Karolis Klikna: „Kai žinai, ko nori, gali stabtelėti ir skirti laiko tobulėjimui“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

VDU Politikos mokslų absolventas, žurnalistas Karolis Klikna pripažįsta neturėjęs svajonių profesijos ir mėgstamą sritį atradęs tada, kai universitete pasinėrė į papildomas veiklas. Dabar „TV3“ žinių tarnyboje dirbantis žurnalistas džiaugiasi galėdamas kalbinti praeivius, kartais mėginančius išsisukti nuo pokalbio, žinių laidos metu baigti montuoti netrukus žiūrovų ekranus pasieksiantį siužetą ar stebėti politikų transformacijas prieš kameras ir jas išjungus.

VDU baigei Politikos mokslus, bet dirbi žurnalistu. Papasakok, kodėl ir kaip atsidūrei žurnalistikoje?

Turėdamas brandos atestatą rankose, kaip ir dauguma abiturientų, nežinojau, su kokia profesija norėčiau sieti savo ateitį. Aiškaus favorito specialybių sąraše nebuvo, dėl to studijas rinkausi pagal įdomumą. Politikos mokslų studijos pildė mano pasaulio suvokimą naujomis žiniomis, tačiau nuo pirmos akimirkos universitete ieškojau kitos profesijos. Aplinkybės nuvedė mane į universiteto Studentų atstovybę, kur kiekvienas jaunas žmogus, jei nori, gali išbandyti įvairias veiklas: nuo renginių organizavimo iki projektų rašymo. Iš dviejų, trijų skirtingų veiklų labiausiai „prilipo“ ryšiai su visuomene ir visi su šia sritimi susiję darbai, ypač vaizdo siužetų, leidinių kūryba. Po studijų nusprendžiau savo patirtį realizuoti darbo rinkoje, viena veikla keitė kitą ir netrukus jau galėjau save vadinti žurnalistu.

Kokios savybės pasitarnauja dirbant žurnalistinį darbą? Kaip Politikos mokslų studijų metu įgytos žinios ir gebėjimai pasitarnauja darbe?

Pasitarnauja visos savybės, kurios padeda suvokti ar dėstyti mintis, pavyzdžiui, drąsa klausti ir kalbėti viešai, gebėjimas klausyti, šaltas, objektyvus protas bei noras gilintis į smulkiausias detales. Politikos mokslų žinios, pradėjus dirbti su Lietuvos politikos aktualijomis, leido greičiau įsisavinti Seimo, Vyriausybės, politinių partijų darbo ir komunikacijos subtilybes.

Ar pradedančiajam žurnalistui siūlytum išbandyti visas galimybes, ar pasistengti rasti, jo manymu, geresnę vietą praktikai ir tobulėjimui?

Darbo vietos labai skiriasi. Vieni žurnalistai daugiau dirba su šaltiniais, ištisas savaites gilinasi į sudėtingiausias temas, kiti kiekvieną dieną apžvelgia naujus įvykius. Vieni gilinasi į siauras temas, kiti nuolat jas keičia. Tol, kol surandi tai, kas tau labiausiai patinka, turi išnaudoti visas galimybes. Kai žinai, ko nori, gali stabtelėti ir skirti laiko tobulėjimui.

Esi pasakojęs, kad dirbai „Pūko“ radijuje. Kokį patirties bagažą iš ten išsinešei?

Darbas „Pūko“ radijuje ir televizijoje priminė mėginimą išmokti plaukti, kai tave kas nors išmeta vidury jūros. Tik šiuo atveju tu šoki savo noru. Ten nuo pirmos dienos pradedi kurti turinį, nors neturi darbo patirties ir nebuvai apmokytas. Pirmą darbo dieną gali atsidurti radijo studijoje ir gyvai kalbėti eterio metu arba kalbinti pašnekovą žinių siužetui. Tokie darbai ne vienam žurnalistui suformavo profesinį pagrindą, kurį po to galima naudoti kitose, aukštesnius standartus taikančiose darbovietėse.

Dabar dirbi „TV3“ žinių tarnyboje. Ar jauti atradęs savo vietą?

Aš visada žinojau, kad negaliu dirbti ramaus darbo standartiniame miesto biure, kur visi laikosi įprasto darbo grafiko: 12:00 pietauja, o 17:00, ir ne vėliau, keliauja namo. Televizijos žinių tarnyboje tu kiekvieną dieną gauni naują užduotį, kitą temą, kuri iki vakaro žinių starto turi virsti paruoštu žinių siužetu. Pasitaiko situacijų, kai siužetas dar yra montuojamas, o žinių laida jau yra transliuojama, todėl kartais kiekviena sekundė būna svarbi. Dievinu tokį darbo pobūdį, būtų sunku rasti geresnę darbo vietą.

