Susikurk darbo vietą. Arba klausk ir domėkis

Viktorija REKSTYTĖ

Kol vieni galvoja apie darbo paieškas, kiti darbą susikuria patys. Tokia yra Viktorija Šaulytė – VDU kūrybinių industrijų absolventė, tinklaraštininkė ir stilistė, laidų ir renginių vedėja, kurios gyvenimą pakeitė atsitiktinumas. Mergina svajojo studijuoti vaidybą, tačiau atsidūrė kūrybininkų gretose, kur sutiko būsimą kolegą Joringį Šatą. Dar būdami studentais stilistų duetas įkūrė savo prekės ženklą „ŠaŠa“ ir jį vysto iki šiol. Viktorija taip pat papasakojo apie tai, kaip jos gyvenimą keičia meditacija ir kaip suderinti gamtos saugojimą ir drabužių pirkimą.

Baigei kūrybines industrijas, kurių nemaža dalis absolventų, remiantis tyrimais, tampa bedarbiais. Dėl kokių priežasčių, Tavo manymu, taip yra?

Aš manau, kad reikėtų ne vien kalbėti apie kūrybines industrijas, o apskritai apie tai, kodėl žmonės tampa bedarbiais. Galbūt tai priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų požiūrio į universitetą. Aš visą laiką sakau, kad informacija, kurią suteikia dėstytojai ir apskritai universitetas, yra duodama tau ir kaip ją pasiimsi, priklauso tik nuo tavęs, nes niekas už tave neišmoks, nesuras darbo ir po studijų nenurodys kelio. Kiek tu pats pasiimsi yra visiškai asmeniškas reikalas. Pasibaigus studijoms mes galbūt kažko laukiame: „jau kaip ir gavau išsilavinimą, jau galbūt mane kažkas pakvies“. Ne, jeigu tu pats nekursi savo darbo vietos ar nebandysi užsitarnauti vietos po saule, niekas tau jos neužtarnaus. Mes dažnai visko norime greitai, čia ir dabar, nes tokį požiūrį neretai diktuoja socialinės medijos, bet žavesys turbūt glūdi patirtyje. Pavyzdžiui, gal nuėjai į dešimt darbo pokalbių, o gal į penkiasdešimt, kas irgi yra tam tikra patirtis, ir vis tiek kažkada randi tą vietą, kuri yra tavo, ar pats ją susikuri (žinoma, gal ne iškart po studijų). Būna tokių atvejų, kad studijų metais studentai atlieka praktiką ir ten pat įsidarbina ar sukuria kažkokį verslą, tačiau bet kuriuo atveju paties žmogaus indėlis yra labai svarbus.

Tavo pavyzdys primena, kad galima pačiam susikurti darbo vietą. Ar studijuodama kryptingai to siekei, ar viskas nutiko spontaniškai?

Aš iš tikrųjų stojau į vaidybą, bet man nepavyko, nepatekau į paskutinį turą, o kūrybines industrijas laikiau tarpine stotele tam, kad kitais metais vėl stočiau į vaidybą. Bet susidomėjau kūrybinių industrijų studijomis ir susipažinau su savo dabartiniu kolega Joringiu, su kuriuo pradėjome stiliaus verslą. Ir aš, matyt, tiek įsitraukiau į visa tai, kad vaidyba taip ir liko nuošaly – kitais metais nebestojau. Viskas įvyko išties natūraliai: su Joringiu pradėjome galvoti apie savo prekės ženklą ir dar studijų metais jį įkūrėme. Dabar turiu daugiau baimių, minčių, kad gal palaukiam, o atsimenu, kad tais metais tiesiog pasakėme „darom“ ir taip viskas pradėjo rutuliotis: pirmosios pasiūtos suknelės, pirmieji užsakymai. Tada patekau į televiziją, vėliau pradėjau vesti renginius, tai man irgi suteikė patirties. Atstovybėje (VDU SA – red. pas.) įgijau daug komandos valdymo ir bendravimo su žmonėmis organizacijoje įgūdžių, supratau, koks turi būti vadovas kaip asmuo. Turint savo verslą, būnant freelanceriu yra svarbu mokėti valdyti situaciją. Taigi viskas vyko natūraliai ir aš manau, kad labai padėjo mano požiūris į universitetą, studijas ir kūrybą.

Ar nekyla minčių, kad vis dėlto vaidyba yra Tavo kelias?

Pagalvoju, kad gal reikėtų pabandyti vėl stoti į vaidybą. Tiesa, ne vienerius metus aš lankiau teatro užsiėmimus, bet studijų taip ir neišbandžiau, todėl mintis apie stojimą arba grįžimą į teatro užsiėmimus yra.

Kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei būčiau įstojusi į vaidybą. Visgi manau, kad viskas susidėlioja taip, kaip reikia, nes vaidyba grįžo į mano gyvenimą – vaidinau keliuose serialuose. Ištisinį vaidmenį atlikau paskutiniame seriale „Turtuolis vargšas“.

