Pažintis

Žurnalistas Edvardas Žičkus: ,,Kokybiška žiniasklaida yra ta, kuria galima pasitikėti‘‘

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Žurnalistas, TV laidų kūrėjas ir žurnalo ,,Stilius‘‘ redaktorius Edvardas Žičkus atvirai pasakoja apie žiniasklaidos kokybę Lietuvoje. Taip pat ir apie žurnalistinę etiką bei darbą televizijoje ir žurnale ,,Stilius‘‘. Šiandien Edvardas vis dar prisimena, nuo ko prasidėjo jo, kaip žurnalisto, karjera, negaili patarimų būsimiems kolegoms ir linki pirmiausia dirbti su savimi, nes norint būti geru žurnalistu reikia turėti ir daug asmeninių savybių, kurios šiame darbe lemia tikrai daug.

Edvardai, kas Jums yra kokybiška žiniasklaida?

Ta, kuria gali pasitikėti, kuriai nereikia skambių antraščių ir „rėkiančių“ fotografijų dėmesiui į savo turinį atkreipti. Pasaulyje tai ,,BBC“, „The Economist“, „The Times“, „Independent“. Tai tos žiniasklaidos priemonės, kurios ir moko, ir turi ko pasimokyti.

Kita vertus, kokybiška gali būti ir pramoginė bei kitų sričių žiniasklaida. Būtų kvaila teigti, kad apie gyvenimo būdą ar laisvalaikį rodančioje ar rašančioje žiniasklaidoje nereikalinga etika, korektiškumas, skaidrumas. Ar mūsų šalyje turime kokybišką žiniasklaidą? Taip, ir kas smagiausia, kad tos kokybės link pastaraisiais metais suka vis daugiau medijos kanalų.

O kas toji žurnalistinė etika, apie kurią visi tik kalba, bet jos nesilaiko? Kokių ribų, Jūsų nuomone, visgi negalima peržengti jokiais atvejais?

Per skambiai pasakyta, kad visi nesilaiko etikos. Neanalizuokime visuomenės dugno skaudulius kaip pramogą pateikiančios žiniasklaidos (visokių farų, pagalbų ir pan.). Pažvelgus bendrai į Lietuvos žiniasklaidą, tai su etika pas mus tikrai ne taip blogai, kaip mėgstama rėkti, kai koks viešas asmuo peržengia ribą, o apie tai nušviečiančius žurnalistus viskam iškilus viešumon ima kaltinti neobjektyvumu, neetiškumu ir pan. Pažvelkime į tuos pačius britus, kuriuos taip mėgsta minėti kaip sektiną pavyzdį – vargu, ar amerikiečių geltonoji spauda tokia šaltakraujė ir dažnai nepaisanti bet kokių ribų, kaip kad britų „The Sun“ ir kiti šio formato leidiniai.

O kurgi tos ribos? Mano asmeniniu įsitikinimu, jos brėžiamos ten, kur informacija ima liesti sveikatą. Nepritariu nuomonei, kad reikia tenkinti tautos smalsumą žinia apie politiko kovą su vėžiu ar kitu sunkiu susirgimu. Tai – privatu. Ir sprendimas turėtų būti kiekvieno žmogaus, kiek aplinkiniai turi teisę žinoti apie jo ligas. Žinoma, jei liga darytų įtaką jo sprendimams, darbo kokybei, tada taip, jau reikėtų viešai kelti klausimą apie to asmens galimybę užimti tam tikras pareigas.

Tikrai nesu priešininkas žinios paviešinimo, kai šeimos vertybes deklaruojantis parlamentaras „pričiumpamas“ naktis leidžiantis nepilnamečių merginų lovose, įdarbinantis meilužę Seime ar žarstantis valstybės pinigus artimųjų verslų gerovei. Apie tokią dvigubą viešo asmens moralę ne tik, kad reikia, bet, mano įsitikinimu, netgi privaloma garsiai kalbėti.

Anos Rosso nuotrauka

Visuomenėje taip pat vyrauja nuomonė, jog šiandieninė žiniasklaida – verslas, ar sutinkate su šia mintimi?

