Pažintis

Studentai romantikai – „Declamationes“ kūrybinė grupė

Orinta JAŠINAUSKAITĖ

Kalbiname jau ketverius metus gyvuojančią VDU studentų kūrybinę grupę „Declamationes“ (kuratorė prof. Irena Buckley) ir kviečiame artimiau susipažinti ne tik su jų veikla, organizuojamais renginiais ir kelionėmis, bet ir kelių grupės narių asmeninėmis patirtimis. Džiugu, kad šią popietę mūsų pašnekesiui nesutrukdė net ir pats nepalankiausias oras, o į interviu atvykę su plačiomis šypsenomis veide Milda Gineikaitė (MF), Dovydas Beržinis (GMF) ir Jovaras Kelpšas (HMF) leido pradėti nepaprastai jaukų interviu.

Kaip apibūdintumėte „Declamationes“ veiklą?

Milda: Esame studentų kūrybinė grupė-studija, kurios veikla labai plati. Rengiame viešus pokalbius, susitinkame su moksleiviais ir įvairių Lietuvos miestelių bendruomenėmis; skaitome poeziją, dainuojame dainas, kas mokame, grojame, repetuojame muzikinius kūrinius, taip pat statome spektaklius-poetines kompozicijas ir, žinoma, nepamirštame visko įamžinti, todėl vėliau kuriame filmus. Grupės veikla yra įvairi dėl to, kad kiekvienas galėtų atrasti tinkamą būdą išreikšti save. Rengdami kalbėjimo planą, rašydami tekstus, turime ir papildomai paskaityti, pasidomėti. Kartu atrandame ir būdą draugijiniam gyvenimui, praturtiname save ne tik žiniomis, bet ir įvairiomis patirtimis, kurių nebūtų vien tik lankant paskaitas. O kur dar mūsų neoficialūs pabuvimai, pasivaikščiojimai… Grupė savo bičiuliais laiko tiek lituanistikos, istorijos ir viešosios komunikacijos katedras, VDU Rektorių, tiek Maironio lietuvių literatūros muziejų, Kauno miesto muziejų, tiek ir Kaunas pilnas kultūros iniciatyvą. Buvimas šioje grupėje padeda susikurti ir tam tikrą studijų formą, būti tuo „artes liberales“, ką taip pat siūlo universitete ir dar vieni mūsų bičiuliai – individualios studijos „Academia cum Laude“.

Kokia yra kūrybinės grupės bendruomenė, naujų ir senų narių kontaktai?

Jovaras: Declamationes narių gretas papildo žmonės ne tik iš humanitarinių mokslų fakulteto, bet ir iš informatikos, teisės, socialinių, menų ar gamtos mokslų. Mes renkamės tai daryti savo noru ir tai nėra kažkas priverstinio. Jau dvejus metus aktyviai prisidedu prie grupės veiklos ir sužinojus, kiek daug padarė ir patyrė senbuviai kolegos (Milda, Dovydas, Martynas, Justas), sukyla draugiškas pavydas ir noras darbuotis.

Dovydas: Jovaras turi su kuo palyginti, o mes su Milda nelabai turėjome, nes buvome naujai kuriamos grupės dalis. Buvome prieš tai girdėję, kad profesorė kažką darydavo, bet tada ji kurdavo labai rimtus spektalius, teatrinius pastatymus su dainomis, daug keliaudavo. Aišku, gal tada ir kitoks požiūris buvo ir tas studentų noras didesnis būdavo. Dabar, kai pasaulį valdo technologijos, daugelio požiūris būna: „O kam man čia reikia daryti, kai galiu nedaryti“. Atvykęs į Kauną studijuoti, pagalvojau, kad reikia „pasiimti“ maksimumą. Kol esi studentas viską reikia imti iki maksimumo. Aš jaučiu tą pareigą, kad turiu pilnai save atiduoti ir veikloms, ir universitetui, ir visur įdėti savęs kuo daugiau. Kai permąstom praėjusių metų renginius, tai kiek mes padarėm! Vien per rudens semestro porą mėnesių, įvyko net šeši renginiai – ciklas „Anava, ar tik ne Daukantas?“

