys, kaip jas pasidaryti, parodome pavyzdžių, kaip tai gali atrodyti. Kartais atsinešame labai daug priemonių. 

Paulina: Smagu būti tarp žmonių, kurie irgi pamišę dėl užrašų knygelių.

Kalbant apie planavimo sistemą, juk neužtenka tik susirašyti darbus ant popieriaus, kad jie būtų įgyvendinti. Kas padeda iš tiesų imtis veiksmų?

Paulina: Geras klausimas. Tikriausiai priklauso nuo to, ką planuoji ir kiek tas dalykas dega. Jei planuoji laisvalaikį, tai kam yra nuotaika, tą ir darai. Jei planuoji darbus, yra kažkoks deadline‘as. Tarkim, jei planuoju šios dienos darbus, tai šiandien juos ir darysiu, o jei rašau mėnesio darbus, tai reikia reguliariai juos peržiūrinėti, kad nieko nepramazinčiau. Ir rasti priežastį, kodėl turiu tai padaryti. 

Silvija: Aš pastebėjau, kad kai pasiplanuoju, ką šiandien veiksiu, ir tuos darbus padarau, kitą dieną lengviau pasidaro vėl daryti kitus darbus. Tarsi įgauni pagreitį. Po kurio laiko tai tampa pažadu sau. Ta pati knygelė, jei darai tai, ką esi užsirašęs, sudaro asociaciją galvoje – jei užsirašiau, vadinasi, padarysiu. Ir kai kelias dienas nerašau, iš naujo prisėdus reikia iš naujo įgauti pagreitį, motyvacija būna sumažėjusi. Tikriausiai esmė asociacijose – jei pasirašiau, padariau, tai ir kitą dieną pasirašysiu ir padarysiu.

Paulina: Ir svarbu pasiskirstyti tas užduotis. Jei matai, kad turi belekokį kiekį darbų ir jie visi dega, vis tiek juos reikia skirstyti per kelias dienas arba, jei per dieną, nepamiršti daryti pertraukų. Kai prisirašau daug darbų, ypač pirmadieniais ir trečiadieniais, labai erzina juos perkėlinėt į kitą dieną. Nepadaryti jie tarsi pradeda vilktis. Labai svarbu pažiūrėti, kiek kuris darbas užims laiko, kiek turi jam laiko, kiek turi motyvacijos ir kiek tas darbas svarbus tuo metu. Gal kažką gali palikti ketvirtadieniui, o pirmadienį pasidaryti labiausiai degančius darbus? Reikia planuoti ir laiką, ir savo energiją, kiek kam jos gali skirti.

Silvija: Studijose darbai dažniausiai yra dideli, ir kai įsirašai į sąrašą tokį dalyką, kaip, pavyzdžiui, parašyti 10 puslapių, tai – atrodo neįmanoma. Tokias užduotis reikia padalinti kuo mažesnėmis dalelėmis. Kai man viskas jau dega, kai stogas važiuoja nuo darbų kiekio, aš atsisėdu, žiūriu į tuos darbus ir galvoju: koks mažiausias žingsnelis, kurį galėčiau žengti link tavęs? Tas žingsnelis dažniausiai toks mažas, kad galvoju: gerai, tai tikrai įgyvendinama. Ir tokiais žingsneliais paimu ir padarau.

Paulina: Motyvuoja ir kai išsikeli tikslą, susijusį su užduotimi. Kai planuoji užduotis ir galvoji apie tikslą, kai matai progresą, kiek jau padarei ir kiek nedaug liko, galvoji: ai, tai įveiksiu.

Kokių dar klaidų patartumėte vengti pradedantiems savo planuoklius?

Paulina: Susiplanuoti kelias savaites ar mėnesius į priekį, nes lieka tušti puslapiai. Juk kartais vieną mėnesį turi daugiau darbų, daugiau krūvio ir veiklų, o kitą – nieko nerašai. Aš planuodama darbus turiu kelias skiltis: vieną su užrašyta data, o kitą – be datos. Jei susirašai viską iškart, tai tampa priežastimi mesti knygelę į šoną, juk pilna tuščių tarpų.

Silvija: Toks visiškas susiplanavimas į priekį – tas pats, kas pirkti darbo knygą. Geriausia planuoti, kai ateina tam laikas. Tačiau iš tikrųjų pati didžiausia daroma klaida yra tai, kad žmonės nori viską padaryti per gražiai ir, jei tik tai neišeina, nustoja naudoti planuoklį. 

Labai sunku nelyginti savęs su socialiniais tinklais.

Silvija: Mes esame tie žmonės, kurie rodo planuoklius socialiniuose tinkluose. Atrodo, turime rodyti, kad galima padaryti gražiai, jei stengiesi. Lyg ir esame pavyzdžiai, bet kartu dėl to žmonėms kyla asociacijos, kad planuoklis gali būti tik gražus, o jei jis negražus, tai jis – ne planuoklis. Tačiau juk svarbiausia yra funkcija, o ne grožis. Nuolat stengiamės tai priminti.

Paulina: Tu gali klysti, braukyti, prireikus gali išplėšti puslapį, kartais to reikia. Vakar štai penkis išplėšiau.

Kokį geriausią patarimą gyvenime esate gavusios?

Silvija: Mano mantra – better done than perfect. Nežinau, kur išgirdau, tačiau tinka visur – ir planuoklyje, ir moksluose, ir darbe. Nebūtina visko padaryti tobulai, svarbu apskritai padaryti. 

Paulina: Svarbiausia yra kalbėti. Nelaikyti viduje, nes dėl to mes prisikuriame visokių scenarijų net nežinodami, kaip bus. Ir jei kažkas negerai, reikia kalbėti. Viduje laikoma problema pati neišsispręs. 

 

Sekite socialiniuose tinkluose:

Instagram: sauletas_planuoklis, oh_mornings

Facebook: Saulėtas planuoklis