Tarpkultūrinio bendravimo ypatumai – darbas, kelionės, kultūrinis šokas

Kelionės

Donata BUDREIKAITĖ

Kelionėse mane visada žavi trys dalykai – gamta, architektūra ir žmonės. Atkeliavus į naują šalį tave visada pasitinka tos šalies žmonės ir nuo tada pradeda formuotis tavo įspūdis.

Tačiau dažnai įvaizdis apie šalį ir žmones pradedamas formuoti dar anksčiau – filmai, knygos, kitų žmonių pasakojimai ir istorijos sukuria tam tikrą tos šalies žmonių stereotipą. Manau, net ir nebuvęs Prancūzijoje žmogus bus girdėjęs apie jų požiūrį į kitas kalbas, o po Ispanijos saule nesikepinęs – apie jų pasisveikinimą bučiuojant į abu skruostus. Tokie kultūriniai stereotipai kartais pasitvirtina, kartais ne. O keisčiausia tai, kad pabuvęs kitoje šalyje ilgesnį laiką net nepastebi, kaip pats tampi vieno ar kito stereotipo šalininku ar net pačiu stereotipu. O kaip tai nutinka ir ar tikrai taip lengvai tampama stereotipu?

Žinoma, būtų galima gilintis į įvairius mokslininkų atliktus tyrimus, tačiau manau, kad geriausia mokytoja yra praktika, todėl noriu papasakoti savo istoriją. Praėjusią vasarą praleidau Amerikoje – šalyje, į kurią nukeliauti norėjau, kai dar mokiausi mokyklos suole, o angliškus filmus žiūrėjau su lietuvišku įgarsinimu. Ir nors turėjau suformuotą stereotipinį amerikietį savo galvoje, iš Amerikos grįžau su visai kitokiu požiūriu.

Bendravimas

Mane labiausiai nustebino amerikiečių laisvumas bendraujant. Ir nors žinoma, kad Amerikoje visi mėgsta small talk, kuris dažniausiai nieko nereiškia, ir, žvelgiant iš šono, atrodo tikrai dirbtinai ir ganėtinai perspaustai, pirmą kartą pats susidūręs su tokiu reiškiniu sutrinki. Greičiausiai pasijauti šiek tiek nepatogiai, nes neatsakydamas atrodysi nemandagus, tačiau galvoje sukasi tėvų nuo pat mažens kartojama taisyklė „nekalbėk su nepažįstamais“. Tiesa, atrodo, kad tėvai Amerikoje savo vaikams tokios taisyklės nekartojo arba kartojo šiek tiek per mažai. Ir nors pirmas toks pasisveikinimas atrodo kiek nejaukus, antras nustebina šiek tiek mažiau, o trečią kartą išgirdęs senjorų poros pasisveikinimą einant šaligatviu šalia jų namo išspaudi šypseną ir atsakai jiems tuo pačiu. O dar po kelių kartų į kasininkės klausimą „kaip laikaisi?“ parduotuvėje automatiškai atsakai, kad „viskas gerai“. Ir nesitiki atsakymo atgal, nes greičiausiai jo ir nesulauksi. Ir kad ir kaip asmeniškai man tokie klausimai skambėtų, gyvenantiems Amerikoje tai yra tiesiog paprasčiausias mandagumas, kuris iš tiesų daug ir nereiškia. Tokių mandagumo formų galima išgirsti nuo pasisveikinimo einant gatvėje iki komplimentų dėl akinių nuo saulės stovint eilėje prie kasos. Dėl to grįžusi atgal pasigedau besišypsančių nepažįstamų veidų, pro šalį praeinančių žmonių pasisveikinimų ir kasininkių, kurios perkant šokoladą paklaustų, kaip laikausi.

Tiesa, nors vasarą aš ir praleidau Amerikoje, didžioji dalis žmonių, su kuriais bendravau, nebuvo amerikiečiai. Tai buvo mano bendraamžiai iš dar kitų pasaulio šalių – Malaizijos, Rusijos, Dominikos Respublikos, Taivano, Egipto, Šiaurės Makedonijos ir dar daugelio kitų. Toks skirtingų kalbų ir kultūrų mišinys ne tik praplečia akiratį, bet ir priverčia pagalvoti, kuo gi tavo šalis, kalba ir kultūra išsiskiria iš kitų. Nepaisant to, kad grupėje visada mieliau rinksiesi būti prie žmonių iš savo gimtinės, mane labai nustebino tai, kad viena iš populiariausių pokalbių temų dažnai pasisukdavo prie „o kaip galiu pasakyti labas tavo kalba?“. Mes mielai dalinomės savo kalbų ypatumais ir įvairiausiais posakiais, kurie kai kuriems gerai palaužė liežuvius, o žodžiai „labukas“ ir „myliukas“ skynė populiarumo viršūnes – taip visi sveikinosi ne tik su mumis, lietuviais, tačiau ir tarpusavyje.

