Pažintis

Živilė Masytė: mokytis universitete tik dėl diplomo – NE MAN!

Viktorija REKSTYTĖ

Žmogus – skambus juokas, arba kitaip – Živilė Masytė, ketvirtakursė VDU Viešosios komunikacijos studentė, dvi kadencijas koordinavusi „Studžio“ veiklą. Živilę vis dar galima sutikti VDU Studentų atstovybės (SA) gretose, kur skamba nesupainiojamas, jaunatviškas jos juokas. Šį kartą Živilė sutiko pabūti kitoje barikadų pusėje. Kviečiame sužinoti, kaip jai sekėsi visus ketverius metus ,,Studžio‘‘ komandoje ir kitoje Studentų atstovybės veikloje.

Kaip nusprendei tapti ,,Studžio‘‘ dalimi? Kuo sudomino šis komitetas?

Kai vyko studijų sutarčių pasirašymai, mes turėjom atvažiuoti į universitetą, į Kauną. Atsimenu, kad dalino „Studžius“, kuriuos parsivežiau namo ir pavarčiau, tuomet pagalvojau: „fainiai“ (juokiasi).

Mokslo metų pradžioje VDU Didžiojoje salėje buvo Studentų atstovybės prisistatymas ir kiekvienas koordinatorius ėjo į sceną papasakoti apie savo komitetą ir veiklas. Aš atėjau į pristatymą, nes atsikrausčiusi į Kauną neturėjau, ką veikti. Visada galvojau, kad universitetas ne tam, kad gaučiau tik diplomą, kuris niekada nebuvo pagrindinis rodiklis. Norėjau įgyti patirties,  kadangi studijavau Viešąją komunikaciją, tai man atrodė labai protinga eiti į „Studį“ ir RSV (red. past. Ryšių su visuomene komitetas). Galvojau, kad turėsiu, ką veikti, bet nebus kažkas wow, nes aš jau esu rašiusi. Kai atėjau, supratau, kad čia kur kas sunkiau, net pavadinčiau tai didžiuliu žingsniu už savo komforto zonos ribų.

Esi pasakojusi, kad tavo kelias ,,Studyje‘‘ nebuvo lengvas. Kaip pavyko nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų?

Man sunkiausia būdavo sugalvoti, apie ką parašyti. Galvojau, kad pasiimsiu tai, kas paprasčiausia ‒ neatsimenu, ar anekdotus, ar juokingas istorijas. Galiausiai apie tai neberašiau ir, pakeitusi temą, nusiunčiau redaktorei, o ji man nieko neatrašė (juokiasi). Aišku, tekstas dienos šviesos neišvydo. Mano pirmasis darbas, kurį išspausdino, buvo interviu su Jurgiu Didžiuliu, kurį kalbinau po „V2“ apdovanojimų. Buvau pasirašiusi klausimus, kuriuos suderinau su redaktore. Likus pusvalandžiui iki pokalbio pasirodė, kad daugelis klausimų – ne visai tokie, tad reikėjo skubiai juos pergalvoti. Nemeluosiu, buvo daug streso, bet šita patirtis labai daug ko pamokė.

Kaip pasikeitė ,,Studis‘‘ per ketverius metus?

Visų pirma, kai atėjau, leidinys buvo talpinamas internete ir apie žurnalą mažai kas žinojo, nes nebuvo nei Facebook, Instagram paskyrų, nei tinklaraščio. Žurnalas buvo leidžiamas kiekvieną mėnesį, tai neįsivaizduoju, kaip nariai viską spėdavo, nes daug pastangų reikia sukurti naują numerį. Galbūt dėl to, kad orientuodavosi į spartą, būdavo prastesnė kokybė.

