Today think today, tomorrow think tomorrow

Kelionės

Adolfina KRIVICKAITĖ

Vidury vasaros sugalvoju, kad rugpjūtį norėčiau bent trumpam kur nors pakeliauti. Ilgai nesvarsčiusi atsidarau „Ryanair“ puslapį ir randu ten pigius bilietus į Amaną, Jordaniją. Kadangi dar nesu buvusi už Europos ribų, mane šiek tiek baugina ši kultūriškai svetima šalis. Ieškau, kas vyktų kartu su manimi. Mama ir draugės atsisako. Praradusi viltį pasiguodžiu kolegei Ingai, kurią pažįstu vos mėnesį. Ji nedrąsiai priduria, kad visai norėtų aplankyti Jordaniją, jei tik būtų su kuo… BINGO. 

Likus mėnesiui iki skrydžio, kyla nemažai abejonių. Vis svarstau, ar gera idėja pirmą kartą svetur keliauti su vos pažįstamu žmogumi. Ieškodama informacijos apie saugumą Jordanijoje, pamatau merginoms skirtus patarimus, skatinančius kuo labiau prisidengti, kad nesulauktų nemandagaus vietinių dėmesio. Inga net randa straipsnį, kuriame parašyta, kad be vyrų keliaujančios moterys Jordanijoje laikomos laisvo elgesio merginomis, todėl pakuodama daiktus nė nežiūriu į šortus ar maikes su petnešėlėmis, nors rugpjūtis ten yra karščiausias mėnuo. 

Atskrendame ganėtinai vėlai. Kol praeiname kontrolės punktus, lauke jau beveik sutemę, o mes pavargusios ir alkanos. Nusiperkame vietinę SIM kortelę ir 5 GB interneto. Aš šiek tiek jaudinuosi, ar spėsime į autobusą, vežantį iš oro uosto į miestą, o pardavėjas tai pastebi ir iškart siūlo pagalbą: I can drive you where you want with my car. Susižvalgom su Inga („prasideda“). Nusipirkusios bilietus sėdame į perpildytą autobusą. Inga bando įsidėti SIM kortelę, kad greičiau galėtume parašyti savo pirmam host’ui iš „Couchsurfing“. Tą pačią akimirką vairuotojas ateina patikrinti bilietų. Mes pradedame krapštyti tašių skyrelius, tačiau bilietai kažkur dingo. Laimei, vairuotojas supratingas, patiki, kad esam sąžiningos žioplės, ir sėda prie vairo.

 

Autobusui sustojus, mus pasitinka kultūrinis šokas – durims dar nė neatsidarius, prie jų jau būriuojasi apie 10 taksistų, „medžiojančių“ išlipančius turistus. Akimirką atrodo, kad paims ir nuneš į savo taksi, tačiau mes greitai prasispraudžiame pro juos ir bandome kviesti „Uber“. Tuo metu ratus aplink mus vis suka vienas taksistas, o sustojęs įkyriai klausinėja, kur norime važiuoti. Inga jam atrėžia, kad laukia savo vyro ir toliau nesėkmingai kviečia „Uber“. Po 10 minučių pasiduodame ir einame prie tų pačių stoties taksistų derėtis dėl kainos. 

Atvykusios į miesto centrą, susiprantame nupirkti host’ui lauktuvių. Namų šeimininkas vokietis, todėl paimame alaus, kurį vėliau, jau atvykusios į laikinuosius namus, atsidarome užlipusios ant namo stogo. Čia matosi dviaukščių namų ir gatvių šviesos. Nors šviesų daug, tačiau vaizdelis kiek niūrokas ir visai neprimena sostinės. 

