Išmoktas tikėjimas

Deividas SKAVIČIUS

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame greta mūsų egzistuoja šimtai, tūkstančiai savo išvaizda į mus panašių androidų. Ar lengvai atskirtumėte, su kuo bendraujate: su robotu ar tikru žmogumi? Į priekį judanti mokslo pažanga šiandien leidžia kurti mašinas, kurios sprendimų priėmimo mokosi pačios, iš savo patirties, kurdamos savo pačių algoritmus. Ir nors išvaizda į mus panašūs robotai dažno nebestebina, jie daugeliu atžvilgių vis dar nėra tapatūs žmonėms.

Tam, kad mašina suvoktų priimamą informaciją, paprastai ji privalo gauti apčiuopiamų įrodymų arba atlikti loginį patikrinimą (True or False). Žmogus taip elgiasi ne visada. Kartais jis tiesiog be jokios aiškios priežasties nusprendžia, kas jam yra tiesa. Kitaip sakant, pats pasirenka, kuo tikėti. Jeigu tikėjimo yra išmokstama, ar tikėti galime išmokyti ir mašiną?

Britų TV seriale „Humans“ būtent ir aptinkame mano pradžioje paminėtą situaciją. Vienoje scenoje [spoiler alert!] pasenęs ir stringantis namų pagalbininkas vardu Odi, užeina į bažnyčioje esančią klausyklą, kur iš kunigo lūpų išgirsta, kad neverta sielotis dėl jam brangių žmonių netekties, mat jie dabar „geresnėje vietoje“. Odis mažumėlę suglumsta: „Tikrai? Ar jūs žinote tą vietą?“. Dvasininkas nusišypso ir atsako, kad jis atsidurs ten pačioje pabaigoje. Odis, to pats nesuvokdamas, sėkmingai išlaiko taip vadinamąjį Tiuringo testą, mat kunigas jį palaiko esant tikru žmogumi, o ne mašina. Visgi serialo pasaulis, ko gero, yra daug labiau nutolęs nuo mūsų dabarties.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto profesorius Tomas Krilavičius mano, kad daliai žmonių, ypač šiandien kuriami humanoidiniai robotai nėra priimtini dėl ne iki galo išvystytos tobulos mimikos ir kitų psichologinių aspektų. „Dažniausiai mums nereikia kažkokio į žmogų panašaus roboto, kad jis padarytų mums būtinus darbus. Galbūt jis galėtų būti universalus, bet tada jis būtų labai sudėtingas ir brangus, o dabar mes tiesiog turime daugybę truputį išmanių įrenginių, kurie atlieka mums aktualius darbus. Ateityje juos valdanti programinė įranga bus kažkur debesyje, įrenginiai galės komunikuoti, kažkiek nuspėti jūsų poreikius“, – sako profesorius.

Panašu, kad sąmoningų robotų dar teks gerokai palūkėti, ir visai ne dėl to, kad didžiausius žmonijos protus ir futuristus gąsdintų neigiamų padarinių galimybė. „Humanoidiniai robotai yra tik viena iš daugelio tyrimų krypčių, daug mokslininkų sprendžia labai įvairias, sąlyginai nedideles problemas, tačiau, žinoma, siekiama sukurti metodus, kurie leistų kuo paprasčiau išspręsti sudėtingas problemas. Tačiau šiandien paprastų ir universalių sprendimų nėra, ir ne todėl, kad kažkas nenorėtų ar bijotų, o todėl, kad tai yra labai sudėtinga,“ – teigia prof. T. Krilavičius.

Išmokyti robotą pasikliauti ne griežta logika, o tikėjimu, vargu, ar apskritai yra įmanoma. Pasak profesoriaus, tai tas pats, kas dalį kvadratinės lygties užpildyti tikėjimu. „Toks dirbtinis intelektas (DI), su kokiu dirbama dabar, t. y. jis tiriamas, taikomas praktikoje, tokių dalykų nėra. Tačiau reiktų turėti omenyje, kad šiandien pagrindiniai DI taikomi metodai yra statistiniai, o ne loginės taisyklės, t. y. ten yra erdvės netikslumams,“ – paaiškina jis.

