Gintarė Krutinytė-Rugpjūtis: „gyvenimas ir tevyksta, kai dalinamės“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

„Pasaulis gražėja nuo to, kai su juo dalinamės savo dovanomis, savo talentais“, – įsitikinusi savanorė ir viena iš iniciatyvos „Mainytuvės“ sumanytojų Gintarė Krutinytė-Rugpjūtis. Gintarė ne tik kalba apie greitosios mados žalą, bet ir sąmoningu pirkimu bei plastiko atsisakymu stengiasi prisidėti prie švaresnės Žemės kūrimo.

Neseniai sukūrei internetinį puslapį rugpjūtis.lt ir rašei, kad šiam žingsniui paskatino Tavo tėtis. Kas dar be šeimos Tave motyvuoja įgyvendinti svajones?

Turbūt labiausiai supratimas, kad tai, ką darau, turi prasmę. Kad mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, padarytas žingsnis, ištartas žodis, pasaulin paleista svajonė – svarbi ir tą pasaulį keičia. Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis – savo laikinumo supratimas. Jis skatina mane nesnausti.

Rašyti ir pasilikti sau – viena, pasidalinti kūryba su žmonėmis – visai kas kita. Kaip išdrįsai dalintis su kitais?

Niekada neturėjau baimės dalintis. Galvoju, kad gyvenimas ir tevyksta, kai dalinamės. Mums reikia kitų žmonių, kad sužinotume ką nors naujo, kad augtume, kad jaustumės mylimi, kartais, kad turėtume jėgų ryte išlipti iš lovos, galiausiai, kad turėtume, kuo džiaugtis. Taip, kaip mums reikia kitų, kažkam reikia mūsų. Todėl tikriausiai neteisinga save pasilikti tik sau. Pasaulis gražėja nuo to, kai su juo dalinamės savo dovanomis, savo talentais. Jie mumyse Dievo įdėti ne tam, kad pasiliktų savitiksliais. Įdėti tam, kad kartu kurtume pasaulį.

Viktorijos Zaveckaitės nuotraukos

Stebint Tave socialiniuose tinkluose matosi, kad esi neabejinga tam, kas vyksta aplink ir ieškai problemų sprendimų. Pripažinkime, kad ne dažnas taip elgiasi. Iš kur toks sąmoningumas ir drąsa veikti, sakyti?

Tikriausiai iš atsakomybės, kurią jaučiu prieš pasaulį, ir savęs, kaip pasaulio dalies, suvokimo. Jei jaunimas susispiečia į ratuką ir puola vieną kumščiais, manyje kažką suspaudžia ir rizika man nebeatrodo tokia didelė, kaip būtinybė prieiti ir su iš kažkur atsiradusiu tvirtumu sušukti, kad ramintųsi. Jei autobuse išgirstu ką nors negražiai kalbant apie Lietuvą arba moteris, vėl visa viduje sukaistu ir nebegaliu susilaikyti nieko nepasakiusi. Įtariu, kad esu alergiška neteisybei. Džekas Londonas sakė: „Jei tu nutyli tiesą, jei nuslepi ją, jei nepakyli iš vietos ir nepasisakai susirinkime, jei pasisakai susirinkime, tačiau nepasakai visos tiesos, – tu išsižadi tiesos“. Noriu kiek įmanoma labiau savo gyvenimu skelbti tiesą ir niekada nepagalvoti, kad tai kažkieno kito reikalas. Esame vienas kūnas.

Nuo ko pradėjai, kai panorai prisidėti prie švaresnės Žemės?

Kiek pamenu, pirmiausia pradėjau visur su savimi nešiotis medžiaginį maišelį. Tuomet nustojau parduotuvėse į plastikinius maišelius dėti vaisius ir daržoves. Vėliau – atėjus laikui keisti dantų šepetėlį, nusipirkau bambukinį, supakuotą į popierinę pakuotę. O tada prasidėjo… Daugkartinė gertuvė, kietasis šampūnas, muilas su aliejais vietoje dušo želės, dantų pasta stikliniuose indeliuose, kremai irgi tik stikliniuose indeliuose. Dar vėliau – „Mainytuvių“ organizavimas. Tačiau manau, kad svarbiausias pokytis įvyko mano galvoje – dabar turiu vartojimo radarą ir prieš ką nors pirkdama tai darau ne automatu, bet sustodama ir pagalvodama, kas, kur ir kaip gamino mano perkamą prekę ir kiek labai man jos iš tikrųjų reikia. Gyvenime esu įsigijusi labai daug emocinių pirkinių. Dažniausiai tai būdavo drabužiai. Dabar stengiuosi emocinių pirkinių išvengti. 

