Pažintis

„Buitekas“ – iššūkis, virtęs tinklalaide

Viktorija REKSTYTĖ

Jei YouTube pamatysite tinklalaidę, kuri filmuota virtuvėje, galėčiau lažintis, kad tai Deivido Autuko „Buitekas“. Deivido virtuvėje spėjo pabuvoti tokie žinomi žmonės kaip Beata Tiškevič, komikai Henry Match ir Mantas Katleris. Deividas atvirai papasakojo, kodėl negali dirbti etatinio darbo, kaip ir kodėl sugalvojo kurti „Buiteką“.

Mes susipažinome prieš daugiau nei trejus metus VDU. Tuo metu studijavome Viešosios komunikacijos pirmame kurse, tačiau vėliau Tavo pavardės studentų sąraše neliko. Kodėl?

Pradedant nuo pradžių, po mokyklos turėjau metų pertrauką ir dirbau Anglijoje, po to Dailės akademijoje pradėjau studijuoti fotografiją, kurią po pusės metų mečiau. Nepritapau ir pats nenorėjau prisitaikyti, pykau ant meno, nes studijos buvo labiau apie meną, o ne apie fotografiją. 

Grįžtant prie klausimo, ilgą laiką užsiimu video grafika. Mane domina storytelling‘as, o tai apima video kūrimą ir žurnalistiką, todėl norėjau studijuoti VDU Viešąją komunikaciją. Tuo metu mano gyvenime buvo nestabilus laikotarpis, kai buvo labai sunku apsispręsti, ko noriu. Turėjau studijuoti ir save išlaikyti. Gyvendamas Kaune gavau pasiūlymą dirbti vienoje medijų įmonėje, o įsivažiavimas į studijas pirmame kurse, asmeniškai man, buvo lėtas, ir aš buvau survival mode, todėl nusprendžiau nutraukti studijas.

Dabar kuri viešą turinį – tinklalaidę „Buitekas“, o tai atitinka nutrauktų studijų kryptį. Ar svarstai, kad reikėtų grįžti atgal ir mokytis toliau? 

Tikrai neatmetu šitos galimybės. Tikiu ta idėja, kad mokomės visą gyvenimą, kad ir skamba tai kaip klišė. Šiais metais norėjau stoti į vaizdo režisūrą, du kartus esu bandęs stoti į vaidybą. 

2011 m. pradėjau kelti turinį į YouTube, darydavau vlogus. Iki šiol kanale yra kelionių video, istorijos, kaip aš kariauju su girtuokliaujančiais kaimynais, istorija apie Angliją. Tik gal jų nelabai kas matė ir girdėjo. Turbūt kas žino tinklalaidę, tas yra matęs pokalbius su žinomais žmonėmis: Mantu Katleriu, Beata Tiškevič ar Paul de Miko. 

Aš tikiu, kad kalbėti viešai, dėstyti mintis iš dalies yra išmokstama praktikuojantis, ką dabar ir darau, kurdamas tinklalaidę. Aš tai tiesiog sukūriau, niekas neprašė, paėmiau ir nusipirkau mikrofonus, iš pradžių garsą įrašinėjau su diktofonu. Net nesupratau, apie ką aš dariau, o dabar pradedu po truputį gryninti, kad noriu kalbėti su žmonėmis, keisti formatą į mažiau pramoginį, gal labiau gilesnį. Aš įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti tikresni pokalbiai, ne apie klišinius dalykus.

Jaučiu, kad trūksta teorijos, nors aukštasis mokslas man visada atrodė siurrealus dėl savo taisyklių, formatų, vidinės realybės, kai dėstytojai įsijautę į savo pasaulį ir nejaučia, kad už pastato yra kita realybė, kur gąsdinimai, susireikšminimai nieko nereiškia. Man labai patinka dėstytojai, kurie kokiame ketvirtame kurse kartu išeina į barą, kurie neatsiskiria nuo žmogaus tapatybės, nes ta arogancija, filosofiškai žiūrint, yra beprasmė. 

