VDU karantine: nuotolinio darbo iššūkiai ir pamokos

Aktualijos

Karantino paskelbimas Lietuvoje iššūkių sukėlė visiems, universitetas – ne išimtis. Nuo kovo 16 d. VDU vos per keletą dienų perėjo nuo auditorinio mokymosi prie paskaitų vykdymo nuotoliniu būdu. Vieniems ši situacija tapo puikia proga daugiau laiko skirti sau ir savo aplinkai, kitiems galbūt atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Dalinamės universiteto dėstytojų ir studentų mintimis apie tai, kaip jiems sekėsi tęsti semestrą karantino metu.

Klausimai:

  1. Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujų darbo ir mokymosi sąlygų karantino laikotarpiu?
  2. Ar atradote laiko ilgai atidėliotai veiklai, pomėgiui? Jei taip, kam?
  3. Ko išmokote per šį laikotarpį? Kokį jį prisiminsite?
  4. Kaip manote, ką po karantino imsite vertinti labiau?

 

Žygimantas Foktas, GMF

  1. Prasidėjus karantinui tikrai buvo gan sunku prisitaikyti prie nuotolinių studijų. Nors ir į paskaitą ateini atsisėdęs prie kompiuterio, bet tai daug sunkiau buvo, nei normaliai lankyti paskaitas. Bet jei atvirai, tai sunkumų jokių nepatyriau.
  2. Tikrai atradau: daugiau vaikštau ir praleidžiu daugiau laiko gamtoje, stebėdamas laukinius gyvūnus, paukščius, ar tiesiog sėdžiu šile ir mėgaujuosi tuo, ką duoda gamta. Juk šiais laikais dažnai pamirštame įvertinti tokį dalyką kaip gamta. Taip pat pradėjau daugiau laiko leisti dirbdamas su muzika, kurdamas kažką naujo, stengiuosi sukurti kažką naujo!
  3. Nieko neišmokau, tiesiog tai buvo laikotarpis, kuris sustabdė viso pasaulio bėgimą. Taip pat ir mane, daug visko veikdavau, kol būdavau Kaune – draugai, studijos, sportas, Studentų atstovybė. Dabar dalis dalykų dingo arba sumažėjo jų reikšmė ir įtaka gyvenimui, tad manau, kad šis laikotarpis buvo lyg pause mygtukas mūsų visų gyvenime.
  4. Manau, labiausiai vertinsiu bendravimą gyvai – tai svarbiausias dalykas, kuris gyvenime tikrai „veža“ ir padeda eiti tolyn. Kartais kalbant per programas ar kitais būdais negalima perteikti to, kas įmanoma tik bendraujant realiai.

 

 

Ieva Bagdonaitė, MF

  1. Prisitaikyti buvo ne sunku, o kaip tik labai įdomu išbandyti kitokį mokymosi metodą. Kažkokių didelių sunkumų, apart techninių dalykų, net neįvardinčiau. Man labai patiko nuotolinės paskaitos.
  2. Taip! Karantino metu pagaliau galėjau skirti neribotą laiką savo šeimai ir šuniui. Taip pat pažiūrėjau nemažai filmų, kuriems anksčiau neatrasdavau laiko, pradėjau žaisti kompiuterinius žaidimus, sportuoti, susidariau dienos režimą.
  3. Išmokti gal nieko ir neišmokau, bet supratau daug man svarbių dalykų. Šis laikotarpis man išliks kaip keistas, neramus, bet kartu ir vienas įdomiausių išgyvenimų.
  4. Technologijas, medijas, nes supratau, koks svarbus ir patogus dalykas tai yra bei kaip plačiai jas galima panaudoti. Taip pat labiau vertinsiu draugų kompaniją, laisvę lankytis viešosiose erdvėse.