Kitą rytą keliamės 5 val. ir taksi važiuojame į autobusų stotį. Rytinis miesto peizažas atrodo gan skurdžiai: kur ne kur išsimėtę gyvenamieji namai, labiau primenantys kvadratines dėžutes su langeliais, už jų didingai stovi moderniai atrodantys stikliniai dangoraižiai, o visa tai jungia sausa žemė ir dulkės. Šiandienos tikslas – Petra – vienas iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Petros archeologinis miestelis sunkiai apibūdinamas žodžiais. Eidama taku tarp kelis kilometrus besidriekiančių kanjonų, suprantu, kodėl ši vieta įtraukta į naujųjų pasaulio stebuklų sąrašą. Čia nabatėjai (senosios valstybės – Nabatėjos – dabartinėje Jordanijos teritorijos gyventojai, – red. pas.) prieš 2 tūkstančius metų išrado hidraulinę sistemą, padėjusią surinkti kiekvieną lietaus lašelį ir jį panaudoti ne tik būtiniems žmogaus poreikiams, bet ir pramogai – baseinams ir sodams. Tuometiniai vietiniai gyveno urvuose ir buvo tikri uolų raižymo asai. Netrukus prieiname vieną įspūdingiausių vietų Petroje – Treasury. Tai didžiulė uola, kurios viduje slypi nedidelė salė, kadaise naudota laidoti karališkosios šeimos narius. Iš išorės Treasury preciziškai išraižyta iki pat uolos viršaus, o įėjimą puošia antikos stiliaus kolonos. 

Pasibaigus siauram tarpekliui, dingsta šešėlis, todėl dabar esame priverstos eiti saulės atokaitoje, o aš pradedu gailėtis, kad vienintelis mano apavas šioje kelionėje yra kedai. Pro šalį vis prajoja koks arabas, siūlantis tikslą pasiekti greičiau pasikinkius jo asilą. Kai kurie vietiniai nuomoja arklius ar net kupranugarius. Vargšai, saulėje perkaitę gyvūnai yra priversti kiaurą dieną nešioti turistus pirmyn ir atgal. Kita vertus, vietiniams tai puikus būdas užsidirbti, nes daug turistų naudojasi šia prabanga. Petroje taip pat neišvengiame turgaus pardavėjų, kurie, tik žvilgtelėjus jų pusėn, užkalbina turistus klausimu where you from?, o tada siūlo įsigyti suvenyrų.

Petros miestelį paliekame jau vakarop, todėl Inga iškart susirašo su antru mūsų landlord’u, kurį rekomendavo viena draugė. Netrukus atvažiuoja dulkėtas pikapas, o iš jo išlipa piratą Jack‘ą Sparrow primenantis vyriškis su nuaugusiais dredais ir skarele. Kiek išsigąstu, bet to neparodau ir šypsodamasi sušunku: good afternoon! It’s so nice to meet you, finally. Jack‘as taip pat nusišypso ir draugiškai pasisveikina. Sėdame į pikapą ir važiuojame. Prieš nuveždamas mus namo, vairuotojas pasiūlo aprodyti apylinkes. Riedam kalnais per siaurus, nepravažiuojamus žvyrkelius, besidriekiančius ant šlaitų, ir grožimės saulėlydžiu. Atvykus į vietą paaiškėja, kad Jack‘as turi visą atskirą namą svečiams. Namas iš išorės atrodo kaip mūrinė būdelė, tačiau viduje tikrai jauku ir yra visko, ko reikia. Netrukus Jack‘as patiekia vakarienę – keptą vištieną su ryžiais, bulvėmis ir salotomis, o pats išeina į terasą gerti arbatos. Prie stalo sėdame kartu su prancūzais iš gretimo kambario, kurie šią vietą surado per „Airbnb“. Po vakarienės kartu su Inga nutariame prisijungti prie Jack‘o terasoje. Pokalbio metu paaiškėja, kad jo tikrasis vardas Ghassab ir jis yra alternatyvios medicinos gydytojas, gimęs ir augęs urve. Taip, Jordanijoj vis dar yra nemaža dalis žmonių, gyvenančių urvuose ar dykumoje. Ghassab pasakoja, kad du pavojingiausi gyviai dykumoje yra gyvatė ir skorpionas, todėl jo mama, jam dar būnant kūdikiui, su pienu sugirdė skorpiono ir gyvatės pelenų. Taip jis, esą, įgijęs imunitetą šių gyvių nuodams. Nors Ghassab ir turi namus kaimelyje, jis nemažai laiko praleidžia urvuose, ten dažnai apgyvendina tikros beduinų patirties ištroškusius turistus. 