 

Kai Tavo virtuvėje svečiavosi Beata Tiškevič, kalbėjote apie vidinį kritiką. Prisiminėte, kad prieš kurį laiką Beata Tau rekomendavo knygą „Kūrėjo kelias“. Ar „Buitekas“ gimė perskaičius rekomenduotą knygą, ar kas nors kitas motyvavo jį sukurti?

„Buitekas“ nekilo po tos knygos perskaitymo, nes ją perskaičiau žymiai anksčiau. Dar kai prieš trejus metus studijavau VDU Kaune, gyvenau bute ir nuobodžiaudamas įsijungiau diktofoną ir su telefonu nufilmavau „Buiteko“ pirmą epizodą. Tąkart šnekėjau nesąmones, kvailiojau. Vėliau tai pamiršau, bet buvo likęs pavadinimas ir idėja. „Buitekas“ gimė po to, kai 2019 metų lapkričio mėnesį išdrįsau užlipti ant scenos „Open Mic“. Tai buvo vienas iš didžiausių mano laimėjimų per paskutinius ketverius metus, nes perlipau per save. Tada panorau ieškoti savęs, susigalvoti iššūkį. Supratau, kad reikia daryti kažką stabilaus. Nusprendžiau nuo naujų metų pradėti ir metus daryti tinklalaidę. 

Tai tinklalaidė buvo tavo naujametinis iššūkis?

Taip, nes aš labai su savimi, tuo vidiniu kritiku, kovoju, kartais dėl vidinio kritiko pateisinu savo tingėjimą. Pradžioje buvo sunku pradėti, bet buvo labai įdomu. Kažką rašiausi, bet visiškai nesupratau, ką aš čia darau: ar aš noriu apie pop kultūrą, ar kas vyksta visuomenėje, ar savo, ar kitų žmonių istorijas pasakoti. Aš dariau nežinodamas, vieną kartą taip, kitą kartą anaip. 

Kaip vyko tinklalaidės vystymas: atsižvelgiant į komentatorių išsakytas pastabas ar ir savirefleksuojant, ką reikėtų daryti kitaip?

Aš manau taip, atsižvelgiau ir į auditorijos nuomonę, ir į savo savirefleksijas, nors savirefleksuoju per stipriai. Dažnai savirefleksija persimaino su vidiniu kritiku ir, pavyzdžiui, dabar aš vėl dvi savaites neįrašinėjau tinklalaidės, nes jaučiausi visiškai down. Šią savaitę kitai savaitei beveik susiderinau su 4 žmonėmis įrašyti pokalbius. Vienas iš tų žmonių yra labai gerai žinomas žurnalistas. 

Kaip į tinklalaidę prisikvieti žymius žmones? 

Nesu tikras, bet kažkiek tikiu, kad gali būti susiję su pirmu svečiu „Buiteke“. Tai buvo komikas Henry Match. Aš dalyvavau „Open Mic“, kur su juo prasilenkdavau. Jis pradėjo šaipytis, kad „oo, buitekas buitekas“. Sakau: „tai ateik“. Aš jam vieną reklamą padėjau filmuoti ir vėl paskatinau ateiti, ir jis atėjo. Buvo ramus pokalbis, tačiau keistas ir nežinojau, ką kalbėti. Šis video peržiūrėtas apie 20 000 kartų.

Tada ir supratai, kad reikia kalbėti ne vienam, o su pašnekovais?

Taip, nes iš pradžių galvojau, kad tinklalaidę visą laiką darysiu vienas. Paskui supratau, kad jeigu darau vienas, turiu komentuoti, kas vyksta čia ir dabar Lietuvoje, o tai manęs nelabai domino. 

Kaip Mantas Katleris atsirado tinklalaidėje?