 

 

Martyna Krikštolaitytė, SMF

  1. Asmeniškai man buvo labai sunku prisitaikyti prie nuotolinio mokymosi, namuose visiškai negaliu susikaupti rimtam darbui. Labai blaškė aplinka ir tinginystė.
  2. Užsiėmiau rankdarbiais, labai daug laiko praleidau gamtoje.
  3. Per šį laikotarpį išmokau mokytis viena online, kuomet atsiskaitinėju dalykus, kurie nebuvo išaiškinti. Iš mokymosi pusės karantinas man labai pakenkė, tačiau laisvalaikio bei kitos veiklos prasme karantinas suteikė laisvės.
  4. Po karantino labiau vertinsiu gyvas paskaitas, universiteto lankymą, susitikimus su artimaisiais.

 

 

Beatričė Lidžiūtė, ŽŪA, Agronomijos fakultetas

  1. Pirmos dvi karantino savaitės išties buvo nelengvos – išsibalansavo nusistovėjusi rutina ir darbo tempas. Kadangi mano studijos ištęstinės, neakivaizdžios, labai didelių mokymosi sunkumų neteko patirti. Paskaitos vyko nuotoliniu būdu, užduotis atlikti ir pristatyti taip pat reikėjo nuotoliniu būdu. Vienintelis trukdis taip mokantis, kaip bebūtų, būdavo maži techniniai nesklandumai.
  2. Per karantiną grįžau pas tėvus, kurie gyvena kaime, bet kažkokių senų atidėliotų veiklų nebuvo, atsirado naujų. Kaime visada gausu įvairių aplinkos ar sodo darbų, tai per šį laikotarpį neteko labai nuobodžiauti. Atsirado galimybė daugiau laiko praleisti gryname ore, pabėgti nuo miesto triukšmo ir nusistovėjusios rutinos.
  3. Karantino laikotarpis tapo iššūkiu mums visiems, kurį kiekvienas priimame skirtingai. Man asmeniškai šis laikotarpis nebuvo labai didelis iššūkis ir nekėlė negatyvių emocijų. Man karantinas tapo įdomiomis atostogomis, per kurias susidėliojo įvairiausi taškai, kalbant apie planus ir mintis. Šis laikotarpis išmokė atkreipti dėmesį į tarpusavio bendravimą, kokie artimi iš tiesų mes esame su šeimos nariais ir draugais. Taip pat, pasikeitus rutinai, karantino laikotarpis išmokė atkreipti dėmesį į savo laiko planavimą veikloms, kurios neteikia malonumo ar neturi didelės prasmės mano gyvenime.
  4. Laiką ir tarpusavio ryšį, bendravimą.

 

