Pažintis

Rasa Duobaitė-Bumbulienė: Turime sukurti tradiciją pakiliai minėti valstybės šventes

Agnė GRICIŪTĖ

Nors ir sunku tuo patikėti, tačiau kalbant su šio straipsnio heroje Rasa Duobaite-Bumbuliene supranti, jog sėkminga karjera nebūtinai yra dideli pinigai, gražūs biurai ar skambūs pavadinimai vizitinėje kortelėje. Buvusios VDU studentės ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkės pavyzdys rodo, jog sėkmingas gyvenimas gali būti įkvepiantis, paskirtas kilniam tikslui ir geriems darbams. „Man labai svarbu gilesni dalykai ir prasmė to, ką darau“, – sako pašnekovė ir jos besiklausant supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti patriotu ir tiesiog geru žmogumi.

Papasakokite, ką studijavote ir kokia buvote studentė?

Vytauto Didžiojo universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas. Ketinau toliau studijuoti literatūros magistrą, tačiau tuo metu nesusidarė norinčiųjų grupė, todėl studijų programa nebuvo vykdoma. Tad pasirinkau verslo vadybos ir administravimo magistrą, taip pat VDU, nes man labai patiko visa universiteto politika, požiūris į studentą, mokslą, studento ir dėstytojo bendravimą. Minčių keisti universitetą magistro studijoms net nekilo.
Studentė buvau tikriausiai tokia, kaip ir daugelis jaunų žmonių, skyriau dėmesio ir mokslams, ir susipažinimui su nauju miestu bei naujais draugais. Tai buvo labai gražūs ir įdomūs laikai, kuriuos prisiminus visada džiaugiuosi. Nebuvau iš tų, kurie tiktai studijuoja ir nemato nieko aplinkui, bet manau, kad iš šių studijų gavau labai daug ir pasiėmiau tiek, kiek man reikėjo.

Ar iškart po bakalauro studijų baigimo stojote į magistrą ir ar džiaugiatės tokiu savo pasirinkimu?

Stojau be jokios pertraukos. Dabar pagalvojus, ką kitaip daryčiau gyvenime, galbūt po bakalauro studijų rinkčiausi kelionę arba studijas užsienyje. Aš nebuvau jokioje mainų programoje, nors ir buvo pasiūlymas išvykti, tačiau tik paskutinį bakalauro studijų semestrą. Man neblogai sekėsi latvių kalba, tad buvo pasiūlymas vykti studijuoti į Latviją. Tačiau tai buvo paskutinis kursas, tad šios galimybės atsisakiau. Dabar tikrai pasinaudočiau visomis galimybėmis, kurias tik siūlo gyvenimas ir tikrai vykčiau studijuoti į užsienį.

Kodėl pasirinkote būtent tokios krypties magistro studijas, kurios, beje, nemažai skiriasi nuo jūsų bakalauro krypties?

Mielai būčiau tęsus literatūros magistro studijas, tačiau nesusidarius grupei, pasirinkau kitą programą, kadangi nenorėjau daryti pertraukos. Vėliau dėl to labai džiaugiausi, nes gavosi puiki kombinacija – filologija bei verslo studijos. Manau, jog tai yra puikus derinys dirbant versle. Baigęs verslo studijas moki parduoti, o baigęs filologiją moki savo parduodamą produktą ar paslaugą gražiai aprašyti ir įtikinti klientą jos reikalingumu.

Tai galima sakyti, esate versli filologė?

Nežinau, ar mane galima vadinti labai verslia, jeigu tokia būčiau, tikriausiai pastaruosius dešimt metų nedirbčiau visuomeninėje organizacijoje. Tačiau manau, kad toks derinys visai neblogas ir kiekvienas žmogus šiuolaikiniame pasaulyje turėtų pasimokyti bent kažkiek verslo ir ekonomikos. Jei yra galimybė, tikrai verta pasimokyti bent kažkurį iš pasirenkamų dalykų, juolab, kad VDU šioje srityje dirba tikrai puikūs dėstytojai, kurių daugelį prisimenu labai maloniai. Yra tokių dėstytojų, kuriuos kiekvienas VDU verslo krypties studijų studentas prisimena, pavyzdžiui, dėstytojas A. Bakanauskas.