Bet taip buvo visada ir visame pasaulyje. O iš ko leisti laikraščius, kurti laidas, jei ne iš pardavimų (tiražo, reklamos sekundžių ar centimetrų)? Bepigu nacionaliniam transliuotojui,  kuriam užtikrinamas kone europinio lygio finansavimas, kurti produktą, patenkinantį tik labai mažos visuomenės dalies interesus. Tai yra misija, kurią ir finansuoja mokesčių mokėtojai. Komercinės žiniasklaidos priemonės pačios turi užsidirbti pinigų savęs išlaikymui. Ir taip, tai yra verslas, kaip ir visi kiti. Tik čia veikia kitokie principai, bet nėra ko slėpti – pelnas vienodai svarbus ir žiniasklaidos priemonės savininkams, ir namų statytojams.

Juk žiniasklaidos priemonių savininkai neretai mėgsta daryti spaudimą savo darbuotojams, jiems net tenka rinktis tarp darbo pozicijos išlaikymo ir vidinių principų, sąžinės. Ką Jūs apie tai manote?

Per daugiau nei du dešimtmečius mano karjeros teko dirbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse – valstybės finansuojamoje, Lietuvos ar užsienio kapitalo valdomoje. Prisipažinsiu, kad per visus tuos metus gal tik porą kartų esu turėjęs diskusijų ir gal tik porą rimtesnių atvejų, kai teko su savo darbdaviais ieškoti kompromiso dėl turinio. Buvo tik keli kartai, kai kažkas kažką „patardavo“ iš viršaus arba labai prieštaravo kokio nors reportažo pasirodymui eteryje. Ir nebūtinai kalbama apie komercinę žiniasklaidą.

Dėl principų ir darbo vietos rinkimosi, tai, manau, kad mūsų šalyje nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti išgirdus apie vieną ar kitą atvejį, kai žurnalistas susikibo su žiniasklaidos priemonės vadovu. Vienais atvejais paaiškėjo, kad už skambiai deklaruoto „sąžinės reikalo“ kyšojo labai jau nesąžininga paties žurnalisto veikla, kitu atveju (pati nuoširdžiausia pagarba už tai) – net jausdamas, kad nukentės, žurnalistas apgynė savo laisvę ir nepriklausomumą. Net jei teko ieškotis kito darbo.

Žinoma, kad bėdų yra, bet ne visada jos išsprendžiamos mojavimo kalaviju metodu – tikiu, jog sėkmingiau kompromisas randamas susėdus prie derybų stalo. Arba tiesiog diskusijoje. Nors… Ir pats šioje vietoje esu gana ambicingas, tad nuo savo tiesos įrodinėjimo yra tekę ir nukentėti (šypsosi – red, past.). 

O kaip viskas vyko kol dirbote televizijoje?

Televizija – tokia pati žiniasklaidos priemonė, kaip ir spauda ar internetas, tik dirbti ten reikia dvigubai, nes turinys formuojamas ir žodžiu, ir vaizdu. Jei klausimas apie kokį nors spaudimą ar cenzūrą, tai, kaip jau minėjau, nesu patyręs kokio nors spaudimo, išgirdęs įsakymų ar pastabų, kurios prieštarautų sveikai logikai. O situacijų visur gali nutikti visokių.  Manau, kad jos dažniau būna nulemtos asmenybių susidūrimo, kuriam didžiulės įtakos turi charakteris, asmeniškumai ir pan. (vadovo ir pavaldinio, savininko ir darbuotojo).

Kiek iš tiesų įtakos turi laidos vedėjas, o kiek televizijos kanalo direktorius?

Pirmiau reikėtų atsakyti, kas Lietuvoje yra TV laidų vedėjai. Pasaulyje rimtas informacines, publicistines, dokumentines, pokalbių ar gyvenimo būdo laidas veda profesinę ir gyvenimišką patirtį jau sukaupę žurnalistai. Jie nuėjo ilgą, kad ir skirtingą, kelią karjeros aukštumų link. Tačiau jų žodžiu tiki, nes už jų nugaros – patirtis.

Lietuvoje ilgus metus televizijos ekrane mirgėjo dainininkų, aktorių veidai. Visai nesvarbu, kad tie žmonės, kad ir kokie profesionalai būtų savo srityje, nė velnio nenutuokė, apie ką iš tiesų yra turinys, kurį pristato žiūrovui. Tokius vedėjus buvo lengva valdyti prodiuseriams, redaktoriai jiems pakišdavo skaityti tekstą, kurį parašydavo scenaristai. Tad, be jokios abejonės, tokių vedėjų indėlis į laidos turinį ir būdavo gražaus žinomo veido turėjimas.

