Pažintis

Besivaikantis svajones. Aidas Ardzijauskas

Deividas SKAVIČIUS

Tikriausiai esate girdėję apie ugniagesį gelbėtoją ir ultramaratonininką Aidą Ardzijauską, beveik 8000 kilometrų atstumą iš Senegalo sostinės Dakaro į Vilnių nubėgusį per 103 dienas. Žmogaus galimybių ribas tikrinantis bėgikas, pastarąjį savo iššūkį dedikavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Ir tai toli gražu ne paskutinis rimtas išbandymas Aido gyvenime. Jo planuose – svajonė apibėgti aplink pasaulį.

Nori ir galima

Vyras tiki, kad bet kokį mūsų išsikeltą tikslą galime įveikti žingsnis po žingsnio, savo tikrąjį didelį norą išskaidydami į keletą mažesnių.

„Žengdami vieną laiptelį, mes išmokstam džiaugtis tais mažais pasiekimais ir taip po truputėlį žingsniuojam, neprarasdami tos nuotaikos, bet nepamiršdami apie pagrindinį savo tikslą. Jis neturėtų figūruoti visą laiką. Jį gali padėti į šalį, bet nepamiršti. Tu žinai, koks jisai yra. Ir tu darai tai, ką esi šiandien suplanavęs. Pavyzdžiui, šiandien planuoji atsikelti, tarkim, septintą ir išeiti valandai pasivaikščioti. Viskas. Tai nieko bendro galbūt neturi su tuo labai tolimu kažkokiu tikslu. Kad ir norėdamas nubėgti tą patį kilometrą, tu šiandien turi pradedi nuo ėjimo. Rytoj, atsikėlęs, tu išsikeli tikslą – nueiti į parką ir padaryti bent penkis prisitraukimus. Ir darai, kol padarysi tuos penkis. Tą pagrindinį tikslą išsiskaidęs į labai mažus tikslus, turėsi priežastį džiaugtis, nes prisitraukei tuos penkis kartus. Tu nuėjai kilometrą, nubėgai kilometrą. Tikslas pasiektas, smagu. Tu girdi tada, kaip paukščiukai čiulba, tu matai upės tėkmę, tu nesi pervargęs nuo tos idėjos, nes jeigu tu iš karto imsi jautį už ragų, tai pervargsi. Gal ne fiziškai, bet psichologiškai. Ir po to vėl susigrąžinti savo psichologinę būseną, kad galėtum siekti savo tikslo, bus labai sunku. To nereikėtų daryti“, – pataria Aidas.

Dvi medalio pusės

Tačiau kartais nutinka taip, kad noras kažko siekti ima ir ilgainiui išblėsta. Tikslo siekimas neturėtų virsti kančia, o blogiausia, jeigu, sustojęs pusiaukelėje, imi savęs klausti, kodėl tai visgi darai, ir niekaip negali surasti atsakymo. Todėl, pasak Aido, labai svarbu turėti žinių, būti smalsiam ir judėti į priekį žinant, dėl ko tai darai.

„Pats procesas tau turi patikti, tada tau nenusibos siekti ir to galutinio tikslo. Jeigu procesas tau nebepatinka, o tu nori, kuo greičiau įgyvendinti tą tikslą, tai labai didelis klaustukas, ar tu jį kada nors įgyvendinsi. Kad ir koks žmogaus noras būtų – tu gali pažiūrėti, kiek žmonių jį įgyvendino, kiek jiems reikėjo laiko jį pasiekti. Svarbi ir kita pusė – pamatyti, kiek žmonių norėjo tai padaryti, ir kodėl jiems tai nepavyko. Kokios to priežastys. Tuomet tu turi dvi tas tikrąsias medalio puses: dėl ko pavyko, dėl ko nepavyko. Ir tu žinai, ko nedaryti, kad nepavyktų arba ką daryti, kad pavyktų. Dar gali galbūt bandyti išeiti iš tos situacijos, jeigu nepavyko, jeigu turi iš anksto pasiruošęs sąrašą, kuriame rašeisi kiekvieną savo žingsnį. Nepavyko – surandi sąraše dėl ko tau nepavyko. Galbūt tu turi labai greitai per dieną dvi priimti sprendimą, pasitaręs su aplinkiniais žmonėmis, kaip tą problemą išspręsti ir judėti toliau. O galbūt tu esi stipresnis negu tas žmogus, kuriam nepavyko, kurio patirtį bandai perimti“, – sako Aidas Ardzijauskas.

Įkvepia kitus

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės surengto „Pavasario festivalio“ metu susitikęs su studentais, Aidas savo pavyzdžiu norėjo paskatinti kitus tingiai negulėti lovoje ir nebijoti siekti svajonių:

„Aš nugyvenau tam tikrą gyvenimo tarpsnį, kuriame aš siekiau to tikslo, kas man neleido, sakykim, mesti kelio dėl takelio. Kad va ir toks susitikimas. Man malonu, kad aš galiu perduoti informaciją, kad kažkam yra įdomu ir galbūt kas nors po 30 ar 50 metų sėkmingai parašys tokią eilutę: „abejojau dėl savo svajonės, bet susitikime aš priėmiau sprendimą.“

Paklaustas, kokią ateities Lietuvą Aidas norėtų matyti, jis pirmiausia atkreipė dėmesį į paniurusius mūsų veidus:

„Norėčiau matyti tokią Lietuvą, kurioje žmonės šypsotųsi. Bet ta šypsena turėtų būti ne per prievartą, o tikra. Kad tu pats, ryte padaręs kažkokį gerą darbą sau, tą dieną šypsotumeisi. Taip mes padarytume du dalykus – tu, su natūralia šypsena, siektum savo tikslo, o kartu ir galbūt padėtum kitam siekti savojo.“