Kas dar jums įsiminė iš studijų laikų?

Man labiausiai įstrigo pati pradžia. Kai atvyksti iš mokyklos, kur viskas yra sudėliota, kur tavo nuomonės, bent jau tais laikais (aš mokyklą baigiau 2000-aisiais) nėra dažnai klausiama. Atvykus į universitetą, staiga gauni sąrašą dalykų ir turi susidėlioti tvarkaraštį. Kažkam įdomi tavo nuomonė, kažką gali pats pasirinkti – tai buvo kažkas tokio. Tai, manau, pati puikiausia savarankiškumo mokykla, tai ugdo gebėjimą planuotis, numatyti ateitį, dėliotis savo užimtumą. Tai geras dalykas ne tiems žmonėms, kurie nori, kad už juos viskas būtų sudėliota, bet žmonėms, kurie nori patys kurti, planuotis ir patys atsakyti už savo ateitį.

Esate Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė. Kaip sužinojote apie šią organizaciją ir kas paskatino prie jos prisidėti, puoselėti tremtinių vertybes bei atminimą?

Apie LPKTS žinojau jau seniai, kadangi mano seneliai buvo tremtiniai, o tėtis gimęs Sibire, tremtyje. Apie šį skaudų istorijos puslapį visada žinojau, apie tai buvo kalbama šeimoje ir man pačiai yra tekę būti Sibire, kai prieš dvylika metų keliavau ten su tėčiu į vietą, kurioje jis gimė. Artėjant vasarai viena darbuotoja iš šios organizacijos leidžiamo laikraščio norėjo išvykti į ilgesnes atostogas į užsienį ir ieškojo žmogaus, kuris savaitraštyje „Tremtinys“ galėtų atlikti kalbos korektoriaus darbą. Niekada nemėgau teksto redagavimo darbų, man visada labiau prie širdies buvo literatūra nei kalba, todėl šis darbas neatrodė labai įdomus, tačiau nusprendžiau pabandyti. Pabandžiau, bet įsitikinau, jog tai ne man. Vėliau susipažinau su visais čia dirbančiais žmonėmis ir mane labai sužavėjo jų tikras patriotizmas, meilė savo šaliai, tai ką jie daro, ir su kokiu užsidegimu, kaip jiems tai yra svarbu. Kai grįžo kolegė, kurią aš pavadavau, baigiau darbą redakcijoje ir jau ketinau išeiti iš LPKTS, bet buvau paprašyta prisidėti prie didžiausio šios organizacijos renginio. O didžiausias renginys yra visos Lietuvos buvusių politinių kalinių, tremtinių ir, kaip mes sakome, tiesiog Lietuvą mylinčių žmonių sąskrydis „Su Lietuva širdy“, kuris vyksta Ariogaloje, kiekvienų metų rugpjūčio pirmą šeštadienį. Į jį susirenka apie 7000 žmonių. Renginių organizavimo sritis man, žinoma, nebuvo nauja, bet pojūčiai po šio renginio buvo visiškai kitokie nei dirbant su verslo įmonėmis. Aš negalėjau patikėti, kad po renginio, kuris savo dvasia pakylėja, dar maždaug pusę metų sutikti žmonės džiaugiasi ir dėkoja. Ta pakili dvasia mane taip sužavėjo, jog negalėjau patikėti. Su verslo įmonėmis yra truputį kitaip: jie yra užsakovai, o tu vykdytojas. O čia – visiškai kitas jausmas ir kitokia prasmė. Mane tai taip sužavėjo, kad likau organizacijoje.

Sąskrydis Su Lietuva širdy. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manote, kodėl svarbu yra atsigręžti į savo praeitį, ištakas ir puoselėti visa tai?

