Pažintis

VDU – terpė, kurioje auga asmenybės

Agnė GRICIŪTĖ

Stefano M. Lanza – VDU italų kalbos dėstytojas, Lietuvoje gyvenantis jau dvidešimt metų. Jis itin spalvinga asmenybė, spinduliuojanti gera nuotaika ir pozityvumu. Dėstytojas teigia, jog visuomet stengiasi įkvėpti savo studentus nuotykiams ir savęs turtinimui. Stefano Lanza tiki, kad bet kokiuose santykiuose svarbiausia kažką duoti kitam. Kviečiu iš arčiau susipažinti!

Esate italas dirbantis Lietuvoje. Kas jus čia atvedė?

Lietuvoje gyvenu jau beveik dvidešimt metų, tai visai nemažai. Italijoje baigiau humanitarinius mokslus, tačiau ten rasti darbą, susijusį su mano specialybe – tikras iššūkis. Man buvo dvidešimt treji ir laukiau nesulaukiau kuomet galėsiu išsivaduoti iš mokslo pančių, tapti savarankiškas ir tiesiog pradėti gyventi! Deja, galimybių rasti darbą mažai, bet laukti nieko neveikiant irgi blogai, tad atsirado noras leistis į kokį nors nuotykį. Lietuva mano gyvenime pasitaikė atsitiktinai. Realiai „atostogavau“ čia dvi savaites, kai dalyvavau mainų programoje, kurią rengė Vytauto Didžiojo universiteto studentų organizacija.

Lankiausi Kaune vasaros metu, viskas buvo žalia, taip gražu, nepamirštamas įspūdis. Tikriausiai jūsų protėviams taip ir buvo, jog atvyko čia vasarą, apsistojo, pasistatė pirmas trobas ir džiaugėsi, jog viskas taip nuostabu aplinkui. Paskui nustebo, kad vasara trunka tik du mė­nesius (juokiasi). Tad atėjo pirmoji žiema Lietuvoje, kažkaip ją išgyveno, iškentėjo, optimistiškai galvojo, kad bus geriau, pasistatė daugiau trobesių. Kitą žiemą vėl tas pats, bet negi dabar iš čia pasitrauksi? Čia gi jau namai… Na, man orai šiaip nesvarbu. Kaune radau ką veikti, ir man patiko.

Ilgą laiką dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kuo jums patinka šis universitetas?

Labai myliu šią vietą. Tai lyg meilė žmogui, kuomet nuolatos su juo būni, lieki ištikimas. Kai kažką myli net tuomet, jei yra trūkumų. Šio universiteto neabejotinas privalumas – kūrybiškumo skatinimas, čia ne tik perteikiamos žinios, bet ir studentams sukuriama terpė augti, reikštis ir lavinti savo asmenybę. Manau, kad toks ugdymas turėtų prasidėti net nuo vidurinės mokyklos. Šiame universitete tikrai daug galimybių.

Žinoma, dėstant tenka susidurti ir su lietuvišku kuklumu. Man, kaip dėstytojui, atrodo, jog stu­dentas turėtų patogiai jaustis paskaitoje, atsiverti, atrasti savo privalumus ir gebėti jais naudotis. Dažnai nutinka taip, kad studentai sėdi užsislėpę, bijo kalbėti apie save, nenori pasirodyti, netgi kai turi kuo išsiskirti. Stengiuosi jiems padėti atsikratyti to, išlįsti iš pilkos masės ir nebijoti rodyti savo asmenybės tokios, kokia ji yra, nesitapatinti su visais. Man svarbu, kad studentai mąstytų, kurtų, būtų pastabūs. Pastabumas – raktas į domėjimąsi, o kai žmogus kažkuo domisi, tada naudingai naudoja savo laiką, siekia rezultato, neretai jį ir pasiekia.

Kaip jums sekėsi mokytis lietuvių kalbos?

Kaip kalbininkas, aš esu susidomėjęs įvairiomis kalbomis. Mano specialybė – lotynų kalba, ir kai susipažinau su lietuvių kalba, pasidarė be galo įdomu. Giriasi lietuviai, kokia ji sena ir graži, o aš buvau sumanęs, kad būtų įdomu kaip tik palyginti lietuvių ir lotynų kalbas. Pavyzdžiui, kad ir paimti šių kalbų sintaksę, linksnių vartojimą ir pažiūrėti, kas skiriasi, o kas ne. Iš tiesų tai buvo vienas iš mano doktorantūros projektų. Be to, ketinau gyventi Lietuvoje, todėl laikiau prievole bent kiek pramokti kalbą. Tai juk pagrindinė priemonė, leidžianti suprasti kitus ir integruotis, jaustis visavertiškai.

Šeimoje bendraujate itališkai ar lietuviškai?

Lietuviškai!

Kokių turite patarimų užsienio kalbų besimokantiems studentams?

Visai neseniai vedžiau paskaitas šia tema. Visų pirma, norint išmokti bet kokią kalbą, reikia nebijoti kalbėti. Šiandien turime modernių priemonių, kurios patį mokymosi procesą gali tikrai palengvinti, svarbiausia noras, skirti laiko. Aš pats, mokydamasis lietuvių kalbos, niekada nelankiau kažkokių kursų, net neturėjau paskaitų. Mokiausi savarankiškai, o besimokant man visada kildavo daugybė klausimų, pavyzdžiui, kodėl sakoma „ieškoti ko“, tačiau „rasti ką“, stengiausi išsiaiškinti visas taisykles nuosekliai ir atsakingai. Manau, kad besimokant kitos kalbos svarbu yra ją lyginti su sava kalba. Pažiūrėti ar tai, ką sakytum sava kalba, gali pasakyti pažodžiui ta, kurios mokaisi. Mano mokymo metodas kaip tik lyginamasis, remiasi žodžiais ir gramatika tiek, kiek naudinga kalbėti. Informacija pateikiama vizualiai, bet reikia pasitelkti kuo daugiau pojūčių, kad smegenys dirbtų visapusiškai: garsas, vaizdas, gestas.

Kokius pastebite bendravimo kultūros skirtumus Lietuvoje ir Italijoje?

Stereotipai byloka, kad italai atviri žmonės, o lietuviai santūrus. Vargu, ar tą paneigsi. Ilgai reikėtų apie tai kalbėti, bet apsiribosiu vienu pavyzdžiu. Kai Italijoje žmonės važiuoja liftu, jie visada bendrauja, o Lietuvoje visi staiga susidomi savo batais, nagais, lifto lubomis. Žmogus yra gimęs bendrauti, todėl aš stengiuosi tai ir daryti visada, kai tik yra galimybė. Raginu tai daryti ir kitus, labiau atsipalaiduoti.

Ką jums reiškia Lietuva?

Lietuva – mano gyvenimo meilė, jau galiu sakyti, kad namai. Šioje šalyje aš augu, mokausi, darau kažką naudingo. Čia sukūriau ir vis dar kuriu širdžiai mielus prisiminimus, čia ir mano žmona, ir mėlynakiai šviesiaplaukiai vaikai. Lietuva nukreipė mano gyvenimą, jį sulipdė taip, kaip lemta. Tai šalis, kuriai jaučiuosi skolingas ir todėl stengiuosi atiduoti kuo daugiau.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Skaitytojams palinkėčiau puoselėti savo asmenybę, ją kurti, lavinti. Rasti savyje atsakymą į klausimus „Kas skiria mane nuo kitų?“, „Kuo aš esu išskirtinis (ar išskirtinė)?“. Būkite įdomūs, niekas nenori bendrauti su pilkais žmonėmis!