Teresė Ringailienė: „Įvairios durys atsidaro tik į jas beldžiant“

Goda OSTRAUSKAITĖ

Kupina šilumos ir nuolat besišypsanti – taip Užsienio kalbų instituto direktorė Teresė Ringailienė pasitinka kiekvieną studentą. Laisvalaikiu T. Ringailienė moko Kaune gyvenančius studentus iš užsienio mūsų gimtosios kalbos bei supažindina su Lietuvos kultūra, istorija, puoselėjamomis tradicijomis. „Reikia išdrįsti peržengti nedrąsumo, baimės, nejaukumo ribą ir leistis į nuotykį bei pažinimo džiaugsmą“ – kviečiame iš arčiau susipažinti su šia šilta, entuziastinga asmenybe!

Pradėkime nuo klausimo apie Jus. Kaip manote, kaip Jus galėtų apibūdinti Jūsų studentai?

Čia turbūt patys studentai geriausiai ir atsakytų (šypsosi). Man pačiai visada be galo gera girdėti, kai studentai pasidžiaugia, jog paskaitose atsikratė baimės kalbėti ar bendrauti užsienio kalba, kad pajuto, jog mokytis užsienio kalbos gali būti smagu. Man tai reiškia, kad žmogus įveikė kažkokį barjerą – savo baimę, nepasitikėjimą ir ateityje galės tiek drąsiau vartoti kalbą, tiek patogiau jausis. Juk kalbos atveria daugybę galimybių, nesvarbu, kokioje srityje dirbtum.

Savo akademinę karjerą pradėjote kaip anglų kalbos dėstytoja. Kodėl pasirinkote šį kelią?

Juokais galėčiau pasakyti, kad mokau visą gyvenimą, kiek save prisimenu. Vaikystėje mano „mokiniai“ buvo viščiukai, ančiukai, žąsiukai kaime ir, žinoma, lėlės, vėliau mano „mokymus“ ištvėrė senelis (šypsosi). O jeigu rimtai – man visada labai patiko kalbos, tik ilgą laiką galvojau, kad studijuosiu lietuvių filologiją. Tuo metu nepasitikėjau savo anglų kalbos žiniomis, tačiau vis dėlto nusprendžiau pabandyti stoti į anglų filologijos studijas. Pavyko, ir ne tik įstoti, bet ir pabaigti bakalauro, magistro bei doktorantūros studijas. Todėl dabar visada raginu savo studentus priimti vieną ar kitą iššūkį, nebijoti išbandyti save, išeiti iš komforto zonos, judėti į priekį. Ramiai gyventi labai patogu, tačiau įvairios durys atsidaro tik į jas beldžiant, tik išbandant įvairias galimybes. Todėl ir pati tiek dėstau universitete, tiek yra tekę dirbti kalbų mokyklose, versti raštu, žodžiu, redaguoti… O tai reiškia – susipažinti su įvairias žmonėmis, bendrauti, kažką sužinoti apie be galo skirtingas sritis, t. y. ne tik išbandyti profesines galimybes, bet ir praplėsti akiratį.

Be veiklos universitete Jūs siekiate supažindinti Kaune gyvenančius užsieniečius su lietuvių kalba bei kultūra, tradicijomis. Tam įkūrėte Lietuvių kalbos ir kultūros klubą užsieniečiams. Sakykite, kaip Jums kilo ši idėja? Koks šio klubo tikslas?

Be anglų kalbos jau dešimtmetį dėstau lietuvių kalbą kaip užsienio tiek vasaros kursuose VDU, tiek semestro metu. Per paskaitas ar šiaip bendraudama su nelietuviais vis sulaukdavau klausimų, kurie iš pradžių mane nustebindavo. Pavyzdžiui: o kodėl šaltibarščiai rožiniai? Kodėl spalio pabaigoje visuose prekybos centruose lentynos lūžta nuo žvakių? Kas yra varškė? Kaip lietuviai švenčia Kalėdas? Kaip marginami margučiai? Mums viskas aišku, suprantama, o nelietuviai žvelgia į mūsų šalį, kultūrą kitomis akimis, pastebi dalykus, kurie mums savaime suprantami ir gal net nebeįdomūs. Tad savo studentams, žinoma, pasakodavau, rodydavau nuotraukas. Tačiau, kaip žinia, geriau jau vieną kartą pamatyti ir išbandyti nei dešimt kartų išgirsti. Taigi, taip ir kilo mintis iš pradžių suburti bendruomenę Facebook‘e, kur būtų galima ir pasidalinti nuotraukomis, mintimis, informacija apie Lietuvą, lietuvių kalbą, ir organizuoti renginius, kurie leistų išbandyti, patirti, paragauti, pabendrauti.

