Keliaujančios atvirutės: kai į pašto dėžutę telpa visas pasaulis

Rekomenduojam

Sabina BALTRŪNAITĖ

Visada svajojai pažinti kitas kultūras, tačiau karantinas sužlugdė naujamečius pažadus šiemet daugiau keliauti? Gal tokių tikslų nė nebuvo, nes piniginėj ūžia vėjai? O galbūt turi slaptą troškimą parašyti apie savo gyvenimą nepažįstamam žmogui, su kuriuo niekada nesusitiksi? Net jei atsakymas į visus šiuos klausimus yra „ne“, skaityk toliau, nes sužinojęs apie „Postcrossing“ galimai pakeisi savo nuomonę.

Post… kas?

„Postcrossing“, arba atvirukų „mainai“, yra vieno portugalo, Paulo Magalhães, studijų metais gimusi idėja sujungti pasaulį per atvirlaiškius. Paulo aistra siųsti ir gauti atvirlaiškius, jam pačiam to nesitikint, virto didžiulio populiarumo sulaukusiu projektu, prie kurio šiuo metu prisijungę beveik 800 tūkstančių narių iš 210 pasaulio šalių. Nuo 2005 m. išsiųsta daugiau nei 50 milijonų atvirlaiškių, o visų atviručių nukeliautas atstumas prilygsta 7 milijonams ratų aplink pasaulį.

Projekto esmė paprasta – už kiekvieną išsiųstą atvirlaiškį gausi vieną atgal. Įdomiausia tai, kad iš anksto negali numatyti, kur tavoji atvirutė keliaus ir iš kur pasieks tave: ar iš tolimųjų Rytų, ar pažįstamų, tačiau ne ką mažiau įdomių kaimyninių šalių. Todėl „Postcrossing“ – galimybė ne tik sužinoti įvairių faktų apie kitą šalį, bet ir užmegzti ypatingas draugystes, išmokti naują kalbą, galiausiai – patirti tą nepaprastai malonų jausmą, kai atidaręs pašto dėžutę randi atviruką, ant kurio užrašytas tavo vardas. Tiesa, informacinės technologijos ir socialiniai tinklai tarpkultūrinį bendravimą padarė itin paprastą – sakytum, kam reikia jungtis prie kažkokio projekto, kuris tai, ką galima padaryti per kelias minutes, ištempia iki savaičių ar net mėnesių? Ko gero, sunku su tuo nesutikti, bet vis dėlto žinutė feisbuke nelygu žinutei, užrašytai ranka, – kaip sako projekto kūrėjai, negali žinoti, kaip gera sulaukti atvirlaiškio iš nepažįstamojo, kol to nepatyrei savo kailiu.

Kaip prisijungti?

Pirmas žingsnis – apsilankyti Postcrossing.com svetainėje ir susikurti paskyrą (kadangi tai daryti šiais laikais tenka kone nuolat, tikriausiai plačiau komentuoti šio žingsnio nereikia). Perskaitęs „Postcrossing“ narių liudijimus (ne visus, žinoma, tai užtruktų amžinybę) ir paspoksojęs į svetainės „švieslentę“, kurioje rodoma, kas šią akimirką išsiuntė atvirlaiškį ar jį gavo, pajusi pliūpsnį motyvacijos, paraginsiančios žengti antrą žingsnį – išsiųsti atvirutę. Paspaudęs „Send a postcard“ (išsiųsti atvirlaiškį), gausi atsitiktinio nario adresą ir atvirlaiškio ID, kuris būtinas, kad atvirutė būtų užregistruota sistemoje. Dabar prasideda kūrybinis ir, tikriausiai, sunkiausias darbas – išrinkti atvirutę, užrašyti kelis žodžius ir ją išsiųsti. Turiu nuraminti, kad ir koks sunkus šis žingsnis būtų, „Postcrossing“ tau padės – nariai dažniausiai trumpai apie save papasakoja aprašyme, tad rinkdamas atvirutę gali atsižvelgti į individualius pomėgius, o FAQ (dažnai užduodamų klausimų) skiltyje rasi rekomendacijų, ką galima parašyti ant atvirutės. Beliko užrašyti adresą ir atvirlaiškio ID, nupirkti pašto ženklą ir išleisti atvirlaiškį į tolimą kelionę. Vos tik šis pasieks adresatą, kažkas pasaulyje gaus tavo adresą ir po kiek laiko – nespėsi nė susigaudyti – atvirlaiškis iš kitos, galbūt tau nė nežinomos šalies įkris į tavąją pašto dėžutę. Tereikia jį užregistruoti ir… pradėti šį ciklą iš naujo.

Nors valstybių sienos uždarytos ir kelionės atidedamos kitiems metams, „Postcrossing“ suteikia galimybę apkeliauti pasaulį netradiciniu, kelių mėnesių algos nekainuojančiu, tačiau ypatingu būdu, tad kodėl gi nepabandžius?