Milda: Patį pirmą mūsų veiklos semestrą, kai buvau pirmame kurse, repetavome vieną renginį. Prisimenu profesorės žodžius apie tai, kad ateis laikas, kai turėsime daugiau patirties ir galėsime ruoštis ne vienam renginiui semestro metu. Antrame kurse dar kartą rašiau kitiems, teiravausi, ar mes vėl susibursime. Mūsų sumažėjo, bet susisiekėme su profesore ir keliese (aš, Dovydas ir Mindaugas) prisijungėme prie naujų narių, išklausiusių retorikos kursą (tai teorinis mūsų veiklos pagrindas).

2016 05 12
Koncertas-pašnekesys „Vien meilę norėtum dainuoti“. Fot. Jonas Petronis

O kaip apibūdintumėte grupės kuratorę prof. I. Buckley?

Dovydas: Nežinau, kas daugiau moka taip įkvėpti. Atrodo paprastai kalba, bet taip įkvepia. Nereikia nei agitacijos, nei kažkokių palyginimų – kažkaip savaime motyvuoja judėti pirmyn. Ir kas bebūtų, ji visada išgelbės – jei kas nors renginyje nevyksta taip, kaip norėtųsi, atsistoja ir viską pakreipia tinkama linkme. Profesorė turi didelį autoritetą. Mes atrandame kontaktą ir mums jos autoritetas tik auga, nes tokio gilaus, tiek daug žinančio žmogaus neteko matyti. Ir tas jaunatviškumas, ir visada gera nuotaika…

Jovaras: Būna, pasibaigia mūsų susitikimų laikas, aptariame visus scenarijus, parepetuojame ir tada, kai lydime dėstytoją namo kažkas dviese ar trise, užsimezga gana artimas pokalbis. Ji labai šiltai gilinasi ir rūpinasi žmogaus interesais. Dėstytoja yra nuostabus žmogus. Padirbus kokias dvi valandas per savaitę, mūsų savaitė nesibaigia – būna, kad diskusijos tęsiasi katedroje arba paskambinus telefonu.

Kaip generuojamos idėjos, planuojami renginiai?

Jovaras: Viskas prasideda nuo to, kad turėdami konkrečią idėją, diskutuojame, ją plėtojame  kol pasiekiamas kompromisas. Mes bendradarbiaujame, kartu kuriame idėjas, prof. I. Buckley pasiūlo idėjų iš savo pusės, pasiūlome ir mes.

Milda: Susirenkame ir galvojame, ką darome toliau. Žinoma, apie renginių viešinimą pradedame galvoti daug anksčiau, nes svarbu sukurti vizualiai patrauklų skelbimą, kuris padėtų mums pasiekti ir pritraukti auditoriją, o tai yra bene sunkiausia… Tačiau džiaugiamės ištikimais savo žiūrovais.

Dovydas: Mes čia tiek darome, bet niekas kitas to nežino, viešumoje pasirodo reikšmingiausia dalis to, ką norime parodyti. Buvo suorganizuotos 4 filmo „Piliakalnio papėdėje“ peržiūros, tradiciniai moksleivių skaitovų konkursai pavasarį, skaityti publicistiniai fragmentai prof. L. Donskio vardo bibliotekos atidarymo ceremonijoje, minėtas J. Eretas ir Vydūnas, surengti dveji Literatūriniai pusryčiai, dar ne kartą planuojame rodyti publicistinį spektaklį „Romantikai“, o kur dar programos „Kaunas. Istorijos dabartis“ tęsinys… Daug idėjų ir sumanymų, kuriuos kol kas laikome paslaptyje.

2017 05 13
Išvyka į Jiezną, ant Paukščių piliakalnio. Programa „Piliakalnio papėdėje. Istorijos dabartis“.

Ar galėtumėte įvardinti, ko išmokote, ką pasiėmėte iš buvimo šioje grupėje?