Tai keista istorija. Buvo taip, kad Mantas Katleris paminėjo mano tinklalaidę savo tinklalaidėje ir truputį sukritikavo, kad ne prikolas filmuotis virtuvėje. Jis pamatė mano tinklalaidę su Henry Match, tai sakė, kad nesupranta, kaip aš Henry prisikviečiau. Pamatęs tą ištrauką, jam parašiau, kad jam užtenka arogancijos, kai yra tiek pasiekęs, kritikuoti bandančius kažką daryti žmones, kai pats karjerą pradėjo vogdamas bajerius, o dabar komikai jam rašo arenų pasirodymų programą. Jis atrašė, šiek tiek save apgynė, bet ir pripažino, kad gal per kritiškai pakalbėjo. Besiaiškinant santykius pakviečiau į tinklalaidę. Netikėjau, kad Mantas Katleris atvarys į mano virtuvę. Prieš filmavimą susirašėme, kitą dieną jis atvažiavo su Vespa į kiemą ir dar netyčia sulaužiau jo šalmą. 

Kaip Tavo santykis su Mantu Katleriu pasikeitė po tinklalaidės su juo? 

Kai pakalbėjome tinklalaidės metu, jis paliko įspūdį. Aš buvau truputį išsimušęs, susijaudinęs, pakankamai nesilaikiau savo pozicijos ir truputį keistai pasirodžiau, dėl to gavau kritikos iš komentatorių. Ir Mantas Katleris turėjo savo tam tikrų pozicijų, nuomonių, su kuriomis aš iš tikrųjų visiškai nesutinku. Paskui iš šono žiūrint man pasirodė, kad jis yra pakankamai hipokritiškas, nes jis mane toje pačioje tinklalaidėje įkalbinėjo, kad neapsimoka kurti „Buiteko“, sketch‘ų irgi YouTube neapsimoka daryti, nes nėra rinkos. Lyg bandydamas nuteikti mane, kad aš nedaryčiau. Arba jeigu darau, daryčiau gerai. Bet tada toks sutapimas buvo, kad po kelių mėnesių jų kanale buvo patalpintas Marko ir Viktoro sketch‘as ir tinklalaidė. Aš tikrai ne tas žmogus, su kuriuo reikėtų konkuruoti. Nebent jis kažkokį potencialą matė, tačiau situacija pasirodė keista. 

Pabaigai pakalbėkime apie freelancinimą. Dalindamasis savo patirtimi sakei, kad Tau nelipo darbai. Po kurio darbo pagalvojai, kad daugiau nebebandysi ir tik freelancinsi?

Aš labai daug darbų dirbau, kol pagaliau pribrendau ir supratau, jog nenaudinga blaškytis. Praėjusiais metais dar savaitę dirbau kavinėje, nes buvau bebaigiąs pinigus, bet tada vėl gavau užsakymą. Dirbdamas kavinėje pastebėjau, kad ten žmonės įsisukę savo realybėje, o aš visiškai negalėjau įsijausti į tą realybę. Man visada buvo sunku. Mažiausiai sunku buvo dirbant virtuvėje, gaminant maistą. Londone kepiau makaronus „Wok“ ir grįžęs į Vilnių toliau juos kepiau. Čia buvo ilgiausias darbas, jeigu sudėjus kartu, beveik metus išdirbau, nes kitur tai daugiausia tris mėnesius pradirbdavau. Gaminant makaronus niekas nesikabinėjo, darai savo darbą, esi pilnai už jį atsakingas, dėl to man ir freelancinimas patinka. Visų pirma, kiek stengsies, tiek ir turėsi. Taip, esi atsakingas prieš klientą, bet pats esi kaip įmonės direktoriukas, turi savo mažą įmonytę. Pasiūlai paslaugą, ją parduodi už tiek, kiek savo darbą įvertini ir jei žmogus sutinka tiek mokėti. Įgūdžiai yra įvertinti atitinkamai. Kartais tas nestabilumas verčia susimąstyti, bet man patinka laisvė, kai neturi eiti ir sėdėti darbe iki 18 val., nes toks formatas man netinka. Man labai gera atsikelti ir žinoti, kad diena priklauso nuo manęs. Gal ne visada išnaudoju produktyviai, kaip norėčiau, bet tai yra laikas, per kurį galiu bandyti, mokytis. Nežeminu etatinių darbuotojų, tiesiog nemoku taip dirbti.