Šį vasarį „Mainytuvės“ vyko trečią kartą. Ką su kolegėmis pastebėjote per šį laiką? Ar žmonės sąmoningėja ir dažniau renkasi mainytis drabužiais?

Kai sukiesi savame rate ir savose mintyse, lengva pradėti galvoti, kad tau žinoma informacija yra savaime suprantama kiekvienam. Mes labai gražiai nustebome, kad „Mainytuvių“ metu vykstančios paskaitos apie greitosios mados žalą pasauliui vis atliepia kieno nors nežinojimą. Dalyviai prieina prie mūsų ir dėkoja už naujas, jų supratimą keičiančias žinias. Taip pat stebina, kiek daug dalyvių pasiryžta kelis mėnesius ar metus nepirkti nė vieno naujo drabužio, taip atsisakydami palaikyti greitosios mados kompanijas. Kitas dalykas, kuris glosto mūsų širdis – paskelbusios renginį, po kelių dienų turime stabdyti registraciją, nes paprasčiausiai negalime sutalpinti visų norinčių. Iš lūpų į lūpas sklinda žinia apie nuostabią atmosferą, kuri susikuria mums džiuginant savo spintą naujais drabužiais ir kartu nenuliūdinant gamtos!

Esi sakiusi, kad Tau irgi sunku pasakyti „stop“ naujai suknelei ar šortams. Visgi kaip atsilaikai prieš vartotojiškumą?

Iš pradžių buvo labai sunku, nes pirkti drabužius man buvo įprotis. Naujas sezonas? Tai aišku, kad reikia naujų drabužių! Pavasaris? Atsinaujinkime! Liūdna? Nuotaikytę tikrai pataisys nauja suknelė! Mano galvoje buvo įstrigusios visos šios pirkimą skatinančios formuluotės. Dabar nepirkti vis lengviau. O jei ateina pagunda, grįžtu namo ir iš naujo peržiūrinėju savo jau turimus drabužius. Susisuka galva ir pripažįstu faktą, kad naujų drabužių man tikrai nereikia. Jie tik apsunkina man gyvenimą: užima daug vietos, taip mažindami mano mobilumą, ir kiekvieną rytą paklaidina pasirinkimų įvairovėje, kuri vargina. 

Pakalbėkime apie santykius. Tavo vaikinas užsienietis ir draugaujant natūralu, kad kyla pykčių. Ar atstumas nesukelia daugiau ginčų ir kaip elgiesi tokiose situacijose?

Nors savo gyvenimais vienas su kitu išsamiai dalinamės kasdien, draugavimas per atstumą santykiams atneša papildomų iššūkių. Daug laiko praleidžiant skirtinguose žemynuose stipriai apribojamas jausmų išreiškimas – tai gali padaryti tik žodžiais. Negali padėti galvos ant peties ir tyloje džiaugtis buvimu, negali apsikabinti, negali vienas kitam pagelbėti kasdienėse situacijose, negali pagaminti pietų, negali praleisti šeštadienio popietės vaikščiojant po mišką. Todėl iš ilgesio kartais kyla įtampos ar liūdesio, bet dėl to nekaltinčiau vien atstumo – šie elementai kiekvienos poros santykių dalis. Todėl manau, kad svarbiausia jų neišsigąsti. O paskui – nuoširdžiai kalbėti apie savo jausmus ir atsakingai klausytis, kai apie juos kalba kitas. Santykiuose labai gerai išmokau, kad tiek man, tiek mano mylimam sunkiausia, kai mūsų jausmai, kad ir kokie jie būtų, nėra priimami. Kai ką nors įskaudiname, dažnai kyla pagunda teisintis ir sakyti, kad nėra tau dėl ko jaustis šitaip ar anaip. Bet aš jau jaučiuosi! Kartais pakanka vien atsiprašyti. Vien priminti, kad tavo tikslas nebuvo kito nuliūdinti. Tokiais priminimais kuriamas saugumas. 

Ko meilė tave moko?

Pasaulis mus moko mylėti save, klausytis, nepamiršti ir nepamesti savęs. Tai labai svarbu, bet galvoju, kad visas įgauna prasmę tik kito akivaizdoje. Ir nebūtinai romantinėje meilėje, bet meilėje apskritai. Meilėje, kuri mane moko visuomet turėti omenyje kitą. Atsigręžti, pastebėti ir išgirsti jį, būti dėl jo. Ne tik dėl savęs.