Kultūrinis šokas

Ko labiausiai bijojau atsikraustydama trims mėnesiams į tokią šalį, tai fakto, kad viskas bus kitaip nei namuose. Neneigsiu, pirma savaitė kitoje šalyje buvo tikrai emociškai sunki, nes viskas atrodė svetima ir kitaip nei buvau įpratusi gyventi namuose – oro ir temperatūrų skirtumai, platūs keliai, kitoks smėlis paplūdimyje, milžiniškos mašinos, galvą užversti verčiantys dangoraižiai ir tave supantys visai nepažįstami žmonės ne tik gatvėse, bet ir naujuose namuose. Tačiau prireikė poros savaičių ir viskas stojo į vėžes. Gyvenimas už Atlanto atskleidė, kad 32 centimetrų pica, kurią Lietuvoje vadiname didele, Amerikoje būtų maža ar vidutinė, o, nepasiėmus savo maišelio į parduotuvę, prekes tau sudės bent į šešis skirtingus maišus, kurie dažniausiai būna pustuščiai. Toks plastiko vartojimas mane itin nustebino, nes, nuėjęs į parduotuvę, į plastiką suvyniotas galėjai rasti ne tik daržoves, bet ir vaisius. O kalbant apie sveikos gyvensenos laikymąsi, riebus maistas ir cukraus pilni gėrimai tikrai karaliauja apyvartos viršūnėse. Rasti už kolą pigesnį vandenį – gana sunki misija, o norint nusipirkti ketvirtadalį arbūzo, už tokią pat kainą gautum keturias pakuotes traškučių. Gyvendamas Amerikoje taip pat negali nepastebėti oro kondicionierių naudojimo. Šaltą vėją gali pajausti ne tik parduotuvėse, degalinėse ar bet kurioje patalpoje su durimis, tačiau net ir autobusuose. Ir jis labai reikalingas! Nors visi šie dalykai atvažiavus man pasirodė tokie keisti ir nereikalingi, pati nepajutau, kaip vėliau tai nebekėlė klausimų ar nuostabos. O grįžusi atgal į Lietuvą pagaliau vėl galėjau džiaugtis pigiomis daržovėmis, kurios nebūna suvyniotos į plastiką, mažomis vandens kainomis, gal tik su priklausomybe nuo kolos sekasi kovoti žymiai sunkiau.

Darbas

Amerikoje man teko dirbti net tris mėnesius ir per šį laikotarpį išmokau nemažai. Ne tik kaip reikia valdyti įvairiausius atrakcionus, kaip svarbu mokėti dirbti atsakingai, tačiau ir tai, kad geri ir nuoširdūs darbuotojai yra labai vertinami. Ne vien tik paslaugomis besinaudojančių žmonių, tačiau ir pačių darbdavių. Nežinau, ar tai akmuo į jų pačių daržą, bet tai, ką mes vertiname kaip įprastus reikalavimus darbuotojui ir mandagų bendravimą, Amerikoje laikoma aukščiausio lygio standartu. Ir jei dirbi nuoširdžiai, Amerikos gyventojų akimis jau dirbi geriau nei didžioji dalis darbuotojų. O gerų atsiliepimų apie lietuvių darbą man teko girdėti ne vien tik iš savo darbovietės, tačiau ir iš kitų, tad sakyčiau, kad už Atlanto išlaikome puikų įvaizdį.

Galiu pasakyti, kad nors gyvenimas ten skiriasi nuo mūsų ne tik laiko juosta, tačiau ir begale kitų dalykų, geriau pažinti šią šalį ir jos žmones man padėjo tik toks ilgas laikotarpis, praleistas ten. Ir nors kai kuriuos gyvenimo ir bendravimo ypatumus pamiršti grįžus atgal prireikė daugiau laiko, neturint kontakto su kitos šalies žmonėmis ir kultūra visa tai išblanksta palaipsniui, ir tai visiškai normalu. Pasidalindama savo patirtimi noriu pabrėžti, kad tai, ką mačiau ir kaip gyvenau aš, neatspindi tikrosios tiesos. Tam, kad įsitikintumėte šiais faktais, geriausia tai patirti patiems. Nes tik patys keliaudami, bendraudami, matydami ir megzdami ryšius galėsite šalies stereotipus ar įvaizdžius pakeisti ar net sugriauti. Ir nesvarbu, tos kelionės trunka dieną ar savaitę, į gretimą miestą ar į visai kitą pasaulio pusę, visa tai atveria galimybes naujiems potyriams, nuotykiams ir istorijoms. O juk visas įvaizdis ir prasideda nuo istorijų. Galbūt net tokių kaip ši?