„Google jums gali duoti 10 000 atsakymų, o bibliotekininkas – vieną teisingą“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

„Jeigu trūksta optimizmo, apsirenk ką nors oranžinio – visada pasiteisins“, – pataria Inga Lukoševičiūtė, Leonido Donskio bibliotekos darbuotoja. Bibliotekininkė aplinkinių dėmesį patraukia ryškiaspalviais rūbais ir neslepia, kad spalvas derina tikslingai. Inga Lukoševičiūtė teigia, kad darbas bibliotekoje anaiptol nenuobodus ir joje pasitaiko keisčiausių situacijų.

Kas Jūsų darbe Jums yra įdomiausia?

Mano darbe įdomiausia yra santykis su žmonėmis. Aš manau, kad biblioteka yra ne vien tik saugykla. Be abejo, pirmoji jos paskirtis per amžius buvo saugoti rašto kūrinius, dokumentus, kad vėliau su jais galėtų susipažinti žmonės. Bet, manau, paskutiniu metu bibliotekos paskirtis stipriai keičiasi ir bibliotekininkui įdomiausias yra atėjęs skaitytojas. Šiuo metu biblioteka yra ne vien tik uždara erdvė, į kurią ateini, pasiimi knygą ir padėkojęs išeini.

Aš dirbu akademinėje bibliotekoje, nors tai skamba labai rimtai, man patinka čia dirbti dėl nepaprastai inteligentiškų žmonių, labai protingų ir įdomių studentų, su kuriais apie viską galima pasišnekėti. Mūsų bendruomenė yra labai šilta, jauki, bendraujanti, bent kiek aš susidūriau. Akademinės bibliotekos tikslas pirmiausia yra eiti į tą bendruomenę ir komunikuoti su ja, perteikti tai, ką galime jai pasiūlyti. Tam tikra prasme reklamuojame savo paslaugas, bet tai yra dėmesys mokslo ir studijų poreikiams, be to, stengiamės užsakyti dabar reikalingą literatūrą. Gaila, kad studentai ne visada pasinaudoja duomenų bazėmis, kurios brangiai kainuoja. Mes galvojam, kodėl jie nepasinaudoja, juk tai yra taip naudinga. 

Galbūt trūksta komunikacijos su studentais?

Galbūt trūksta komunikacijos, mokymų. Galvoju, kodėl ir jaunajai kartai, kuri pripratusi prie skaitmeninio pasaulio, ir apskritai mūsų visuomenei atėjimas į biblioteką asocijuojasi su senove. Mes juk irgi keičiamės, kaip ir kitos įstaigos: paštas juk nebe karieta vežamas, o biblioteka vis dar įsivaizduojama kaip akmens amžiaus, lyg joje būtų sukrauti papiruso ritiniai. Gal studentai galvoja, kad Moodle ir Google Scholar jiems duos visus atsakymus, bet vienas rašytojas yra pasakęs: „Google jums gali duoti 10 000 atsakymų, o bibliotekininkas – vieną teisingą“.

Viktorijos Zaveckaitės nuotrauka

 

Kartą teko kalbėti su bibliotekininke ir ji paminėjo, kad mitas, jog bibliotekininkės vien tik skaito, nes aplink daug knygų. Kaip yra iš tiesų?

Taip, su šiuo mitu susiduriame iki šiol ir netgi prieš savaitę mano kolegei skaitytojas užsiminė, kad „jums iš tiesų puiku tam darbe, skaitot sau“. Kai po darbo pasakau, kad pavargau, sulaukiu reakcijų „kaip jūs galit pavargti, jūs skaitot“. Anksčiau vis girdėdavau, kad mes tik skaitom ir skaitom, ir tuo metu dar nebuvo tokios komunikacijos, studentai į mus žiūrėdavo kaip į tuos, kurie tik liepia sėdėti tyliai ir laiku grąžinti leidinius. Man trūko kantrybė, paėmiau ir ranka parašiau sutrumpintą bibliotekos istoriją nuo priešistorės iki dabarties, aprašiau savo darbo dieną. 

O kokia Jūsų darbo diena?

Aš atsakinga už elektroninį komunikavimą, bibliotekos elektroninį paštą, kur atsiunčiami visi laiškai su klausimais dėl knygų pratęsimo, atsiskaitymų su biblioteka ir daug kitų atvejų. Paprastai reikia įsigilinti į kiekvieną klausimą, kaip tik iki šio interviu atsakinėjau į laiškus. Būna pačių įvairiausių ir netikėčiausių situacijų.

Kai baigiu tikrinti paštą, būna, atveža naujas knygas, turime jas sutvarkyti, perkelti į lentynas. Paprastai kažkas skambina ir kažko klausia. Dėstytojai arba studentai irgi ateina, laukia, kad jiems padėtume surasti knygų. Arba būna trumpa konsultacija, per kurią tiesiog reikia parodyti, kaip naudotis bibliotekos lentynomis, katalogu, virtualia biblioteka, duomenų bazėmis. Kartais tai užtrunka 40, kartais tik 10 minučių. Būna, kad kas nemoka atspausdinti, ir nors tai yra savitarnos aparatas, praktiškai 80 procentų atvejų mes einame kartu ir mokom juo naudotis.

Kuo mes tik nedirbam. Būnam ir psichologais. Buvo ne vienas atvejis, kad vidury nakties man į namus paskambino pažįstamas studentas ir kalbėjo apie savižudybę. Panašiai ir kita mergina buvo atėjusi, kai dirbau sename pastate, dvi valandas kalbėjome. Paskui aš ją mačiau ir man taip atlėgo, kad ji yra, vaikšto. Ir ne tik man, mano kolegoms irgi yra buvę įvairių situacijų. 

