Savanorystė – traukinys, į kurį įšokus sunku sustoti

Žmonės

Germantė LOVČIKAITĖ

Su Severina susipažinau prieš kelerius metus savanoriaudama šiuolaikinio šokio festivalyje „AURA27“. Man tai buvo pirma savanorystė, tačiau paklaususi Severinos, ar ji čia pirmą kartą, sužinojau, kad savanorystė jai jau tada buvo ne svetima. Dabar kartu dainuojame VDU chore „Vivere Cantus“ ir stebiu ją iš šono: studijos, choras, viena po kitos pasitaikančios savanorystės, VDU renginiai ir dar bala žino kiek kitų veiklų, kurių iš karto nesimato – visa tai Severina suspėja per tas pačias 24 valandas per parą…

Kaip mėgsti prisistatyti kitiems?

Paprastai pasakau savo vardą, tada visi giria, koks gražus ir koks retas vardas ir kad pirmą kartą jį girdi. Tuomet vietoje prisistatymo papasakoju savo vardo istoriją: tėvai atsikraustė į savo naujai nusipirktą namą kaime, jame rado seną kalendorių su plėšomais lapeliais, jį vartydami pamatė vardą Severinas ir pagalvojo, kad nori mane pavadint Severina. Taip pat pasakau, kad studijuoju kūrybines industrijas, pasidaro aiškiau, kad aš žmogus „prie meno“. 

Kalbant apie kūrybines industrijas, kuri šios srities pusė tau artimesnė – menas ar užkulisiai?

Kūrybininkas yra tarpininkas, kurio niekas nemato, jis yra tarp menininko ir kliento, klausytojo, žiūrovo. Tai yra tarpininkas, kuris pats nenori būti menininku, tačiau nori būti šalia meno. Savęs kaip menininkės aš nematau, bet kažkaip visada buvau šalia to. Ir dabar savanoriaudama stengiuosi būti šalia. Dauguma smulkmenų renginiuose lieka nepastebėtos, bet mums jos labai svarbios – smulkmenos ir sukuria visą renginį, pasirodymą. 

Kokia buvai vaikystėje?

Mano vaikystė nebuvo linksma ir paprasta, joje buvo to, ko nelinkėčiau nė pikčiausiam priešui, tačiau vis tiek galėdavau žaisti, veikti kažką įdomaus, važinėdavau į mokyklą iš kaimo. Esu iš keturių vaikų šeimos, tad kaime mes keturi kartu ir leidome laiką, žaisdavome. Mokykloje buvau tylenė, ta rami pilka pelytė po šluota. Nebuvau ta, kuri bėga, daro, organizuoja, galvoja, visur lenda – tikrai ne. 

Tikrai, pastebiu, kad dažnai apsiverčia aukštyn kojomis tie vaidmenys mokykloje ir po to…

Taip, esu kalbėjusi su daug žmonių, kad galbūt tie, kurie mokykloje turi daug veiklų, po to universitete tiek nebedaro. Aš mokykloje nebuvau aktyvi, tačiau atsigriebiu dabar. Galbūt yra tas laikotarpis, kai norime save išlieti, kai turime tos energijos ir norime pasireikšti, ir galbūt tai kada nors praeina. Galbūt kažkas tai patyrė mokykloje, galbūt po jos, o galbūt kažkas tai patirs visą gyvenimą, niekas nežino. Jeigu tai „pagauni“, bent kažkuriam laikui tai tampa gyvenimo būdu.

Gal atsimeni, kada ir kaip pirmą kartą atėjo mintis, kad nori išbandyti savanorystę?

Greičiausiai tai nutiko pirmame kurse. Atvažiavusi į Kauną nusprendžiau atversti naują puslapį. Atėjau į verslumo akademiją, o paskui, man regis, ir prasidėjo mano savanorystės. Nepamenu, kokia buvo mano pirmoji savanorystė, bet viena rimtesnių buvo tarptautiniame „Auros“ šokio festivalyje 2017 m. Nuo tada čia savanoriauju kiekvienais metais, o po to prasidėjo ir savanoriavimas VDU renginiuose. Esu savanoriavusi „Amber Cup ISU Junior Grand Prix of Figure Skating Kaunas 2018“, „Maximos“ gimtadienyje Žalgirio arenoje, jau du kartus „Aš dalis tavęs“, LIMA renginiuose, bet labiausiai patinka būti pirmakursių mentore.