Aurelija Daukšaitė-Kolpakovienė, UKI 

  1. Iš pradžių šiek tiek nerimavau, nes nežinojau, kaip viskas vyks dėstant nuotoliniu būdu, bet, tiesą sakant, man atrodo, kad prisitaikiau gerai ir pakankamai lengvai. Užsienio kalbų paskaitos visada vyksta mišriuoju būdu, kadangi trečiadieniais studentai mokosi atlikdami užduotis Moodle, taigi nemažai įvairios medžiagos jau turėjome, o video paskaitos su BigBlueButton kitomis dienomis vyko panašiai kaip auditorijoje, tik buvo dar labiau interaktyvios. Žinau, kad nemažai kalbų dėstytojų susidūrė su interneto ryšio problemomis ir paskaitos nutrūkdavo ar sistema „pakibdavo“, bet mano paskaitų metu taip nenutiko ir viskas vyko sklandžiai. Atrodė, kad taip sklandžiai ir pavyks užbaigti semestrą, bet paskutinę paskaitų dieną mūsų kvartale ryte nebuvo elektros, taigi teko nukelti paskaitas po pietų. Studentai buvo labai supratingi ir prisijungė kitu mano nurodytu laiku. Taip pat studentams patiko chatinti, dalyvauti poll apklausose vykstant paskaitoms. Smagu, kad jie sakė, jog paskaitų kokybė buvo tokia pati ir jie nepajuto didelio skirtumo. Žinoma, viskas vyko šiek tiek lėčiau. Skatinau studentus bent jau naudoti mikrofonus, jeigu nenorėjo ar negalėjo įsijungti kamerų, bet mane studentai matė ir girdėjo visada. Tikriausiai sunkiausia dirbant nuotoliniu būdu buvo plėtoti studentų kalbėjimo anglų kalba kompetenciją. Taip pat reikėjo skirti daugiau laiko perkelti atsiskaitymų užduotis, naudojant Moodle įrankius.
  2. Labai mėgstu skaityti, bet grožinei literatūrai dažniausiai atrandu laiko tik sausį arba vasaros metu. Kadangi karantino laikotarpiu laiką leidau namie, perskaičiau devynias knygas. Kai kurias iš jų seniai norėjau perskaityti. Mėgstu teatrą, o karantino laikotarpiu buvo galima nemokamai pažiūrėti Shakespeare’s Globe teatro spektaklių įrašų, taigi šia proga pasinaudojau.
  3. Matyt, moku greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, tai man neatrodo, kad mano gyvenimas šiuo laikotarpiu labai stipriai pasikeitė. Gal labiau gąsdino naujienos internete, bet, kita vertus, nieko panašaus į karantiną nebuvau patyrusi, todėl tikrai jį visi prisiminsime. Žinoma, prisiminimai priklausys nuo mūsų patirčių. Tikriausiai įsimins įvairūs ribojimai, kaukės, o dėstymą nuotoliniu būdu vertinu kaip naują įdomią patirtį, kuri gali praversti ateityje ir man, ir mano studentams. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad išmokau dirbti nuotoliniu būdu ir greitai parengti užduotis Moodle aplinkoje, nes visada galima ką nors patobulinti, bet tą dariau ir įgūdžių tikrai turiu. Toks dėstymo būdas net ėmė patikti, taigi manau, kad būtų įdomu taip vėl dėstyti, jeigu prireiktų.
  4. Visada labiau vertinau gyvą bendravimą, o jo labiausiai karantino laikotarpiu trūko, taigi po karantino jį vertinsiu dar labiau. Atrodo, kad susitikti su artimaisiais ar senamiestyje išgerti puodelį kavos su drauge yra tokie savaime suprantami dalykai, bet, kai to negali padaryti, pasiilgsti. Taip pat labiau branginu savo ir artimųjų sveikatą, keliones, tik nežinia, kokios jos bus ateityje…

 

 

Ingrida Šatkauskienė, GMF

  1. Pradžioje buvo sunku. Sutriko įprastinis ritmas: rytas, automobilis, darbas ir grįžimas namo po darbo. O sunku todėl, kad namuose turiu daug trukdžių, kurie kliudo susikaupti ir neleidžia ilgai išsėdėti prie kompiuterio. O trukdžiai tokie: ir dulkes, ir grindis nešvarias matau, ir šunys aplink sukinėjasi reikalaudami dėmesio. Išvažiuoji į darbą ir to nematai, o būnant namuose visa tai tiesiog lenda į akis. Atradau ankstyvąsias savo darbo valandas, kai atsikeli 5.00 ryto, visi dar miega, būna tylu, ir tuomet visai efektyviai galima kažką nuveikti. Taigi ritmas pasikeitė.  Vėliau kiek apsipratau, bet visgi darbo efektyvumas didesnis, kai esu ne namuose.
  2. Galvojau, kad turėsiu daugiau laisvo laiko ir galėsiu paskaityti knygas. Bet tas laikas kažkur labai greitai išgaruodavo. Daug laiko atėmė laboratorinių darbų paruošimas savarankiškam darbui. Nė vienos knygos neperskaičiau, tačiau paprastai, atšilus orams, man sunkiai sekasi sėdėti prie kompiuterio – norisi judėti į gamtą. Tai šį pomėgį galėjau patenkinti pilnai: geras oras, šunų draugija, kuprinė ir sportbačiai – ko daugiau bereikia? Gali sau knaisiotis po balas ieškant dėlių, kirmėlių ir visokių vabalų. Nereikia eiti į paskaitas ir galvoti, ką apsirengti… Esu gyva dėl gamtos ir jei nors kiek ilgėliau jos negaučiau, nežinau, kaip būtų. Taigi, mano karantinas buvo gamtoje.
  3. Karantino laikotarpį prisiminsiu kaip kaukėtą periodą. O sūnus išmokė rankas taisyklingai plauti, nes iki tol nusiplaudavau jas žaibiškai. Bet ši gera savybė, jaučiu, gali būti neilgalaikė…
  4. Visuomet vertinau tiesioginį kontaktą su studentais. Ir pirmosios, ir paskutinės paskaitos nuotoliniu būdu man yra sunkios emociškai. Aš turiu matyti žmonių veidus, turiu matyti jų akis, kad suprasčiau, kada jiems jau nuobodu ir jie pavargę, o kada dar galima tęsti ir be pertraukos… Per paskaitą aš dažniausiai nesėdžiu, judu ir mosikuoju rankomis… ir viso to nebeliko. Tik negyvas kompiuterio ekranas. Kur emocinis ryšys, kur diskusija, kai stengiesi įtraukti studentus į pokalbį, tokiu būdu siedama seniau įgytas žinias su naujomis? Čia didžiausia neigiama nuotolinio dėstymo pusė.  