Milda: Kurdama įvairų dizainą renginių skelbimams ir plakatams, ieškodama kontaktų, viešųjų ryšių ir kviesdama į mūsų organizuojamus renginius, įgavau patirties, kuri papildė mano studijas (Naujųjų medijų meno ir lietuvių filologijos ir leidybos). Jeigu galima taip pavadinti, užduočių, kurias darome paskaitų metu, pagilinimą atradau grupėje, todėl be jos nelabai įsivaizduočiau ir savo studijų.

Dovydas: Pasiėmiau jaukų buvimą kartu, tokį bendravimą, kai jauti, kad žmonės tuo domisi, kad nėra paviršutiniški ir kad galima gilesnėmis temomis pabendrauti. Tiesiog kartais labai to trūksta. Manau, kad tai tokia erdvė, kurioje galiu susitikti, pabendrauti, pajuokauti. Atrodo, tarp mūsų ir profesorės yra didelis metų ir patirties skirtumas, bet jaučiame kontaktą, bendrystę.

Jovaras: Kadangi mes su profesore taip šiltai bendraujame, tai kartu su savimi pasiimame ir jos vertybių, mokomės kritiškai mąstyti, tampame ir labiau savikritiškesni. Įdėdami pastangų, semiamės vertybių, o tas, kurias turime, – auginame ir brandiname.

Naujų narių priėmimas. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti studentas, norintis tapti grupės nariu?

Dovydas: Pirmiausia būsimasis narys turi turėti „meninę gyslelę“, todėl domėjimasis menu, literatūra, kultūrine veikla neturėtų būti kažkas svetimo. Taip pat, jis neturi būti tas nolaiferis, kuris tik sėdi prie kompiuterio ir nieko neveikia. Būtent tokios veiklos visapusiškai mus praturtina.

2017 12 01
Filmo „Piliakalnio papėdėje“ peržiūra universitete. Fot. Jonas Petronis

Kokia „Declamationes“ veiklos vizija? Ko galėtumėte palinkėti sau? O galbūt Jūs būsite alumni?

Dovydas: Mes labai viliamės, kad taip bus ir kad Declamationes augs, o po kokių 5 metų mes galėsime pavydėti. Norėčiau, kad būtų augimas, kad prisijungtų vis daugiau motyvuotų, norinčių kažką veikti, kurti, o ne orientuotų tik į sausas studijas, žmonių. Linkėčiau, kad jie jaustųsi atradę save. Tikimės, kad šalia studijų, tai išliks prasminga papildančia veikla.

Milda: Ir aš tikiuosi, kad ateityje „Declamationes“ sulauks dar didesnio studentų susidomėjimo. Prisimenu programą „Piliakalnio papėdėje. Istorijos dabartis“ – ne tik projektą, bet kartu ir užduotį, kurią mums pavyko sėkmingai įgyvendinti. Užduoties esmė – kelionių po Lietuvos miestelius metu sukurti filmą, kuris ne tik taptų prisiminimų dalimi, bet ir atskleistų tai, kokia veikla užsiima grupėje esantys žmonės. Norėčiau, kad mūsų organizuojami renginių ciklai turėtų tęstinumą ir kad mes gebėtume pasakoti taip, kad auditorija mus suprastų, tegul ir nišinė, bet būtų girdinti.

Studentų kūrybinės grupės veikla apima labai platų spektrą, todėl apie praėjusius ir būsimus renginius, nuotykius bei kitus džiugius dalykus būtų galima kalbėti dar valandų valandas. Tačiau aišku viena – „Declamationes“, tai ne tik universali studentų kūrybinė grupė. Tai viena didelė šeima, kuri kartu kadaise ne tik M. K. Oginskio polonezo žingsnelius skaičiavo, bet ir tebeskaičiuoja aplankytą miestų ir miestelių gausybę, kartu išgyventas džiaugsmingas akimirkas, kurių tiek daug, jog neįmanoma išsirinkti vienos įsimintiniausios.

Sekti grupės naujienas galite „Facebook“: VDU studentų kūrybinė grupė Declamationes

2018 05 03
Lietuviškas Vydūniškas vakaras, skirtas Vilhelmo Storostos-Vydūno metams. Fot. Jonas Petronis