Kelionės

„Camino Lituano“: nutrintos pėdos, nakvynės dvaruose ir atrastas Lietuvos grožis

Gabrielė ŠTURMAITĖ

Karantinui pakoregavus atostogų planus, daugelis ėmė ieškoti, ką nuveikti Lietuvoje. Kai vieni rinkosi poilsį prie jūros ar ežerų, kiti ryžosi išbandyti savo jėgas žygiuose. Vienas iš populiariausių – Camino Lituano. Tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Savo jėgas šioje kelionėje išbandė ir VDU studentai bei absolventai.

TOMAS DILIŪNAS

Atstumas: apie 560 km

Prisijungęs prie grupės „Camino Lituano network“, pradėjau skaityti žmonių istorijas šiame kelyje ir natūraliai pradėjo kirbėti mintis visa tai patirti pačiam, nes nueiti kelią taip pat – tiesiog neįmanoma. Taigi, pradėjau dėliotis planus ir leidausi į kelią pats.

Kelionė buvo išskirtinė tiek išbandant save fiziškai, tiek psichologiškai. Visas atitrūkimas nuo kasdienybės labai išvalo mintis, leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis tik šia akimirka. O kiek dar istorijų teko išklausyti, su kiek daug žmonių susipažinti ir suprasti, kad mes esame be galo nuoširdūs, linkę vieni kitiems padėti ir tokie paprasti bei žemiški.

Vienas įsimintiniausių momentų buvo, kai likus gal 4–5 km iki nakvynės vietos, man labai pradėjo skaudėti batuose nutrintą pūslę. Mintys buvo tik apie tai, o skausmas atrodė vis didesnis ir didesnis. Eidamas prisiminiau kolegų piligrimų pasakytą juokelį apie tai, kad kartais jau vaikštome vienu žingsniu lyg eidami kariuomenėje ir skanduodami „Kaire, kaire, viens, du, trys!“. Labai natūraliai sau mintyse pradėjau tai kartoti ir supratau, kad mintys nebe apie skausmą, nors niekas lyg ir nepasikeitė. Tuomet, po visko, atėjo supratimas, kad dažnai skausmas ar kiti dalykai yra tik mano galvoje. Svarbiausia viską mokėti valdyti ir su tuo dirbti. Tai buvo vienas iš kelionės atradimų, kuris vėliau mane privertė į viską žvelgti kiek kitu kampu.

Vis dėlto, sunkiausia buvo pabaiga. Gal nuskambės kiek keistai, bet visa tai buvo sunku psichologiškai, o ne fiziškai. Paskutinėmis dienomis jau kirbėjo mintys, kad netrukus viskas baigsis, o kelionės pabaigos ir šios patirties uždaryti dar nenoriu. Tačiau paskutinėmis dienomis visa tai mane paskatino džiaugtis ir branginti viską dar labiau, nes suvokiau, kad tai gali būti paskutinis užėjimas vandens, paskutinis pokalbis kelyje ar sutikti pusryčiai kartu su kitais piligrimais.

3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: batai, batai ir dar kartą batai.

AUŠRINĖ KLAPATAUSKAITĖ

Atstumas: 70 km

Turėjome tris laisvas dienas, todėl nusprendėme išbandyti jėgas Camino Lituano. Ši kelionė buvo ypatinga, nes tai pirmasis ilgesnis žygis, kurį ėjau ne renginio ir didžiulės žmonių grupės apsuptyje ėjome tik dviese. Sunkiausia buvo susiderinti jėgas, netgi einant dviese vienas žmogus ankščiau už kitą išalksta, pavargsta arba kaip tik įgauna energijos antplūdį. Tad reikia nepamiršti, jog esi ne vienas ir prisitaikyti vienam prie kito.

3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: riešutų ir džiovintų vaisių mišinys, gelis nuo trynimo, maišas nuo lietaus.

RŪTA ŠERPYTYTĖ

Atstumas: apie 110 km

Sprendimas eiti šiuo keliu buvo gan spontaniškas, bet turbūt prie jo prisidėjo ir pandemija – nežinant, kaip bus su skrydžiais, reikėjo ieškoti alternatyvių kelionių Lietuvoje.

Man tai buvo pirmas toks žygis – jau vien tai ypatinga. Kitas dalykas – kai kas nors pasako žodį „kelionė“, mes iš karto įsivaizduojame užsienį, o čia buvo kelionė Dzūkijos laukais. Man buvo keista pagalvojus, kad jau buvau pakeliavusi JAV, Kuboje, Meksikoje, o Lietuvos dar visai nepažįstu. Ir dar pasijautė ypatingas jausmas tame paprastume – atrodo tiesiog eini, o tiek daug grožio pamatai, kiek meilės Tėvynei suteikia!

Vienas labiausiai įsiminusių dalykų – vieną rytą mažo miestelio klebonas pasikvietė atsigerti kavos jo terasoje. Man, kaip ne itin aktyviai katalikų bažnyčios dalyvei, buvo labai keista ir įdomu išgirsti jo pasaulėžiūrą ir mintis.

Kadangi nesu labai sportiškas žmogus, sunkiausi buvo fiziniai aspektai. Turbūt organizmui buvo lengvas šokas, kai pirmą dieną reikėjo nueiti 30 km. Tik dėl tų skaudančių pėdų kartais ir sudvejodavome, ar pavyks nueiti susiplanuotą kelią.

3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: telefonas, purškalas nuo vabzdžių, kepurė nuo saulės.

DOMANTAS LUKAUSKAS

Atstumas: 280 km

Mėgstu žygius, norėjau labiau pažinti Lietuvą, be to, nusibodo banalios atostogos prie jūros ir norėjau patirti kažką naujo su antrąja puse, todėl nusprendžiau leistis į Camino Lituano“.

Nepasakyčiau, kad žygis man buvo ypatingas. Tiesiog įdomesnės atostogos nei visada. Labiausiai įsiminė daug skirtingų nakvynės vietų: nuo apleistos seno dvaro palėpės iki viešbučio su šiltu dušu. Taip pat maloniai nuteikė nakvynė Beinoraičių klėtelėje, kurios savininkai ne tik sočiai pamaitino, pagydė, bet ir pirtį užkūrė. Sunkiausios buvo dvi dienos, kai ėjau su nutrintomis pūslėmis, bet Pakruojo neįgaliųjų draugijos namuose mane pagydė tų namų šeimininkės šuo Moka ir kitą dieną ėjau nejausdamas skausmo.

3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: vanduo, kuprinė, batai.