Po nemažai metų šios ydingos praktikos televizija atsisakė – dabar laidas veda profesionalūs žurnalistai arba bent jau vedėjo praktikos ilgais darbo metais eteryje įgiję veidai. Norėtųsi, kad mūsų žinių laidose mažiau būtų dvidešimtmečių pranešėjų dirbtinai pakeltais balsais ir vietą eteryje užimtų tikrieji žinių vilkai.

Temas ir pašnekovus laidai visada pasirinkdavote pats?

O kas dar tai galėdavo padaryti už mane? Nepamirškite, kad, visų pirmiausia, esu žurnalistas. Tik po to – redaktorius, prodiuseris, net ir vedėju tapau įkalbėtas vieno kanalo vadovės. Aš visuomet buvau tas, kuris generuoja idėjas, bet taip sutapo, kad tapau ir tuo, kuris jas pristato žiūrovui.

Apskritai, ar lengva ,,prasimušti‘‘ į televiziją, priminkite, nuo ko prasidėjo Jūsų kelionė?

Man visada keistai skamba ta mintis: „prasimušti“ į televiziją“. O ar lengva „prasimušti“ dirbti į banką, ligoninę, institutą? Visur reikia įdėti daug darbo, praeiti visus laiptelius iki to vadinamo „prasimušimo“. Gal tik prekybos centrai plačiai atvėrę duris laukia „karjeros perspektyvų“ ištroškusių žmonių, o visur kitur reikia daug ir sunkiai dirbti. Televizijoje – taip pat. Net jei ir patekai į ekraną per konkursą, ar kad ir per pažintis, tai, patikėkite manimi, kiek teks padirbėti pasiraitojus rankoves, kol tapsi tikru profesionalu. Ne sezoniniu personažu, o eterio asmenybe.

Savo kelią aš pradėjau… Penkiolikos (šypsosi – red. past.). Iš pradžių Šiaulių moksleivių namuose lankiau videostudijos būrelį, regioninėje televizijoje vedžiau jaunimui skirtą laidą, tada įsidarbinau žiniose, išmokau filmuoti ir montuoti, tuomet įsiprašiau į laidą „Krepšinio pasaulyje“, po to – į „Panoramą“… Taip pamažu žingsniavau pirmyn. Keitėsi žanras – nuo sporto iki politikos, nuo žinių iki gyvenimo būdo dokumentikos, bet visada išliko tas pats principas – daug ir sunkiai dirbti bei planuoti naujus žingsnius pirmyn. Niekada nebuvo kitaip. Ir dabar nėra.

Tiesa, skaitytojai Lietuvoje neretai skundžiasi žiniasklaidos kokybe, visgi patys yra labiau linkę skaityti pramoginius žurnalus ar populiariąją spaudą. Tai iš kur atsiranda tas noras kritikuoti žiniasklaidos priemones, jeigu iš tiesų žmones domina ne valstybės problemos, o naujienos apie ,,žvaigždžių‘‘ gyvenimą?

Kad ir koks patriotas esu, bet nebijau pasakyti, jog kritikuoti kitą yra lietuvio kraujyje. Juk pas mus visi yra krepšinio, stiliaus, ekonomikos, politikos ekspertai. Tas „jeigu aš ten būčiau, tai padaryčiau…“ – kone priežodis tautiečių kalboje.

Kartą analizavau didžiulį tyrimą, kokią žiniasklaidą „vartoja“ didieji verslo ar politikos atstovai. Nieko naujo nepasakysiu, anoniminės apklausos metu paaiškėjo, kad ryte perverčia „Verslo žinias“ ir portalų aktualijas, visi užsuka į pramogų skiltį, į rankas paima gyvenimo būdo žurnalą, o prieš „Panoramą“ su malonumu (kad ir kaip foną) pažiūri kokią „Nuo… iki…“, „Gyvenimą“ ar „Stilių“. Norėti pramogos nėra nieko blogo, tik labai keista, kad vis dar dažnai gėdijamasi garsiai pasakyti, kad tarp visų rimtų dalykų mums kartais norisi ir kažko lengvesnio, smagesnio ar tiesiog spalvingesnio. Juk negali vien tik kapoti ant žarijų keptą mėsos gabalą ir niekada nenorėti karšto obuolių pyrago, tiesa? Taip ir su žiniasklaida. Beje, jei tikrai visi žiūrėtų tik žinias ir rimtas diskusijų laidas, tai gal ir prieš rinkimus netektų priminti, kas kokiai partijai ar politinei krypčiai priklauso (šypsosi – red. past.). 