Dalyvavimas realybės šou „2 barai“, pokalbių laidos vedimas ir vaidinimas serialuose kartu didina ir Tavo prekės ženklo žinomumą. Ar veikla viešumoje yra dalis jo kūrimo?

Taip, faktas, nes vienaip ar kitaip televizija suteikia tam tikrą matomumą, kurį, manau, išnaudojau kiek įmanoma. Gali pasirodyti televizijoje, pradingti, negauti iš to jokios naudos ir laukti, kol pakvies vesti laidą, arba gali gavęs matomumą pradėti kurti savo verslą, prekės ženklą.

Ką reikėtų daryti studentui, kuris turi mėgstamą sritį, tik nežino, kaip susikurti darbo vietą ir kaip išpopuliarinti savo prekės ženklą? Kokie būtų Tavo patarimai?

Aš manau, kad nereikia norėti viską gauti greitai, o eiti žingsneliais, kurie ir suteikia visos tos patirties, nes vienas žingsnis veda į kitą žingsnį, viena pažintis – į kitą pažintį, kažkoks padarytas darbas duoda stimulą didesniam darbui. Reikia norėti išgyventi visus etapus net jei dabar yra sunkiau arba kažko nežinai, nereikia bijoti paklausti ir paprašyti pagalbos. Mes nesame visagaliai, kažkas kitas gali padėti, pakonsultuoti. Jei esi studentas, gali studijų žinias pritaikyti savo versle, turi galimybę nemokamai paklausti dėstytojų, nesvarbu, kad studijuoji ne jų dėstomą dalyką. Mes turime tokį puikų įrankį kaip klausimas, bet dažnai bijome jį naudoti. Taip pat su organizacijomis – tai yra galimybė susipažinti su žmonėmis, kurie tau gali gyvenime kažką duoti, arba iš jų atsiras vienas žmogus, su kuriuo kažką sukursi. Mano patarimas, kurį mes galbūt dažnai pamirštame, yra elementarus – klausti ir domėtis.

Ar kurdami verslą lygiavotės į kokį nors prekės ženklą, tarėtės su ekspertais ir jų įžvalgas bandėte pritaikyti sau, ar darėte savaip?

Paminėjau, kad reikia nebijoti klausti – galbūt dėl to man dabar kartais tenka pataisyti savo klaidas. Esmė tame, kad kai pradėjome, mes nekūrėme jokių strategijų, verslo plano ir panašiai. Mes pradėjome daryti taip, kaip jautėme, nors jausmas irgi labai svarbus dalykas – turi jausti, kad tai yra geriausia, ką gali padaryti. Man atrodo, kad bet ką kuriant pirmiausia turi būti įdomu tau, tada bus įdomu ir patrauklu kažkam kitam. Jeigu darai dėl to, kad dabar tai yra „ant bangos“, nors tau neįdomu, manau, kad laikui bėgant tai taps neįdomu visiems. O vienas svarbiausių dalykų – būti įdomiam sau pačiam. Aš dažnai paklausiu savęs: „Ar man įdomu su tokia Viktorija, kokia yra dabar, nueiti į pasimatymą?“

Socialinėse medijose atrodai visuomet esanti darbų sūkuryje, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip Tau patinka ši lėtesnė kasdienybė, kai fizinių kontaktų yra vos keletas?

Prieš karantiną daug dirbau, o kai prasidėjo karantinas, jaučiau paniką, pyktį, baimę ir nežinomybę, nes aš neturiu darbdavio, kuris man išmokėtų pinigus, negaliu pasiimti biuletenio, nes pas mane viskas vyksta freelancinimo principu: arba yra projektai ir aš juos turiu, arba jų nėra. Gerai, kad yra ilgalaikiai projektai, bet tie projektai, kuriuos turėjau pradėti pavasarį, yra sustabdyti. Vėliau pajaučiau, kad tai yra puikus laikas prisiminti, kas anksčiau būdavo palikta stalčiuje pavadinimu „kai turėsiu laiko“. Man faina, kad išgyvenau visokias emocijas, svarbu jas pripažinti. Neturi visą laiką būti patenkintas, linksmas ir pozityvus, kad jaustumeisi gyvas. Kiti turbūt laukia, kada baigsis karantinas, aš irgi laukiu tų fizinių susitikimų ir socializacijos, bet drauge džiaugiuosi, kad turime galimybę labiau save priimti ir pažinti, nes asmeniškai aš dažnai mėginu pabėgti nuo savęs.

Turbūt per tokią darbų gausą yra lengva savęs neišgirsti. Viename interviu minėjai, kad užsiimi meditacija. Ar meditacija, kaip savęs pažinimo priemonė, atsirado per karantiną, ar dar anksčiau?