O mums kasdienybėje dažnai tenka susidurti su krūva neaiškumų, kuriuos trokštame pašalinti. Deja, tai pavyksta ne visada sėkmingai. Ieškodami atsakymų, neretai atsiremiame būtent į tikėjimą ir šią atramą gyvenime mes pasistatome patys. Jei tiksliau, to mus išmoko kiti. VDU Psichologijos katedros docentas, daktaras Visvaldas Legkauskas sako, kad tikėjimas yra žmogaus socializacijos padarinys, o tikėti išmokstame iš artimųjų. Jis išskiria dvi pagrindines funkcijas, kurias atlieka religinis tikėjimas: a) sudaryti įspūdį, kad žmogus (pvz., maldomis) gali kontroliuoti tai, kas iš tikrųjų yra nekontroliuojama ir b) suteikti prasmę tam, kas prasmės neturi (kančia, gyvenimo baigtinumas ir pan.).

Ne vienam iš mūsų gali pasirodyti, kad tikėjimas nūdienos pasaulyje pamažu tampa antraeiliu dalyku, o gigantiškos šventovės kasmet pritraukia vis daugiau turistų, o ne pačių tikinčiųjų. Visgi kalbos apie bažnyčių tuštėjimo metą nėra visai pagrįstos. Tą, savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais įvairių konfesijų ir religinių švenčių metu, konstatuoja ir VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius, habilituotas daktaras Alfonsas Motuzas.

„Anksčiau visos kartos (vyresnioji, vidutinio amžiaus, jaunimas, vaikai) religinėse apeigose dalyvaudavo visi kartu, nes tuometinė valdžia, per šventes, išskyrus vienų ar dviejų pamaldų, neleido tikintiesiems švęsti. Šiandien švenčių metu jos yra išskirstytos į rytines, vaikų, jaunimo, Votyvines, Sumos ir vakarines. Tad pasirinkimas didelis ir jose jau dalyvauja tie, kam jos yra daugiau skirtos, nes juose praktikuojamos maldos ir giesmės yra artimos to amžiaus tarpsnio žmonėms,“ – sako A. Motuzas, universitete studentams dėstantis religijotyrą.

Jo teigimu, klaidingą įspūdį galime susidaryti, kai būname ne viename bendrame būryje. Visgi profesorius sutinka, kad vyksta kunigų pašaukimo Dievo tarnystei parengimo / studijų tuštėjimo metas. „Tai, matyt, pasaulio sekuliaraus laikmečio padarinys. Tam reikia naujų reformų – atitinkančių laikmečių poreikiams,“ – pripažįsta profesorius.

Keičiantis pasauliui, keičiamės ir mes patys, todėl atrodytų, kad mums natūraliai tenka permąstyti tai, kuo anksčiau tikėjome. Ar būtent todėl kai kurie žmonės nustoja lankytis pamaldose, tikėti, nes tai ima prieštarauti pakitusioms jų pačių vertybėms?

„Žmonės nelabai turi tokio dalyko kaip „jų pačių vertybės“. Jokių savo vertybių mes neišrandame, jas paimame iš savo aplinkos socializacijos procese. – paaiškina prof. V. Legkauskas. – Religija yra viena iš pagrindinių vertybių kūrimo sistemų, todėl, jei žmogus išpažįsta tam tikrą religiją, tai savaime reiškia, kad ji tampa vienu iš pagrindinių jo vertybių šaltinių. Tai kaip ir nėra kam su kuo kirstis. Nebent kažkas iš tos religijos atstovų pradeda užsiimti, pvz., vaikų tvirtinimu, tačiau ir tokiu atveju nusigręžimas ar nenusigręžimas labiausiai priklausys nuo to, kiek žmogus tokį elgesį priskiria pačiai religijai, o ne tą elgesį įvykdžiusiems asmenims.“

Nusivylimas Bažnyčios institutu, šiandien suteikia progą būti labiau išgirstoms ir netradicinėms religinėms bendruomenėms. Tą, bendraudamas su įvairių religinių judėjimų (sektų) bendruomenių dvasininkais ir tikinčiaisiais, pastebi ir prof. habil. dr. A. Motuzas. „Žmonių nepasitenkinimas savo tradicinės religijos dvasininkais, jų tarnyste bei bendruomenėje santykiais tarpusavyje nuveda juos į įvairius religinius judėjimus, jų praktikas. Tuo naudojasi netradicinės religinės bendruomenės, o kodėl jos tuo turėtų nesinaudoti – jei tam yra tokios aplinkybės ir situacijos,“ – teigia profesorius.

