Hamletas neatėjo į tūsą

Audrė GRUODYTĖ

Tavo twenties yra sunkiausia gyvenimo dalis. Turiu omeny, visi nenustoja teigti, kaip sunku yra būti paaugliu, bet iš tiesų, man atrodo, yra žymiai sunkiau būti dvidešimt kelerių. Nes iš tavęs tikimasi, jog esi suaugęs, kad užsidirbsi pinigus pats ir būsi sėkmingas, bet išties jautiesi vis dar kaip vaikas.

Žinai tą tokį keistą momentą, vakarėlyje ar kokiam klube, tą vakaro minutę, kai tu su grupe žmonių, kuri tūsinosi visą naktį, staiga nutylat. Atrodo, kad visi kartu mąstot. Gal net apie tuos pačius dalykus. Muzikos nutylimo ar perjungimo momentas, kai šokių aikštelėje atsitrauki ir stebi, kaip visi kartu grupėje yra po vieną. Tas asocialus socialinio gyvenimo aspektas. Guli kur nors po vakarėlio ir tylėdamas žiūri, kaip švinta rytas. Keisčiausia akimirka, kartoji sau, kaip norėtųsi tokiems išlikti visada.

Arba kai kokie penki iš tūso grupės klausosi tos pačios dainos vienam kambary, bet nesupranti, ar išgyvenat ją kartu, ar atskirai. Kai tave palaiko broliu ar sese visiškai nepažįstamas žmogus. Kai važiuodamas trūliku sugalvoji gyvenimo istorijas visiems jame sėdintiems žmonėms. Gerai, kad gyvenam kaime, nes išprotėtumėm nuo naratyvų kiekio savo smegeninėje.

Tai čia kalbu apie netyčinį priklausymą grupei. Ir didelį norą priklausyti sau. Bet tas „sau“ labai greitai apsibrėžia kitais. Atsikračius darvinizmo ir filosofijų lieka tik klausimas: kam mums išvis reikia savęs? Ir kiek kartais savęs parduodam idant priklausytumėm. Neverta, pasakė visi knygų herojai, apie kuriuos skaitei paauglystėj. Bet čia ir iškyla tragedija. Būti panašiam į knygos personažą vargina. Ir tada vėl grįžtam į smogo pritvinkusius kambarius ir tą keistą susimąstymo akimirką penktą valandą ryto, po vakarėlio.

Kodėl esi linkęs išduoti savo idealus? Kiek esi linkęs sau meluoti? Kad kažką myli, kad nemyli, kad tau baisiai svarbu arba visiškai nerūpi? Atsiduri momente supratęs, jog nebepasitiki savimi, nes sau labai daug meluoji, netyčia. Ne, pasąmonė tavęs nesaugo, tu ją nutildei. Nutildei tam, kad pavadintum save geru žmogumi.

Bet pradėjai abejoti. Gal net būtum prisijungęs prie nacių gretų, jei būtum gimęs aštuoniasdešimtmečiu anksčiau. Taip, sąvoka „geras žmogus“ yra subjektyvybė. Bet šioje visuomenėje užtenka tragiškai suklysti kartą ir geru žmogum tu nebebūsi ir labai abejotina, ar buvai. Kaip vaikystėje traiškei tuziną sraigių ar plėšydavai sliekus per pusę, kaip įžeidei savo geriausią draugą, ar pakenkei broliui. Lyg myli… Bet iš lėto abejoji, ar meilė visada veikia kaip etinis dėsnis.

Jei reiktų rinktis, ar paaukoti draugą, ar mirti, kiek iš mūsų aukotųsi patys? Tą suprasti keista, jog labiau realu, kad mirsim nuo savo artimiausiųjų žmonių rankos. Čia ne tragizmas, o statistika. Ir ji priverčia tave nustoti šokti tūso metu. Ji priverčia tave žiūrėti į tamsą ketvirtą valandą ryto. Ir melstis, net jei netiki, kad rinktis tarp savo ir draugo gyvybės tau niekada nereiks. Nes visiems aišku kaip dieną, mes pasirinktumėm save. Ir gal išties gerais žmonėmis niekada ir nebuvom. Kebli savoka, apibrėžiama labai primityviai. Niekada nesuprasdavau, kaip mylintis tėvas gali būti žudikas. Tikiuosi niekada to ir nesuprasti. Juk visi skaitėm Dostojevskį. Bet nereikia per drąsiai apeliuoti į etiką ir žmonijos humaniškumą. Gal to paprasčiausiai išmokstama, kaip ir matematikos. Bet kaip ir geru matematiku, būti humanišku geba retas. Ir greičiausiai nei tu, nei aš neįeinam į tą išrinktųjų kategoriją, kurie moka.

Prisiminus Milgramo eksperimentą su elektros šoko srovėmis ir paklusnumo autoritetui klausimu. Milgramo bandymų metu, 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių), eksperimentatoriaus nurodymu, pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį. Nė vienas dalyvis neatsisakė paleisti aukai 300 voltų įtampos. Taigi, daugiau nei pusė paleido mirtiną įtampos srovę žmogui už sienos, nes klausė autoriteto nurodymų. Žmogaus, apsivilkusio baltu chalatu, kuris iš tiesų buvo aktorius.

Tad nežinai, kokioj barikadų pusėj būtum tu. Keista paradigma išeina, man atrodo, kad bet kuri karta, buvusi prieš mus, turėjo daugiau autoritetų nei mes. Bet taip pat neturime ir savęs, nes apsibrėžiame save per grupę. Bet atsiradus etinei dilemai, greičiausiai nuspaustumėm gaiduką draugui, nei pasiaukotumėm patys.

Taigi gera užtikrinti, kad šiandien – ne karo metai, mes gyvename dvidešimt pirmojo amžiaus ištakose, kur mafija yra nelegali, kur matematika mokyklose svarbiau nei etika. Kur tikima humaniškumu kaip duotybe, ne mokslu. Gal savo gerumu, kaip prigimtimi, mes per daug pasitikime? Įdomu, ar tragiškai neapsirikom. Įdomu, kuris kurį išduotų pirmas. O dar įdomiau, kuris pamiltų.

Tikėkimės, jog mums dar ne greitai sueis trisdešimt.