Užstrigę svetimoje šalyje, bet vis tiek laimingi

Erasmus

Adolfina ZAIDĖ

Kai sugalvoju mainams vykti į Sakartvelą (Gruziją), paaiškėja, kad iš VDU dar niekas nėra ten buvęs. Tai ką, pagalvoju: varom patikrinti, kaip ten kas. 

Nusileidusi Kutaisi oro uoste prie pasų kontrolės gaunu buteliuką vyno. Neblogai, man čia patiks. Prasibrovusi pro taksistų minią perku autobuso bilietą į Batumi ir išėjusi laukan giliai įkvepiu – šviečia saulė, viskas bus gerai. Bevažiuodama autobusu stebiu, kaip oras bjursta ir netrukus pilki debesys pradeda drėbti milžiniškus kiekius sniego. Šalia manęs sėdintis lietuvis, gyvenantis Batumyje ketverius metus, sako, kad tokio oro čia beveik nebūna.

Vietiniai visiškai nepasiruošę – pro rasotus autobuso langus matome pakelėse stovinčius automobilius, keliskart vos nenuslystame nuo kelio, vairuotojas vis pavalo priekinį langą skudurėliu. Susirašau su savo Erasmus koordinatoriumi Beso, kuris turėtų mane pasitikti Batumyje. Sako, kad dėl sniego kažkur strigo, todėl manęs pasitikti pasiuntė savo brolį. Deja, bet užstrigau ir aš – patekome į spūstį. Išgeriu vyną. Prastovėję keletą valandų, sulaukiame galimybės važiuoti, tačiau autobusas nesugeba užkilti į kalną, todėl susirenkame šmutkes ir tranzuojame. Per kelias minutes sustoja geraširdis žmogus ir su visais lagaminais pagaliau važiuojame į miestą. Vis dar beprotiškai sninga. Gaunu žinutę, kad Beso brolis jau manęs nebelaukia, todėl išsikviečiu taksi ir važiuoju į studentų baraką. Važiuojame ilgaaaaaaaai, per visą miestą. Taip, Adolfina, gyvensi miesto pakraštyje.

Ilgainiui suvokiu, kad patekau į šalį, kurioje galiu sau leisti nuomotis butą viena. Po poros savaičių iškeičiu tolimą baraką į studijinį butą 8 aukšte su (beveik) vaizdu į jūrą. Na ir geras gyvenimas, kai studijuoji.  

Šį semestrą į Batumi universitetą su mainų programomis atvyko labai nedaug studentų. Kartą tarptautinių ryšių biure susipažįstu su trijomis merginomis iš Olandijos – Dominika, Clementine ir Lili. Neslėpsiu, labai dėl to džiaugiuosi, nepaisant to, kad iš pirmo įspūdžio atrodo, jog nebūsime geromis draugėmis. Pirmą kartą visoms išėjus pasivaikščioti pajūriu vis galvoju, kad Dominika primena pasikėlusius personažus amerikiečių filmuose apie vidurinę mokyklą. Ta mergina, kuriai labiausiai už viską rūpi, kaip ji atrodo, ir moksliukams sako „you can’t sit with us“. Kaip gerai, kad nesu linkusi pasikliauti pirmuoju įspūdžiu. 

Įpusėjus kovo mėnesiui studijos perkeliamos online, šalis uždaro sienas ir įvedama komendanto valanda. Tai reiškia, kad nei draugai, nei mama pas mane nebeatskris, o dar ir kiekvieną dieną turiu būti namie 9 valandą. Jaučiuosi kiek apgailėtinai. Tai čia mano „Erasmus“? O kur tarptautinės pažintys, vakarėliai, kitą rytą pramiegotos paskaitos? 

Maždaug po mėnesio viruso plitimas aprimsta. Komendanto valanda atšaukiama ir aš vėl galiu leistis į keliones. 

Keletą kartų keliaujame autostopu. Šioje šalyje tai taip lengva, nes vietiniai labai stengiasi palikti kuo geresnį įspūdį apie savo šalį. Jie net turi posakį „guest comes from God“. Taigi, jei elgsiesi gerai su keliautoju, tau bus atlyginta pomirtiniame gyvenime. Kai kas nors nevykdavo pagal mano išankstinį planą minutėlei sutrikdavau – „how is that possible, I come from God“.