Dvasingumo siekiančių vakariečių akys šiandien vis dažniau nukrypsta į Rytų filosofiją ir jos religines praktikas. Galbūt šią situaciją galime pavadinti pseudodvasingumu? „Man pačiam keletą kartų būnant Varanasio šventykloje ir keletą kartų išsimaudžius Gango upėje teko sutikti daug europiečių, tarp jų ir lietuvių. Tarp jų daug lanko ten praktikuojamas induizmo ir budizmo įvairių kultūrinių ir filosofinių mokymų mokyklas. Tai buvo nuo kontrreformacijos laikų, kai ten buvo įsileisti vienuoliai jėzuitai, tai trunka ir šiandien. Manau, kad tai vadinti pseudodvasingumu yra neteisinga. Kiekvienas iš mūsų yra laisvas, o kartu tai sako, kad jis yra ir savo tikėjimo kelio ieškojimuose laisvas,“ – sako prof. A. Motuzas.

Verta atkreipti dėmesį ir į islamo plėtrą pasaulyje. Dar pernai „Pew Research Center“ paskelbtame tyrime musulmonai yra įvardijama kaip sparčiausiai auganti religinė grupė, šio amžiaus antroje pusėje galimai pralenksianti krikščionis. Ir nors tai, kas pastaraisiais metais vyksta musulmoniškame pasaulyje, turi šiokių tokių aliuzijų į tai, kas jau vyko anksčiau krikščioniškame, pasak VDU Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus, nūdiena yra visai kita.

„Kita žmonių gyvensena, šiuolaikiškos komunikacijos ir pan. tiek islamą išpažįstantiems, tiek krikščionybę išpažįstantiems daugiau jau jungia nei skiria. Dirbdamas įvairiuose pasaulio universitetuose ir sutikdamas įvairias islamo pakraipas išpažįstančius studentus pastebiu, kad jų Alacho išpažinimo tikėjimo vienybėje glūdi stiprybė, kaip tuokart krikščionys yra susiskaldę ir būdami ne vienybėje leidžia musulmonams būti priekyje. Jei kurse iš 250 studentų yra bent trys islamą išpažįstantys studentai – jie vadovaus kurso gyvenime. Tai štai kokia nūdienos situacija ir ateitis, manau, nėra krikščionims gera,“ – teigia prof. A. Motuzas.

Kol vienos religinės grupės pasaulyje užleidžia savo pozicijas kitoms, nesustoja augti ir netikinčiųjų (ateistų) skaičius. Tiesa, vadinti juos netikinčiais galima tik iš dalies. Pasak A. Motuzo, tokio termino „netikiu“ religijotyros praktikoje nėra, mat netikintys tiki, kad netiki. „Religija yra ryšis su tuo, kuo tu tiki (tikėjimu, pasaulėžiūra ir t. t.), tai kelias į ten, kur tu eini, tai yra gyvenimas (alfa / omega). Įvairūs tikėjimai, religinės pasaulėžiūros, religijos yra betarpiškai susieti su žmogaus psichologija, jo dvasine būtimi. Kiekvienas iš mūsų yra individas ir kiekvienas renkasi tai, kas jam yra artima (mylima) ir teisinga. Taip pat kiekvienam iš mūsų gali daryti įtaką ir bendruomenės, kurioje esi ar papuoli į jos gyvenseną, jos religinė kultūra. Ir dar daug yra aspektų nusakančių žmogaus bendrystę su anapusiniu pasauliu,“ – tęsia profesorius.

Ar šiandien religija prasilenkia su mokslo pažanga? Prof. A. Motuzo manymu, jeigu studijų dalykas „Religijos psichologija“ yra priskiriamas prie mokslo – tai galima sakyti, kad neprasilenkia. Bet jei traktuotume tai kaip „narkotiką liaudžiai“ – prasilenktų ir taptų „materija“, skirta dvasinei būsenai. O tai, pasak religijotyros dėstytojo, jau ideologija. Tam tikrais atvejais tikėjimas gali ir trukdyti žmogui. Ir čia doc. dr. V. Legkauskas išskiria vieną jiems bendrą vardiklį: „visos religinės sistemos konstruoja tam tikrą socialinę realybę ir tampa bėda, kai ta sukonstruota realybė pradeda prasilenkti su fizine ar galingesnių jėgų sukonstruota socialine realybe.“

Juk ir patys puikiai suvokiame, kad ne visada, tai, ką matome ar girdime, yra tiesa. Galbūt ji yra tiesa kažkam kitam. Svarbiausia, kuo tikime mes patys, net jeigu ir esame niekingai maži, kaip tas blyškus mėlynas taškas iš kosminio zondo „Voyager 1“ padarytos fotografijos.