Begerdamos jau ketvirtą žolelių arbatos puodelį, pasidaliname nerimu dėl rytojaus. Mat rytoj reikia kažkaip nusigauti į WadiRum dykumą, kurioje apsistosime pas beduinus. Ghassab ramina, kad mumis bus pasirūpinta, ir pataria Jordanijoje per daug negalvoti apie rytojų: Today think today, tomorrow think tomorrow, – linksmai ištaria jis. Netrukus įsitikinsime, kad ši frazė yra daugelio jordaniečių gyvenimo kredo. 

 

Kitą rytą nubundame be žadintuvo. Saulė jau aukštai pakilusi, o kambaryje skraido kelios įkyrios musės. Išėjusios į valgomąjį randame patiektus arabiškus pusryčius – humusą, chalvą, sūrį, arabiškos duonos ir dar kažkokių tyrių, kurių neatpažįstu. 

Lauke oras įkaitęs iki +40°C, tačiau karščio kęsti ilgai netenka. Sėdame į Ghassab draugo kondicionuojamą taksi ir leidžiamės į kelionę. Taksistas atrodo atsipalaidavęs: vairuoja viena ranka, o kitą laiko ore lyg tuo pat metu diriguotų automobilio mechanizmams. Vėliau įjungia europietiškos muzikos radijo stotį, bet aš iškart paprašau, kad įjungtų tai, kas jam patinka, because I want to feel the spirit. Ir iš tikrųjų pajaučiu Jordanijos dvasią. Pro langą matau bekraštes dykumas, kur ne kur vaikštančius pavienius žmones su gyvuliais, uolas ir kupranugarius, ramiai stovinčius prie kelio, o fone groja žvanganti arabiška muzika. Ir ji čia taip tinka! Atrodo, imsiu ir pati judėti į taktą, bet tik pažvelgiu į Ingą ir mes pradedame juoktis. Ar tai iš tikrųjų vyksta?

Po kelių valandų mus paleidžia prie WadiRum dykumos įvažiavimo. Ten turime parodyti vizas, pasus ir susitikti su savo gidu Abdu. Maloniai nustembame pamačiusios, kad Abdu ganėtinai simpatiškas jaunuolis. Kelionėse užsienyje smagiausia tai, kad su draugu laisvai gali kalbėtis lietuviškai apie ką nori ir kada nori, nes niekas aplink nesupras. Todėl mes su Inga nesivaržydamos iškart aptariame Abdu išvaizdą: ilgą, baltą apdarą, rudas basanoškes ir melsvą skarą ant galvos. Aplink esantys vietiniai taip pat kažką nesuprantamai kalba žiūrėdami į mus. Taigi, lygu lygu. Nors suradome Abdu per „Couchsurfing“, nesitikime, kad šį kartą pavyks išsisukti visiškai nemokamai, todėl pasitarusios nusprendžiam, kad 50 dinarų už abi bus kaip tik. Abdu ilgai nesipriešina tik paprašo kitiems stovykloje būsiantiems keliautojams sakyti, jog mokame 120. Nė nemanėm, kad susitarimo išbandymas ateis taip greit, nes kaimelyje sutinkame Abdu pusbrolį, kurio džipe sėdi europiečių porelė ir tepasi veidus kremu nuo saulės. Netrukus jis prieina ir, sužinojęs iš kur esame, pasiūlo sėsti į jo džipą kartu su „jo turistais“, mat jie irgi lietuviai. Kelionei per dykumą pasirenkame sėsti į džipo galą, nuklotą užtiesalais ir vandens buteliais. Tik pradėjus važiuoti porelė iškart pasidomi, kiek mokėjome. Mes, žinoma, negadiname jiems nuotaikos ir meluojame. Jie pasiguodžia, kad nemėgsta derėtis ir aš pagalvoju, kad, atvykusi į šią šalį, atradau savo naują pomėgį. Mane čia pagavo toks azartas, kad deruosi visur: turguje, parduotuvėje, pirkdama autobuso bilietus, mokėdama už nakvynę. Kur dar Europoje turėčiau progą nuėjusi į parduotuvę pasiimti porą bandelių ir prie kasos prašyti pardavėjos, kad sumažintų kainą? O Jordanijos parduotuvėse, net ir sostinėje, nerasi kainos nei ant vieno produkto, nes jie jas iš oro traukia! Į skaičiuotuvą įveda bet kokį skaičių ir mokėk. Arba derėkis. 