Pabaigai: per vienas pirmųjų nuotolinių paskaitų padariau pertraukėlę, o grįžusi nepatikrinau, ar studentai dar girdi mane ir mato skaidres. Taigi išdėsčiau tą paskaitos dalį nuoširdžiai, su emocijomis ir ilgokai. Pabaigiau, pradėjau jų klausinėti, o pasirodo, kad ryšys po pertraukos nutrūko ir studentai nei girdėjo, nei matė skaidres… Man net kvapą užėmė dėl dviejų dalykų: pirma, aš viską kalbėjau veltui, o antra – studentai kantriai laukė tiek laiko, kol sugrįšiu po pertraukos… kadangi nebeturėjau nei jėgų, nei gero noro antrą kartą pasakoti to paties, tai pakartojome tą paskaitą vėliau vakare. Na, bet pasitikrinti, ar yra ryšys, – aš išmokau.

 

 

Vitalija Truskauskaitė, MF

  1. Prieš aštuonerius metus, kai rengiau pirmą nuotolinį kursą, atrodė, kad esama iššūkių. Šiemet net apsidžiaugiau, kad galiu tobulinti net trijų mano dėstomų kursų nuotolinio mokymo strategijas. Iš naujo įvertinau perspektyvias, atsisakiau nebeaktualių. Nuotolinį mokymą ir mokymąsi vertinu kaip puikią galimybę optimizuoti mokymo ir mokymosi rezultatus.
  2. Atradau laiko žiūrėti naujas teatro premjeras virtualiu būdu. Seniai ketinau peržiūrėti naujausius geriausių Europos režisierių spektaklius. Teatrai dosniai dalijosi savo spektakliais, organizavo teatro festivalius, režisierių kūrybos retrospektyvas online. Per tuos kelis mėnesius pamačiau žymiai daugiau spektaklių nei galėjau planuoti. Todėl šiuolaikinės teatro kalbos pokyčiai atsiskleidė labai plačiame europietiškame kontekste.
  3. Mano didžioji karantino pamoka – žmonių solidarumas naujų iššūkių akivaizdoje. Man atrodo, kad mes pagaliau supratome – esame vieno laivo keleiviai, o mūsų įsiskolinimai gamtai ir humaniškumui gali būti grąžinami.
  4. Dar labiau vertinsiu savo studentus. Dėkoju kiekvienam, dalyvavusiam paskaitose, diskutavusiam, patikėjusiam man savo problemas, gebėjusiam susitelkti darbui, stebinusiam savo kūrybingumu ir pozityviu mąstymu. Nepriklausomai nuo iššūkių, kuriuos patyrėte. Nepriklausomai nuo baimių, kurios lydėjo mus pandemijos metu. Visada vertinau jūsų gebėjimą kurti savo gyvenimą. Karantinas tik išryškino jūsų solidarumą ir meilę gyvenimui.