Lietuviai, kaip šiauriečių tauta, yra gana santūrūs lyginant su, pavyzdžiui, pietiečiais, o tai, kad prieš juos pastatyta kamera, viską tik apsunkina. Ar turi metodų, frazių, kurios padeda prakalbinti praeivius?

Jei žinių siužete kalba trys ar keturi gatvėje sutikti praeiviai, tikėtina, kad žurnalistas iš viso bandė prakalbinti kokius 15–20 žmonių. Dauguma lietuvių baidosi kameros, sulaukiame įvairiausių reakcijų. Vieni tvarkingai prisipažįsta, kad nenori kalbėti į kamerą, kiti apsimeta – vaidina, jog nemato žurnalisto. Kai noras išvengti kontakto su žurnalistu būna labai stiprus, praeiviai pradeda demonstruoti ir kitus savo sugebėjimus: apsimeta kalbantys telefonu ar pereina į kitą gatvės pusę, nors jiems toks manevras laiko nesutaupo. Metodų prakalbinti praeivį yra labai daug. Kiekvieną žmogų privalai įvertinti. Pagal jo išvaizdą, amžių, lytį, eiseną renkiesi žodžius, pagal jo pirmus atsakymus stengiesi pritaikyti klausimus.

Kokią įtaką tavo darbo spartai ir kokybiškumui turėjo koronaviruso temos įsigalėjimas žiniasklaidoje? Kaip dėl to jautiesi?

COVID-19 infekcija mobilizavo žurnalistus. Nepažįstu nė vieno kolegos, kuris būtų atsisakęs dirbti viešosiose vietose dėl rizikos užsikrėsti. Ir aš, ir mano kolegos iki šiol keliaujame į naujus infekcijos židinius aiškintis viruso plitimo aplinkybių. Suprantama, kad dalį interviu darome nuotoliniu būdu, per „Messenger“ ar „Skype“, dėl to kartais krenta vaizdo kokybė, tačiau dedame visas pastangas, kad siužetai būtų objektyvūs, tikslūs ir išsamūs. Kai pasirodo svarbi žinia, žurnalistai neskaičiuoja nei savo jėgų, nei pastangų. Pavyzdžiui, Lietuvoje užfiksavus pirmąjį COVID-19 infekcijos atvejį, žinių redakcijos darbo dieną pradėjo naktį.

Valdininkų spaudos konferencijos šiuo metu – vienas iš svarbiausių informacijos šaltinių. Savo „Facebook“ paskyroje esi pasidalinęs kurioziškais konferencijų įrašais, kurie sulaukė daug reakcijų. Kuris nutikimas Tave pribloškė labiausiai? Ar yra buvę panašių nutikimų, pavyzdžiui, įvykusių ir anksčiau, tačiau nepatekusių į viešumą?

Žurnalistus mažai kas pribloškia. Kurioziškais konferencijų įrašais, kuriuos skelbiu savo „Facebook“ paskyroje, stengiuosi parodyti, kad visoje viešojoje informacijoje yra daug spalvų. Ministrai kartais elgiasi kaip mokiniai, virtualiuose susirinkimuose negali ramiai išsėdėti. Panašių situacijų yra labai daug, tik ne visos jos atsiduria įrašuose, o koronavirusas dėl neplanuotų techninių kliūčių, turiu minty, nuotolinio darbo, dalį kuriozų apnuogino. Politikams įprasta akis į akį elgtis vienaip, o prieš kameras – kitaip. Esu iš politikų girdėjęs ir ištisų keiksmažodžių tiradų, kurios viešumoje taip ir nepasirodė.

Kaip, būdamas žurnalistas, vertini bendrą koronaviruso temos pateikimą žiniasklaidoje? Ką matai pagirtino ir atvirkščiai – taisytino?

Visus žurnalistus galima girti už atsidavimą. Tikslios, nemelagingos informacijos apie koronavirusą niekada nebus per daug. Visos didžiosios šalies žinių redakcijos stengiasi kiek įmanoma dažniau skelbti tikslią informaciją ir paneigti pavojingus mitus, kurie kelia pavojų visai valstybei. Keletas problemų: klaidos ir spalį vyksiantys Seimo rinkimai. Pasitaiko žioplų klaidų pateikiant duomenis: klysta ir oficialūs šaltiniai, ministerijos, savivaldybės ar Vyriausybė. Negana to, prieš rinkimus daugiau asmenų tampa aktualijų ekspertais. Dėl to visame viešajame turinyje koronavirusas tampa interesų taikiniu. Norėtųsi viešojoje erdvėje matyti dar daugiau tikslios informacijos ir nepalikti vietos klaidingoms interpretacijoms.