Yra toks posakis, jog „tauta, nežinanti savo praeities, negali kurti ir ateities“. Jis toks paprastas, bet labai teisingas. Ir išties, mes turime žinoti savo tautos istoriją ir būtent tiems, kurie paaukojo savo gyvybes už laisvę, turime dėkoti ir tos padėkos niekada nebus per daug. Kita vertus, mes vis dar turime tą patį „piktą kaimyną“ šalia. Todėl visada turime būti pasiruošę gintis, o būtent tas istorijos žinojimas ir gali uždegti jaunus žmones kovai. Partizanų prisiminimai, kuriuos galiu vadinti legendinėmis knygomis, pavyzdžiui, tokias kaip A. Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų“ arba J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“, ar L. Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis“, bene geriausiai atskleidžia, kodėl jauni žmonės tuomet pasirinko partizano kelią. Labai tikėkimės, kad mums tokios gynybos daugiau niekada neprireiks, bet
jei taip nutiktų, jog turėtume žmonių, kuriems tai svarbu ir kurie būtų pasiryžę padaryti viską, jog mūsų tėvynė būtų laisva. Manau, kad šiuo metu situacija yra visai nebloga. Pažvelkite, po Rusijos veiksmų Ukrainoje, po Maidano įvykių, kiek jaunų žmonių įstojo į Šaulių sąjungą, kiek jų tapo savanoriais kariuomenėje ir išties džiugu, kad žmonėms tai rūpi. Manau, jog prie to daug prisidėjo ir LPKTS, visos pilietinės, patriotinės iniciatyvos, kurias mes vykdome 30 metų visoje Lietuvoje. Kiekvieną kartą paskaičius apie naują kilusią iniciatyvą ar mintį visuomet džiaugiuosi, kad tai ir yra tas darbas, kurį šios organizacijos žmonės laikė svarbiausiu – jog žmonėms ta laisvės kova būtų svarbi, jog jie nepamirštų ir bandytų tai išsaugoti. Manau, jog šiais laikais lygiai tokiu pačiu paminklu, kaip metalinis kryžius ar knyga, galima laikyti ir žygį, dainą, festivalį. Tai yra šiuolaikinės visuomenės paminklai laisvės kovoms ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Panašu, jog norint užsiimti visuomenine veikla, žmogui turi tikrai patikti tai, ką jis daro, jog užtektų energijos ir motyvacijos. Ar galėtumėte taip pasakyti apie save?

Bent jau šiuo gyvenimo etapu man darbe labai svarbu yra prasmė ir tai, kas yra kuriama. Mano nuomone, svarbus yra
būtent šis etapas, kai daugelis buvusių partizanų ar laisvės kovų dalyvių jau iškeliauja ir būtent dabar turime paskutinę galimybę įamžinti jų prisiminimus, su jais pabendrauti, praleisti laiką, išklausyti jų istorijas, jas įprasminti ir iš to pasisemti stiprybės sau, ateities kartoms. Aš tai puikiai suvokiu ir todėlman tai yra be galo svarbu. Nors žiūrint studento akimis jau nebesu labai jauna, tačiau manau, kad uždirbti ir padaryti karjerą mes dar spėsim. Dabar man labai svarbu yra dvasinis pasitenkinimas, prasmė ir esmė to, ką darau. Kiekvienas darbas yra geras, bet šiuo metu negalėčiau dirbti verslo įmonėje, tiesiog kažkuo prekiaujančioje ar teikiančioje paslaugas. Ne, man labai svarbu gilesni klodai ir prasmė to, ką darau.

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, jog esate patriotė. Kas jus įkvepia tokia būti, ypač dabar, kai tiek daug žmonių emigruoja ir kalba, kaip blogai Lietuvoje?