Kartą tryse keliaujame po Adjaros kaimelius ir mums sustoja beveik pilna audinė. Joje – linksmi jauni vaikinai. Sužinoję, kad neturime jokio plano, pažada mums parodyti tai, kas šioje vietovėje geriausia. Mūsų draugas Dima sėda į bagažinę, aš ir Gosha susispaudžiame ant galinės sėdynės kartu su dar dviem bičeliais. Bandome kalbėtis įvairiomis kalbomis, įskaitant gestų, bet svarbiausia – vienas kitą suprantame. Vairuotojas visą kelią dainuoja ir vis per veidrodėlį žvilgčioja į mus gale: 

– How are you, friends?

– Perfect!

– Идеально!

Dainorėlis mus nugabena prie įspūdingų Adjaros krioklių. Vėliau į senovinės pilies griuvėsius. Visur kaimuose pilna draugiškų benamių šunų. Pilna jų ir mieste, tačiau ten jie visi paskiepyti ir ausyse segi plastmasinius žymeklius. Kaime šunys kiek liesesni, valgo net ir džiovintus obuolius, o miesto šunims nė neįsiūlysi khachapuri – nacionalinio Sakartvelo patiekalo iš duonos ir sūrio. Jie labai mėgsta žmonių kompaniją ir vos atkreipus dėmesį pradeda eiti kartu. Įsivaizduoji, koks jausmas eiti viduryje centro su keturių didelių gauruočių kompanija. Atrodo, jau niekas nėra baisu. 

Egzaminai išlaikyti, o siena vis dar uždaryta. Mano skrydžiai atšaukiami vienas po kito ir aš jau prarandu viltį šią vasarą dar spėti grįžti į gimtinę. Į gaivią Lietuvišką vasarą… O, kokia nostalgija kartais apima prisiminus ežerus ir miškus, gimtąjį miestą ir artimuosius. Man, kaip žmogui iš šiaurės, jau taip įgriso +30° C kiekvieną dieną. Jau ir Juodoji jūra panosėje nebedžiugina. Sakartvele pasislėpti nuo karščio galima tik pakilus aukščiau. Tai yra – į kalnus. 

Netrukus randu bendramintį, norintį keliauti aplink šalį autostopu, miegoti palapinėje ar kur papuls ir leistis į žygius kalnuose. Iš miesto išvykstame maršrutiniu autobusiuku, kurį vietiniai vadina marshrutka. Leidžiamės į Bakhmaro kalnus, o ten, po daugiau nei mėnesio, pagaliau randu progą apsivilkti džemperį ir kelnes! 

Esame kaime, kuriame nė nėra elektros, tačiau žmonės ir čia labai svetingi. Vienas vyras, gyvenantis su mama, pasiūlo pas juos pernakvoti, o mes nesivaržydami priimame jo pasiūlymą. Nesivaržom ir ryte, kai prie pusryčių stalo jis mums įpila 60 laipsnių chacha – spiritinio gėrimo iš vynuogių. Atgal į kelią pajudame jau kiek įkaušę, bet sotūs ir kupini energijos. 

Nors visą laiką nešame palapinę, ją panaudojame tik keletą kartų, nes vis apsistojame pas nepažįstamus žmones. Viena naktis palapinėje tampa tikrai įsimintina, mat netenka sudėti bluosto net pusvalandukui. Šalia palapinės vis kaukia šunys, taip saugodami mus nuo aplink tykančių „pavojų“. Naktį prabusdama girdžiu, kaip, versdamasis ant kito šono, dūsauja mano bendrakeleivis. Aš pati irgi galvoju ne pačius gražiausius dalykus, tačiau ryte pradarau palapinę ir matau taikius keturkojus, vizginančius uodegas. Gerai, jūs tik gero norėjote, apsaugoti mus norėjote. Še, dešrelė. 

Taip keliaujame dvi savaites ir nežmoniškai pavargstame fiziškai, tačiau galva tarsi atsinaujina. Dabar tiksliai žinau, ką man reikia daryti. Paklausau universiteto patarimo pirkti brangesnius lėktuvo bilietus ir mane taip džiugina mintis, kad pagaliau pavyks grįžti namo! Ne dėl to, kad čia blogai leisčiau laiką, bet dėl tos magiškos lietuviškos vasaros. 

Pastebėjau, kad kuo daugiau keliauju, tuo labiau vertinu savą kraštą. Sakartvelas turi kalnų, uolų, akmenuotų paplūdimių, skanaus ir pigaus maisto, svetingų žmonių. Bet jausmas, kai atvykusi į Rygos oro uostą išgirdau lietuviškai su vairuotoju plepančius keliautojus… Ir viską supratau! Aš pagaliau namie. Dabar galiu prisijungti į bet kokį pokalbį, maudytis ežere ir nejusti druskų ant odos, apkabinti mamą ir skanauti jos keptą kugelį. 

Gera grįžti namo.