Šiuo metu dirbate prie žurnalo ,,Stilius‘‘, kuris Jums prisijungus prie komandos, mano akimis, tikrai atsinaujino, tačiau ar pats pastebėjote didesnį skaitytojų susidomėjimą žurnalu?

Ačiū už įvertinimą. Į „Stilių“ atėjau kaip kviestinis redaktorius, bet su aiškia misija – rinktis tokią kryptį, kuria matau kuriant šį žurnalą, bet išlaikant tradicijas, kurios susiformavo per kelis dešimtmečius.

Tiek paties žurnalo pardavimai ar žinomumas, tiek reklamos kiekis kyla aukštyn, bet tai visos komandos nuopelnas. Ir pasitikėjimo, kurį man išreiškė darbdaviai.

Anos Rosso nuotrauka

O kaip renkatės, kas bus publikuojama, o kam visgi vietos žurnale neliks?

Yra labai daug kriterijų: aktualumo, įdomumo, naujumo, netikėto kampo ir pan. Čia taip pat galioja tie patys etikos principai kaip ir kitoje žiniasklaidoje. Aš ir pats tikrai nenorėčiau skaityti (ar net vartyti) žurnalo, kuriame rašoma apie nusikaltėlių moteris, kad ir kokiomis dainininkėmis jos save laikytų, tariamus modelius, niekad nestovėjusius ant rimto podiumo, o tik keičiančius pagyvenusių vyrų lovas ar jokių moralės principų nepaisančias „pirmojo ryškumo“ žvaigždes. Apie visa tai ir nerašome (šypsosi – red. past.). Esu tikras, kad tokio brukalo skaitytojui ir nereikia, o tiems, kam reikia, tai tikrai randa, kur apie tai paskaityti.

Kuo apskritai skiriasi darbas esant žurnalo redaktoriumi, nuo darbo televizijoje vedant laidą?

Kadangi dirbu ir žurnale, ir televizijoje (praėjusį sezoną vienu metu vedžiau net dvi laidas), tai mano darbai persipynę. Nukentėjo tik mano laisvų valandų skaičius, nes visiems darbams, kurių imuosi, aš atiduodu visą save. Net jei kartais tai perteklinė auka (šypsosi – red. past.).

O kuo skiriasi darbas spaudoje ir televizijoje? Į žurnalo redakciją gali ateiti apsirengęs džinsais ir įsispyręs į patogią sportinę avalynę, o laidos filmavime turi vilktis kostiumą, grimuotis, šiek tiek pasaugoti balsą prieš eterį. Televizijoje tave vertina daug akių ir, deja, ne tik tavo darbą, bet ir išvaizdą, gestikuliaciją bei daug papildomų faktorių. Tuo atžvilgiu spauda kur kas paprastesnė.

Kokią žiniasklaidos kryptį rekomenduotumėte rinktis pradedantiems žurnalistams?

Iš pradžių rekomenduočiau gerai perprasti pačius žurnalistikos principus. Tada atlikti praktiką, jei tik įmanoma, keliose skirtingose žiniasklaidos srityse. Pradėti dirbti nuo sunkiausios žiniasklaidos formos – televizijos, spaudos ir tik tada pasukti į internetą ar komunikaciją. Kai „paragauji“ visko, tuomet lengviau suprasti, ko iš tikrųjų nori.

Kaip nepaslysti renkant faktus būsimam straipsniui ar reportažui?

Tikrinti ne tik faktus, bet pačius šaltinius, iš kurių gauni faktus. Parengtą medžiagą duoti paskaityti kolegai ir paklausti jo nuomonės, ar jam viskas atrodo objektyvu, aišku, ar netrūksta papildomos informacijos, o gal yra jos perteklius.

Ir ką patartumėte studentams, norintiems dirbti šioje srityje?

Dirbti! Pirmiausia, su savimi, nes žurnalistikai reikia ne tik žinių, bet ir daug asmeninių savybių.