Kuri savanorystė paliko geriausią įspūdį?

Man visada patinka „Auros“ savanorystės, nes jos yra rimtesnės. Ten ne tik dirbi rūbinėje ar eini skrajutes nešioti, bet ir gauni šokio teatro trupę, už kurią būni atsakingas viso festivalio metu. Taip susipažįsti su įdomiais žmonėmis. Esu atlikusi praktiką įmonėje „Teatrola“, kurioje buvau atsakinga už atlikėjus, kad jie laiku būtų scenoje – taip iš arti pamačiau įvairių įžymybių. Kai manęs paklausia, kur esu savanoriavusi, žinau, kad daug visko buvo, bet viską atsiminti sunku, rodos, nebefiksuoji… Pas mane kambaryje ant lempos kabo daug kortelių iš savanorysčių, kažkada bandžiau rašydama savo CV įtraukti ir savanorystes, tai pasiėmiau visas akreditacijas ir pradėjau jas nurašinėti, nes tikrai neįmanoma jų visų atsiminti, niekaip…

Ar yra pasitaikę netikėtų, keistų užduočių, kurių galbūt nesitikėjai?

Sunkoka atsiminti. Pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo čempionate reikėjo nukrapštyti prie ledo prilipintus žolės kilimėlius: su kuo tik nebandėme jų nuimti, ten buvo daug vargo. Ir „Auroje“ kažkada ant scenos buvo prilipdę specialią dangą su dvipuse lipnia juostele, o kad vėliau ją nugramdytume, iš namų teko nešti kempines, valiklius, net su kortelėmis bandėme gramdyti, karštą vandenį pylėme, kol galiausiai visi sėdėjome ir tiesiog juokėmės. Pasitaiko tokių juodų darbų, bet ir jie turi žavesio.

Kokiais savanoriaujant įveiktais iššūkiais gali pasididžiuoti?

Susidraugavau su viešuoju kalbėjimu. Jei turi kalbėjimo baimę, yra sunku dirbti net rūbinėje ar dalinti lankstinukus, nes turi daug bendrauti, pats prieiti prie nepažįstamo žmogaus, pasisveikinti. Savanoriaujant galima išmokti net įžūlumo ar įkyrumo. Aš žinojau, kad turiu didelę kalbėjimo baimę. Savanoriaujant būna, kad reikia moderuoti pokalbius, tad jei tikrai nori tą baimę išvyti, progų yra. Anksčiau būdavo, kad iš šono to nesimato, bet iš tikro net kojos drebėdavo iš to jaudulio. Ir dabar būna baisoka, bet jau tikrai labiau išugdžiau save. Anksčiau buvau intravertiškesnė, tad eiti prie žmonių ir klausti, lįsti į akis nebuvo labai priimtina, o dabar – drąsiai. 

Kokia yra nematoma, sunkioji savanorystės pusė?

Laiko suplanavimas, susiderinimas. Jei savanoriauji tik keliose vietose, būna lengviau, bet jei papuoli į savanorysčių traukinį, tada jau dėliojiesi laiką, kad tik suspėtum. Būna ir tokių netikėtų savanorysčių, kai iš vakaro paskambina ir klausia: „žiūrėk, gal gali ateiti rytoj?“ ir atsakai teigiamai. Būtent taip išvažiavau į Litexpo studijų mugę su VDU. O daugiau… Aš įpuolusi į savanorysčių traukinį, todėl tų tamsiųjų pusių man tiesiog nėra. 

Dabar gana plačiai kalbama apie perdegimo problemą. Ar tau kažkaip pavyksta išlaikyti tą vidinę pusiausvyrą, ar irgi būna momentų, kai norisi tiesiog viską mesti?