Tikriausiai galima pasakyti labai paprastai. Visa tai ateina iš šeimos, auklėjimo, skiepijamų vertybių. Žinoma, tai yra ugdomi dalykai. Man tai yra labai svarbu. Skambant himnui, klausantis istorijų man visada šiurpsta oda, aš be galo didžiuojuosi Lietuva, žmonėmis, kurie kovojo už Tėvynę ir ją myli. Man kartais keistos tos kalbos, kad „visi išvažiavo, Lietuva išsivaikščios, visi pamirš kalbą ir panašiai“. Jeigu žmones per prievartą išvežė į Sibirą ir pasakė, jog niekada negalės sugrįžti į tėvynę, jie sugebėjo nepamiršti nei kalbos, nei papročių, manau, kad ir dabar, jei tik bus noro, taip nenutiks. O ar tas noras bus, priklauso nuo auklėjimo. Jeigu kažkam mieliau kitos šalies papročiai, tai jų nesugrąžinsime. Aš labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie išvyksta, baigia mokslus užsienyje ir grįžta kurti į Lietuvą. Manau, kad viskas bus gerai su ta Lietuva. Ir tikrai bus gerai, nes auga nauja karta. Mane žavi dabartinis jaunimas. Tai yra protingi, išsilavinę, drąsūs žmonės. Man pačiai kažkaip niekada nekilo mintis išvykti į užsienį. Na, tas žodis truputį kartais tampa nuvalkiotas, bet manau, kad aš tikrai esu patriotė. Žinoma, jeigu atsirastų pasiūlymas terminuotam projektui užsienyje, galbūt sutikčiau, bet ilgesniam laikui išvykti nenorėčiau. Man čia yra be galo gražu, be galo miela, man svarbu nuolat girdėti lietuvių kalbą, matyti artimus žmones, tą mūsų gražų kraštą ir aš tuo džiaugiuosi kiekvieną dieną.

LPKTS 30-metyje sutinkant Prezidentę VDU salėje. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manote, ar įmanoma išmokyti žmogų, pavyzdžiui, vaiką mokykloje patriotiškumo ir pilietiškumo?

Žinoma, galima, bet tam tikslui turi dirbti ir šeima, ir mokytojai, ir visuomenė. Vaikas, jeigu jam niekas nesakys, to ir nesužinos. Jeigu jam nuolat bus apie tai primenama, pabrėžiama, kad tai yra svarbu, kad tai yra mūsų istorija, mūsų tėvynė, tikrai galima to išmokyti. Šioje vietoje, mano nuomone, situacija irgi gerėja, tačiau tai labai priklauso nuo mokytojų, kurie su tuo dirba, bet mes visi turime dėl to stengtis. Daug mūsų organizacijos narių važinėja po mokyklas, skaito paskaitas, dalijasi prisiminimais. Taip pat organizuojame konferencijas istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojams, pristatome naujausius tyrimus, idėjas, kaip galima naujai ir įdomiai mokiniams pristatyti būtent šią laisvės kovų temą. Net neabejoju, jog tai yra įskiepijamas dalykas, tik reikia norėti tą daryti. Šeima, visuomenė ir mokykla – visas kompleksas tam, kad žmogus užaugtų patriotiškas ir kritiškai mąstantis.

Taigi į Lietuvos ateitį žiūrite tiktai pozityviai?

Žinoma, jokių abejonių. Dabartinė karta sukurs klestinčią Lietuvą ir Kauną.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Studentams palinkėčiau imti iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Išbandyti mainų programas, pasirinkti tam tikrus dalykus, kurie galbūt ir nėra visai pagal specialybę, tačiau yra jums įdomūs. Viskuo domėtis, dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje, būti pilietiškais, dalyvauti renginiuose, ypač kviečiu į visus valstybinių švenčių minėjimus. Vis tik turime sukurti tradiciją pakiliai minėti valstybės šventes, tą puikiai parodėme švenčiant valstybės šimtmetį. Na, o studijuojant, visų pirma, linkiu klausytis savo širdies – kas jums įdomu, priimtina, kas jus traukia ir kas teiks malonumą dirbant ateityje, nes nemylima specialybė, kad ir gerai apmokama, gali tiesiog nedžiuginti. Galbūt kartais geriau pasirinkti kažką, kas miela ir tame atrasti prasmę.