Kai tapau koordinatore, pradėjom leisti sezoninius numerius ir sukūrėm socialinių tinklų paskyras. Žmonės mažiau perka ir domisi popieriniais leidiniais, nors jie visada bus, viskas orientuojasi į socialinį turinį. Nepaisant to, norėjau išleisti popierinius numerius. Stengdavaus paskatinti žmones kurti gerą turinį, nes geriau vienas profesionalus leidinys vieną kartą per mėnesį. Norėjosi padaryti taip, kad žmonės mėgtų šitą žurnalą. Bandžiau plėsti žanrų įvairovę, kad ne vien tik straipsnius rašytume, bet ir prisidėtume prie kokio renginio. Norėjosi, kad „Studis“ nebūtų vien žurnalas, o aprėptų daugiau ir plačiau. Kai dabar „Studis“ užsiauginęs kokybę, ir žmonės kitaip žiūri.

Kokie VDU SA padaryti darbai Tau svarbiausi?

Kalbant apie „Studį“, kiekvienas interviu, kurį darydavau, man būdavo wow. Buvo daug interviu, kurių labai bijojau, bet tai buvo mano svajonės. Labiausiai jaudindavaus ne prieš pokalbį, bet jau po jo. Yra buvę ir ašarų, nes negalėjau patikėt, kad sugebėjau tai padaryti. Iš pradžių išvis nesuvokiau, kad galėčiau būti koordinatorė, po to nesuvokiau, kaip gimsta leidinys nuo pirmo puslapio iki paskutinio, bet su laiku kroviausi pilnus bagažus patirties ir tai tikrai neįkainojama.

O kalbant apie SA, tai visko tiek daug, kad negalėčiau išskirti. Visos mintys vis tiek krypsta į „Pavasario festivalį“ (PF), kuris yra vienas didžiausių organizacijos daromų renginių. Šiam įvykiui ruošiamės visus metus, net ir netiesiogiai, tai po to didžiulio darbo pamatyti pilnutėlę Vienybės aikštę yra mažų mažiausiai nenupasakojama žodžiais.

Ar Tavo darbų dar pamatysime žurnale?

Taip, turbūt (juokiasi). Kalbėjau su Deividu (red. past. naujasis „Studžio“ koordinatorius), tai leido, pasistengsiu dar ką nors parašyti.

Kai pasikeičia koordinatoriai, dažniausiai baigę kadenciją iškart išeina iš atstovybės, nes, atrodo, kad viską padarė. O man nėra tokio jausmo, aišku, buvo liūdna išsiskirti su komitetu, bet žinojau, kad jį atiduodu į geras rankas. Pasižiūrėsiu į viską iš tos kitos pusės, kad ir čia ‒ visąlaik aš kalbinau, o dabar mane kalbina ir nežinau, kaip elgtis.

Ko išmokai dirbdama VDU SA labui?

Kai atėjau į VDU SA, aš buvau visiškai kitoks žmogus. Pirmus metus bijojau bendrauti, tiesiog buvau stebėtoja, kuri sėdėdavo ir žiūrėdavo, ką kiti veikia. Ne vieną kartą buvo kilusi mintis, kad „ai, einu lauk, nes nieko nesigauna“, bet džiaugiuos, kad neišėjau, nes viskas, ko čia išmokau, suteikė daug patirties.

Išmokau siekti savo svajonių. Galvodavau, kad būtų faina kažką padaryti, bet tai ne man. Labai sunku perlipti per save, bet džiaugiuosi, kad SA buvo žmonių, kurie sėdėdavo šalia ir sakydavo, kad viską padarysiu. Taip pat išmokau kantrybės visiems darbams ir suvokimo, kad niekas neateina savaime bei sutarimo dirbant komandinį darbą, nes visada turi palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, galvoti, kaip turi gautis, kad būtų geriausia. Supratau, ką noriu veikti, nes iki pat įstojimo į Viešosios komunikacijos studijų programą, nežinojau, ar tai tikrai man, bet šiandien net neabejoju.

Sunku tai apibūdinti, kartais galvoju, kad iš čia sukauptų nuotykių ir atrastų dalykų kur kas daugiau nei bakalaurą galėčiau parašyti (juokiasi). Svarbiausia ką SA man davė – žmonės, be kurių tikrai nebūčiau tokia, kokia esu dabar!