Per visą dieną aplankome daug įspūdingų vietų, tačiau apie jas daug neišsiplėsiu – Jordanijos gamtos išskirtinumas pakeri, tačiau man kelionėse didžiausią įspūdį palieka sutikti žmonės. Juk jie yra kultūros kūrėjai, tik dėka jų svetimame krašte gali jaustis laukiamas arba atvirkščiai – tarsi neprašytas svečias. Mus vietiniai privertė jaustis kaip princeses. Nuo pat atvykimo sulaukėme daug pagalbos, rūpesčio, buvo pildomas kiekvienas mūsų noras ir nepatyrėme beveik jokio streso. O ar įmanoma jaudintis, kai aplink visi tokie atsipalaidavę? 

Dykumoje, prie kiekvienos ekskursijos stotelės, įkurtos palapinės, kuriose vaišinama arabiška arbata ir pardavinėjama vietinė produkcija (daugiausiai skaros). Abdu, mus atvežęs į reikiamą vietą, eina drybsoti pavėsyje ir kalbasi su palapinės pardavėjais, kurie vienaip ar kitaip susiję su juo giminystės ryšiais. Pasirodo, mūsų gido giminė įkūrusi savo stovyklavietes visoje dykumoje, o jis pats turi per 20 brolių ir sesių, jau nekalbu apie pusseseres ir pusbrolius, dėdes ir tetas… Tokią giminę galėtų sudaryti ir 200 žmonių. Lankydamiesi paskutinėje ekskursijos vietoje, padedame telefonus į šoną ir, prisėdę ant akmenų, grožimės panorama. Abdu lyg niekur nieko užsimena, kad naktį miegos po atviru dangumi. Vėliau trise važiuojame stebėti saulėlydžio. Važiuojant Abdu pasiūlo mums užlipti ant džipo stogo, nes nuo ten labai gražiai viskas matosi. Aš pabijau, o Inga iškart sutinka. Po akimirkos krykštaudamos lekiame per smėlį ant stogo. Manau, kad šioje kelionėje smagiausia ir yra tai, kad čia žmonės nebijo peržengti ribų, o gal jų išvis nėra. Juk būnant vidury dykumos, neatvažiuos policija ir neišrašys baudos už važiavimą ant mašinos stogo. 

Grįžtame į stovyklavietę kaip tik pačiu laiku, nes tuojau bus patiekta vakarienė. Didelis puodas (su kepta vištiena ir bulvėmis) ištraukiamas iš po smėlio. Nors tamsu, tačiau matyti aplink palapinę šmirinėjančios lapės. Pavalgiusios nusiprausiame po dušu ir nusprendžiame, kad važiuosime su Abdu miegoti po atviru dangumi. Gal kiek ir rizikinga, tačiau gyvename tik kartą, be to, Abdu nepanašus į iškrypėlį, todėl nuotykių troškimas nugali. Prigriebiam kaljaną ir įvairiausių apklotų. Prie mūsų prisijungia ir minėtas pusbrolis. Važiuodami matome laukinių kupranugarių karavaną, kuris, anot Abdu, kursuoja tuo pačiu maršrutu kiekvieną naktį. Atvažiuojame į special place, kur aplink nėra šviesų ir puikiai matyti žvaigždės. Abdu įsitaiso ant džipo stogo ir, atrodo, nelabai į mus kreipia dėmesio. Aš, Inga ir pusbrolis gulime ant patiesalo. Kartu su Inga gurkšnojame vyną ir žiūrime į žvaigždes. Dar niekada nemačiau jų tiek daug. Klausiu Abdu ir pusbrolio, ar jie kur nors keliauja, šie atsako, kad jiems nereikia keliauti, nes jie čia turi viską. Be to, žmonės iš viso pasaulio atkeliauja pas juos ir dalijasi savo kultūra. Jie nelabai mėgsta alkoholį, tačiau pripažįsta, kad kartais išgeria, nors religija ir diktuoja „sausą įstatymą“.