Manau, kad nuo šito nepabėgsi. Man būna taip, kad ryte išėjusi iš namų pareinu tik vakare, man namai yra tam, kad ten pernakvočiau. Visiems sakydavau – koks čia perdegimas, man tai tikrai negresia, bet buvo metas, kai aš tiesiog nenorėjau keltis iš lovos. Paprastai laiką bandau leisti produktyviai: autobuse skaitau knygą, jei „sėdžiu telefone“, tai „Pinterest“ ieškau idėjų renginiams, „Youtube“ ieškau tokių vaizdo įrašų, kurie man būtų kažkuo naudingi. Visada stengiausi taip gyventi, kol vieną dieną įdomiausia veikla pasidarė tiesiog sėdėti ir žiūrėti į lubas, tačiau tai praėjo po kelių dienų, nes turiu žmonių, kuriems rūpiu. Kai nieko nedarau, atrodo, jaučiu kaltę – kaip čia taip neproduktyviai leidžiamas laikas… Savanorystė man padeda gyvenime to duoto laiko nešvaistyti veltui, praleisti jį prasmingai, padaryti kažką gero. Bet kartais tikrai reikia sustoti ir apsiimti mažiau reikalų, nes nėra gerai tai, kiek aš jų užsikraunu. 

Paminėjai, kad autobuse skaitai – gal gali skaitytojams parekomenduoti kokių nors knygų ar filmų?

Pastaruoju metu skaitau daug knygų apie kultūrą savo bakalauriniam darbui. Kalbant apie filmus, man labai patiko „Ratas“ (angl. „The Circle“). Jis yra apie tai, kaip žmonės pradeda visą savo gyvenimą rodyti visam pasauliui. Mes irgi mažai ką pasiliekam sau, todėl nutraukiau savo „stories“ ir dabar mažai ką bekeliu. Dar įstrigo labai seniai matytas filmas „Taikos karys“ (angl. „A Peaceful Warrior“) – apie savo svajonės siekimą, bet kartu ir supratimą, kad gyvenime pasiekimai nėra svarbiausi. Nežinau, kaip jį matyčiau dabar, manau, kad kai kurių dalykų nebereikia pamatyti ar pakartoti antrą kartą, nes tai gali sumažinti gerą įspūdį ir prisiminimus. Todėl kai kurių filmų žiūrėti antrą kartą nesiryžtu. O šiaip, paskaitykite M. Currey „Dienos ritualai“, padarysite dieną produktyvesnę.

Grįžtant prie savanorystės – kas be visų sunkiųjų pusių yra tai, kas tave laiko tame, kaip pavadinai, traukinyje?

Savanorystės yra labai naudingos norint užmegzti pažinčių. Antra – vadovaujuosi taisykle, kad niekuomet nežinai, kada ir kur gali pasitaikyti kokia nors proga. Savanoriaudama einu į renginius, taip supratau, kad noriu dirbti renginių industrijoje, tad mąstau, kad galbūt būnant ten man gali atsirasti daugiau galimybių, o taip pat dalyvaudama renginiuose atradau daug draugų. Be to, universitete į tave kitaip žiūri: pažįstu ir sveikinuosi su darbuotojais, galbūt atsiveria ir kitos galimybės, kurių negautų paprastas studentas. Kad ir į tą pačią studijų mugę tikrai ne bet kas patektų, o man pasisekė ten važiuoti jau antrus metus. 

Kaip manai, kokios savanorystės sritys sulaukia per mažai dėmesio? 

Manau, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama moksleiviams ir jauniems žmonėms. Gal mes juos per greitai verčiame rinktis – jau 10 klasėje jie turi žinoti, ką norės veikti visą gyvenimą, o man tai neįtikėtina, nes labai mažai žmonių žino, ko jie nori. Gal didmiesčiuose paprasčiau, bet mažuose miesteliuose nėra tų savanorysčių, kur galėtum save išbandyti, mokyklos tiek neveža į universitetus, kad pamatytum, išbandytum, pakalbėtum su studentais. Man norėtųsi, kad moksleiviams būtų parodoma daugiau pasaulio.

Kaip padrąsintum kitus imtis savanorystės?

Palinkėčiau žmonėms nebijoti savanoriauti. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tikrai reikia dirbti, bet net ir dirbant vertėtų atrasti laiko savanorystei, nes tai tikrai padeda atrasti savąjį kelią, pamatyti, ko nori, ko nenori, užmegzti pažinčių. Ir visiems įstojusiems kūrybininkams patariu savanoriauti, nes VDU tikrai suteikia tam galimybių. Visgi ryšių mezgimas kūrybininkams ir yra svarbiausia. Visos tos pažintys gali praversti ir organizuojant renginius, ir kuriant laidas, ir paprasčiausiai darant namų darbų užduotis…