Atsirado šiek tiek anksčiau, bet karantino metu galima tam skirti daugiau laiko. Įprastai nesusiplanuoju tokių dalykų, kaip sportas ar meditacija, kurie leistų man tobulėti kaip asmenybei, nes nukreipiu visą savo energiją tik į darbą: projektų kūrimą ir darbų atlikimą. Karantinas leido daugiau medituoti, užsiimti joga, sportuoti, nueiti pasivaikščioti, nes labai myliu gamtą, ir kartu parodyti sau, kad aš galiu tai daryti ne tik per karantiną.

O ko moko meditacija? Gal galėtum papasakoti tiems, kurie nė karto nėra to bandę?

Meditacija yra kvėpavimas ir buvimas čia ir dabar, koncentravimasis į save. Mano pirmas pabandymas medituoti buvo tragiškas, nes aš labai išsigandau, kad nemoku atsiriboti nuo lendančių į galvą minčių. Bet dabar man atrodo, kad net ir tam, kuris daug laiko medituoja, vis tiek kartais į galvą ateina tos mintys. Man sakė, kad tai yra normalu, taip turi būti, tiesiog turi išmokti jų nepriimti, leisti joms plaukti pro šalį.

Man patinka tai, kad gali nustatyti laiką, tarkim, dešimt minučių, kai kvėpuoji ir leidi savo kūnui ir mintims tiesiog būti. Aišku, yra visokių meditacijos formų ir pritaikymų. Vieni gali medituoti duše, kiti atsisėdę, kiti galbūt sėdėdami ir žiūrėdami į gamtą. Tų formų yra begalė, reikėtų paieškoti ir nebijoti to daryti. Kaip sako, praeitis nebeegzistuoja, ateitis dar bus, o mums lieka tik dabartis.

Paprastai kalbant, aš manau, kad meditacija gali būti puikus įrankis nusiraminti ir, jeigu tai darai ryte, gali harmonizuoti dieną ir leisti jos nepradėti nuo pykčio ar įtampos prisiminus, kiek daug turėsi nuveikti. Užtenka penkias minutes ramiai pakvėpuoti atsisėdus ar atsistojus duše, kad sunormalizuotum dienos pradžią.

Ar pati pajautei poreikį medituoti, ar kažkas pasiūlė?

Mano vaikinas senokai medituoja, galbūt jis mane paskatino tai pabandyti, nes pamačiau, kaip meditacija gali padėti. Aš ilgai nesiryžau pabandyti, nes abejojau, ar man pavyks, nors čia niekas neturi pavykti. Čia reikia tiesiog būti su savimi. Pirmiausia pradėjau iš smalsumo, o po to pajaučiau, kad tai yra naudinga. Karantinas mane įkvėpė prisiminti, kad meditacija gali padėti netgi paleisti tam tikrus dalykus. Aš esu taisyklių žmogus, labai mėgstantis viską kontroliuoti, bet kvėpuodama ar darydama kažkokį pratimą visa tai paleidžiu – bus, kaip bus. Tada visi sprendimai ir darbo klausimai tampa paprastesni.

Esi minėjusi, kad draugas Tave užkrėtė ir rūšiavimu, tačiau kaip reikia išlaviruoti tarp gamtos saugojimo ir drabužių pirkimo, kad jų užtektų įvairioms progoms?

Svarbiausia sąmoningumas, bet, kalbant apie sąmoningumą drabužių atžvilgiu, niekada nesakau, kad reikia pirkti ar nepirkti. Reikia ne pulti į kraštutinumus, o pagalvoti, ar man reikia šito drabužio, ar aš galiu pirmiausia peržiūrėti savo drabužius, susitvarkyti spintą, kad matyčiau, ko man trūksta. Atlaisvinus vietos ir atidavus kažkam drabužius – niekada nesakau išmesti, o patariu atiduoti, suteikti jiems antrą gyvenimą – svarbu pagalvoti, ar man į tą spintos vietą tikrai reikia naujų drabužių. O gal užtektų tik vieno? Kai einame į parduotuvę nežinodami, ko mums trūksta, perkame tik tam, kad pirktume, nes būna nuolaidos, akcijos, arba norime geriau pasijusti. Jei einame į parduotuvę apsipirkti vedami emocijų, tik dėl to, kad jaučiamės liūdni, verta pagalvoti, kuo tą emocinį pirkimą pakeisti.

Paminėjai, kad patari suteikti drabužiams antrą gyvenimą. Ar pati lankaisi dėvėtų drabužių parduotuvėse, ar aplenki jas iš tolo?

Ne, neaplenkiu, lankausi jose, bet negaliu sakyti, kad visada ten randu kažką tinkamo. Tiesiog dažniausiai eidama apsipirkti žinau, ko man reikia ir kur galiu tai rasti. O jei nežinau – improvizuoju.