Prieš užmerkdama akis, pagaunu keletą krentančių žvaigždžių, tačiau nesugebu sugalvoti noro, nes šią akimirką turiu viską, ko man reikia.  

Kitą rytą stovykloje susitinkame su ta pačia lietuvių porele. Paaiškėja, kad jie važiuoja mūsų kryptimi ir sutinka mus pavėžėti. Šiandienos tikslas – Aqaba – kurortinis miestelis prie Raudonosios jūros. Aqaba yra piečiausias Jordanijos miestas, besidalinantis mažą Raudonosios jūros gabalėlį kartu su Izraeliu. Tik atvykusios nusiperkame vandens ir einame ieškoti švaraus pliažo, tačiau nesėkmingai. Pagrindinis, nemokamas pliažas pilnas musulmonių moterų su vaikais, kurios, tik pamačiusios mūsų nuogas bambas, apmėtytų mus akmenimis. Be to, ten labai daug šiukšlių ir prie pat driekiasi gatvė. Kadangi jau rytoj keliaujame namo, nusprendžiame nebetaupyti ir nusiperkame bilietus į privatų pliažą, esantį viešbučio teritorijoje. Pardavėjus pastebime tiesiog gatvėje, nors teisingiau būtų sakyti, kad jie mus rado, nes pamatę dvi besiblaškančias baltaodes, iškart suprato, ko ieškome. 

Šiandien pirma kelionės diena, kai iš tikrųjų ilsimės: visą dieną drybsome ant gultų, pliuškenamės jūroje ir valgome ledus. Prie viešbučio baseinų su maudymosi kostiumėliais net nesiartinam, nes ten karaliauja musulmonės ir jų vaikai, tačiau visa, maždaug 30 metrų ilgio pakrantė, priklauso mums – paplūdimyje esame tik mes. 

Paskutinė diena Jordanijoje baigėsi. Aqaboje nakvoti neliekame ir sėdame į paskutinį autobusą, vežantį į sostinę, iš kurios skrisime namo. Autobusu važiuojame išilgai per visą šalį, todėl kelionė trunka 5–6 valandas. Į oro uostą atvykstame per anksti, tad einame į lauką ir, suradusios gražų žolės lopinėlį su palmėmis, pasitiesiame skaras, nusistatome žadintuvus ir gulame pokaituko. Žemė ankstų rytmetį dar kiek drėgna, aplink zuja automobiliai, o ir oro uosto darbuotojas, sėdintis būdelėje, kreivai į mus žiūri. Bet ei, koks skirtumas? Čia, po palme, dar geriau pasnausim nei ant kietų kėdžių oro uoste. Svarbiausia, kad neapvogtų.

Nors kelionė truko tik penkias dienas, įspūdžių dozė viršijo bet kokius lūkesčius. Grįžusi į Lietuvą vis atsidarau nuotraukų galeriją ir dūsauju prisimindama Jordanijos gamtos grožį, žmonių paprastumą ir taisyklių neegzistavimą. Belieka sau pažadėti kada nors sugrįžti ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie nepaprastai svetingus XXI amžiaus žmones, kuriems visai nereikalinga civilizacija, nes jie turi viską, ko jiems reikia.