Ką po renginio su savimi išsineša užsienio studentas?

Labai tikiuosi ir, man regis, svarbiausia, – jog išsineša gerų emocijų, šypsenų, žinių, o kartais ir kažką labai tiesiogine prasme – šiaudinių eglutės žaisliukų, margučių, lininių dekoruotų maišelių ir t. t. 

Man itin svarbu, kad tiek išeidamas iš renginio, tiek išvykdamas iš Lietuvos, studentas išsivežtų ir kuo daugiau šviesių prisiminimų. Juk jeigu nevartoji kalbos, ji, deja, pasimiršta. Tačiau emocija, įspūdis, prisiminimas išlieka, jį nešiosiesi širdyje visą gyvenimą.

Kas Jus motyvuoja užsiimti šia veikla?

Žinoma, patys studentai, jų klausimai, nuostabos kupinos akys. Taip pat iš naujo vis atrandu ir atrandu, kokia turtinga, unikali mūsų kalba, kultūra, kiek įdomių dalykų galime pasiūlyti pasauliui, tik patys ne visada pastebime. Manau, puikiai galima (o gal ir reikėtų?) suderinti tiek meilę savo šaliai, kultūrai, kalbai, tiek atvirumą kitoms šalims, kalboms, naujoms patirtims.

Gal esate girdėjusi iš užsienio studentų keistų ar netikėtų atsiliepimų apie lietuvius?

Kai kurie pastebėjimai labai individualūs, tačiau daugumai Azijos studentų Lietuvoje labai lėtas gyvenimo tempas. Taip pat tekę girdėti, kad lietuviai nedaug šypsosi. Na, ir, žinoma, visus labai stebina mūsų meilė krepšiniui.

Karantino metu daugelis veiklų sustojo. Kaip šiuo pasaulį sukrėtusio įvykio metu Jūs organizuojate renginius ir klubo veiklą?

Deja, šiuo metu klubo veikla nėra itin aktyvi – nevyksta susitikimai, renginiai tiek dėl pandemijos, tiek ir dėl to, kad pasikeitė mano pareigos (tapau Užsienio kalbų insituto direktore). Daug kas sėkmingai persikėlė į internetinę erdvę ir, manau, renginių tikrai būtų galima organizuoti, deja, dabar pritrūksta laiko… Tad jeigu atsirastų studentų, kuriuos domintų tokios veiklos, mielai kviesčiau organizuoti nuotolinius renginius, viktorinas ir pan. kartu.

Ar ateityje planuojate grįžti prie klubo veiklos ar renginių, skirtų užsieniečiams? Jei taip, kokių turite idėjų?

Taip, žinoma! Manau, yra daugybė veiklų, kurias dar galima išbandyti, – ir šokti, ir dainuoti, ir keliauti po Lietuvą. O kur dar rankdarbiai, maisto gaminimas! O kartais tiesiog užtenka žmonėms parodyti lietuvišką mišką. Juk daug kas iš didmiesčių atvažiuoja, kur ir didesnio parko paieškoti reikia. O kai kas savo gimtojoje šalyje, pavyzdžiui, Egipte, išvis miškų neturi… Tad kartais nelietuvis patiria tikrą džiaugsmo pliūpsnį kokiame miškelyje radęs mėlynių ar pirmą gyvenime grybą.

Ką galėtumėte patarti studentams, siekantiems išmokti užsienio kalbų bei pažinti kitas kultūras?

Pirmiausia, manau, reikia būti atviriems naujoms patirtims, naujiems žmonėms bei norėti dalintis savo kalba, kultūra. Tokie kalbiniai, kultūriniai mainai be galo įdomūs, praplečiantys akiratį, o ir naujų draugų galima susirasti. Kalbos mokymasis, žinoma, reikalauja pastangų, užsispyrimo ir laiko – ypač, kad ta kalba nepasimirštų. O kartais reikia tiesiog išdrįsti peržengti kažkokią nedrąsumo, baimės, nejaukumo ribą ir leistis į nuotykį bei pažinimo džiaugsmą.