Koks atsiųstas studentų klausimas buvo pats netikėčiausias arba užsiliko atmintyje?

Neseniai buvo toks grynai iš šių dienų realijų. Studentas parašė, kad gavo mūsų laišką, perspėjimą apie knygų grąžinimą, tačiau negali išvykti iš Kinijos iki tam tikro mėnesio, nes ten šiuo metu padėtis yra labai rimta. Kadangi negali išvykti, negali atvežti ir knygų, todėl kreipėsi, kad pratęstume knygų išdavimo laikotarpį. Tai buvo susiję su koronavirusu. Studentas pirmiausia aprašė Kinijos realijas, o po to supratau, kad jis rašo dėl knygų pratęsimo. 

Kitas studentas parašė visą litaniją, kad susidūrė su sudėtinga situacija šeimoje. Pirmiausia pamaniau, kad prašo finansinės paramos, o pabaigoje pasirodė, kad irgi reikia pratęsti knygas. 

Kartą klausė, ar neradome knygoje studento paliktų eurų, paskui klausė, ar neradome nuotraukų, taip pat yra pasigedę ausinukų. 

Indrės Baltakytės nuotrauka

Tai ar galime paneigti ir kitą mitą, kad bibliotekininkės ne tik neturi laiko skaityti, bet ir jų darbas nėra nuobodus, kaip gali pasirodyti iš šalies?

Visiškai nenuobodus, nes tenka bendrauti ir su pareigūnais, kaip buvo nutikę mano kolegoms. O mes su kolege esam sugavusios vagiančius studentus. 

Ar visgi atrandate laiko ir į rankas paimate paskaityti knygą?

Paimam, knygos skaitymui laiko atsiranda pačiais netikėčiausiais būdais, pavyzdžiui, tikrindama, ar knygos tvarkingai sudėtos lentynose, atrandu sau įdomių knygų. Kadangi neturiu daug laiko skaityti, įpratau greitai skaitydama „pagauti“ tai, kas man vertinga. 

Galima pastebėti, kad lietuviai rengiasi tamsesnių tonų rūbais. O Jūs priešingai – visuomet išsiskiriate ryškiais apdarais. Ar visą gyvenimą taip spalvingai rengiatės?

Manau, kad buvo pilkesnis laikotarpis, kai dėl tam tikrų įvykių gyvenime rengdavausi šiek tiek juodžiau, bet iš esmės visą gyvenimą, kiek save prisimenu, esu spalvų mėgėja. Gal įtaką padarė mama, nes ji mus su sese visada rengdavo labai spalvotai, mums numegzdavo spalvingų drabužių ir kai eidavom gatve žmonės galvodavo, kad mes dvynukės, nors tarp mūsų dvejų metų skirtumas. Mama pati mėgo ir dabar mėgsta ryškias spalvas. Aš atradau spalvas, nes galvojau, kodėl Lietuvoj mes taip pilkai rengiamės. Galbūt dėl to, kad mūsų kraštas nėra labai ryškus, vyrauja žalia, ruda spalvos, tai ne Brazilija ir karnavalai ar Italija. Manau, kad spalva yra kaip komunikacijos priemonė. Iš pradžių į tai nesigilinau, išėjo natūraliai – labai norėjau spalvų. Po to supratau, kad tai savotiškai padeda. Jeigu ryškiai apsirengiu, pati geriau jaučiuosi, nes spalvos lyg suteikia energijos ir nuotaikos, o galbūt ir kitas pažiūrėjęs geriau pasijaučia. Vėliau spalvotai rengtis pradėjau tikslingai, nes tai kaip spalvų terapija. Pradėjau tuo domėtis, kodėl man ta spalva patinka. Iš domėjimosi kilo noras dar labiau derinti spalvas ar pasirinkti konkrečią spalvą. Dabar vyrauja žalia spalva, buvo išvis žalias periodas, kai tik batai buvo juodi. 

Viktorijos Zaveckaitės nuotrauka

Ką simbolizuoja žalia spalva? 

Žalia spalva labai įvairiai interpretuojama. Bendrąja prasme tai yra širdies ir meilės spalva. Visi sako, kad raudona atitinka šią reikšmę, bet tai – aistros gyventi spalva. Kalbant apie budistines tradicijas arba remiantis kitomis rytietiškomis metodikomis, raudona yra atsakinga už mūsų išgyvenimą, aistrą. 

Ar rengiatės ir spalvas derinate pagal nuotaiką? 

Taip, rengiuosi ir pagal nuotaiką. Kartais norisi raudonos spalvos, jeigu trūksta šilumos arba esu žaismingos nuotaikos. Jeigu trūksta optimizmo, apsirenk ką nors oranžinio – visada pasiteisins. Nebūtinai reikia rengtis, galima šalia pasidėti apelsinų krūvelę. Geltona spalva padeda vidui, bet man pirmiausia tai saulės spalva, kuri visai nesisieja su geltonąja literatūra (bulvarine, pramogine – red. past.). Geltona spalva buvo priskirta išsiskyrimui ir tai, galvoju, taip neteisinga. Jeigu žiūri į saulę, ar tu galvoji apie išsiskyrimą? Juk negalvoji apie tai, kad tave tuoj iškeps, nebent vasarą; saulė duoda gyvybę. Nepaisydama nieko, rengiuosi geltonai, kai tik galiu. 

Spalva mūsų gyvenime yra svarbus dalykas, ji gali labai padėti ir iš tikrųjų gydyti. 

Ar Jus asmeniškai gydo spalvos?

Tikrai taip, aišku, dar yra muzika, bet muzikos ne visada gali klausytis, ypač dirbant bibliotekoje. Aš norėčiau pasileisti muzikos, bet visų skirtingi skoniai, galiu kažką suerzinti, todėl renkuosi spalvas.