Mr. Jumbo – Giedrius Balčiūnas atvirai: ,,Nuotolinių koncertų tikrai bus‘‘

Žmonės

Greta KONDRATAITĖ-PALCEKIENĖ

Muzikantas Giedrius Balčiūnas paskutiniaisiais metais drebino žymiausias šalies arenas su atlikėjos Džordanos Butkutės gyvo garso grupe ir net prasidėjus karantinui neliko namuose, o savo muzika džiugino praeivius Kauno gatvėse. Tiesa, karantinas visgi kiek pakoregavo jo koncertinius planus, nes daugelis jų buvo nukelti ar atšaukti, tad reikėjo susiveržti diržus, kaip ir daugumai muzikantų. Tačiau, šiandien, kai karantinas Lietuvoje įvestas jau antrą kartą, Giedrius pripažįsta – yra daug lengviau. Veiklų, kaip pats sako, tikrai netrūksta, kartais gal net per daug dirba ir šį kartą buvo paprasčiau pasiruošti nuotoliniam mokymui, nors, kaip pašnekovas prisimena, per pirmąjį karantiną vesti prodiusavimo pamokas nuotoliniu būdu buvo nemenkas iššūkis. Tiesa, nors išlaikyti moksleivių dėmesį nėra labai paprasta, bet net ir prodiusuoti galima mokyti per nuotolį! Apie muziką, ateities planus bei ruošiamus koncertus iš namų, atvirai su Giedriumi Balčiūnu. 

Giedriau, papasakokite kaip Jums šiuo metu sekasi? 

Gyvenimas bangavo, nesvarbu ar prieš šią pandemiją, ar po jos. Pagal užimtumą, kaip visada, truputį per daug dirbu, o vis trokštu skirti daugiau dėmesio šeimai ir artimiausiems draugams, kurie padeda išlikti stabiliam šiuose gyvenimo bangavimuose. Suprantama, tame nuotoliniame mokyme, kaip pedagogas baigiu prasmegti, versdamasis kūliais iš kūrybiškumo, kaip toliau vesti savo muzikos prodiusavimo pamokas vaikams, tačiau be savo studijos. Turbūt niekas ir nebūtų sakęs, kad gyvenime bus viskas lengva. 

Bet aš nieko nesigailiu!

Kaip Jūsų, kaip muzikanto, veiklą bei planus paveikė COVID-19 pandemija ir karantinas?

Tą pačią dieną, kai tik buvo paskelbta pandemija ir karantinas šalyje, supratau, kad visi numatyti koncertai bus atšaukti. Mano darbas Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose, muzikos studijoje, taip pat gali staigiai įšalti. Jis įšalo, bet nesitikėjome tokio ilgo karantino ir manėme, kad grįšime į darbus po 2–3 savaičių. Greitai, kaip ir visoje muzikantų bendruomenėje, diržai buvo suveržti maksimaliai, peržiūrėtos santaupos, šeimos biudžetas, planavimas išgyventi. Bet atsirado nemažai studijinių darbų su kitų muzikantų įrašų prodiusavimu. 

Donato Pociaus nuotrauka

Ar daug koncertų teko atšaukti ar nukelti tolimesnėms datoms? 

Mažiausiai septyni koncertai nukelti į kitus metus. Gal ir nedaug, bent jau perkelti. Kiek atšauktų, net neskaičiavau. Turėjome nedidelį turą su Džordanos Butkutės grupe ir kelionę koncertui Italijoje. Dėl susidariusios situacijos neturiu ko kaltinti, tai ir nekaltinu. Susiduriant su tokiomis ,,force majeure” (pranc. nenugalimos jėgos, t. y. nenumatytomis ir neišvengiamomis) aplinkybėmis lieka tik ieškoti kito kelio išgyventi. Pyktis ir neviltis šioje situacijoje niekuo nepadėtų. 

Dabar karantinas Lietuvoje įvestas jau antrą kartą, ar šį kartą tam pasiruošėte? 

Šiek tiek lengviau grįžti ir į nuotolinį mokymą, kuris pavasarį atrodė labai baisus. Buvau nežinioje, kaip reikės vaikus mokyti kurti muzikos be tam pritaikytos kompiuterių klasės. Kaip reikės dirbtuvių principu veikusią studiją paversti nuotolinėmis teorijos ir monologo perpildytomis paskaitomis ir taip nuo nuotolinių pamokų kenčiantiems jaunuoliams. Dabar į situaciją žiūriu ramiau. Tikrai galiu teigti, kad išgirdęs apie atnaujinamą karantiną, reagavau šaltu veidu. Koncertų iki metų galo nebuvo tiek daug organizuota, kad jų perkėlimas į kitus metus būtų baisus smūgis. 

Galbūt gerbėjai galės išvysti koncertus per „YouTube“ ar kitus socialinius tinklus? 

Taip. Nesu labai tikras savo žodžiais, bet, ko gero, buvau vienas pirmųjų mūsų šalyje, per šį karantiną pasiūlęs nemokamus, internete transliuojamus koncertus iš namų. Greitai idėja ėmė plisti. Buvau pakviestas surengti koncertą  Kauno gyvos muzikos klube „Punto Jazz Palėpė“, kuriame nieko nebuvo, tik profesionalūs operatoriai, garsistai. Viskas buvo transliuojama internete. Paskui kooperavomės su ,,Skrabalmenu“ – Karoliu Šileika, bei kolega, gitaristu – Robertu Semeniuku  (,,Žalvarinis”, M. Mikutavičiaus grupė) ir koncertavome Kaune bei Vilniuje.  Prieš pat vasarą vėl pakartojau savo namų koncertą, bet pastebėjau, jog tokių koncertų populiarumas išblėso, o atlaisvėjęs karantinas suteikė galimybių surengti gyvų pasirodymų ir man, ir kitiems atlikėjams. 

Tiesa, dauguma muzikantų karantino laikotarpį išnaudojo muzikiniams įrašams ir net išleido naujus albumus, o kaip Jūs? Ką spėjote nuveikti? 

 Koncentravausi būtent į karantininius namų, gatvės pasirodymus. Vėliau žmonės pradėjo ir privačiai mane kviestis pastebėję, kad aš groju daugeliui patinkantį 80-ųjų roką, populiarią muziką, tačiau instrumentines versijas. Buvo laiko padirbėti ir prie savo „YouTube“ kanalo, kuris šiemet, po mano sukurtos grupės The Roop dainos „On Fire“ versijos, padvigubino žiūrimumo statistiką ir tapo monetizuotu. Vasarą atlikau dar kelias dainų versijas, kuriose sudalyvavo ir lietuviai iš skirtingų miestų, o  viename iš jų – bosistas iš Brazilijos.

Donato Pociaus nuotrauka

Beje, turite labai originalią pravardę, kuria dažnai ir prisistatote, bet kaip ji atsirado?

Tikriausiai, kaip ir daugeliui vaikų, ji atsirado iš patyčių. Buvau berniukas tamsiais, garbanotais plaukais tarp šviesiaplaukių kiemo vaikų. Kaip tik tais metais pasirodė naujas grupės „Mr. President“ singlas su vaizdo klipu „Coco Jambo“. Kieme vaikai greitai pasigaudavo naujus hitus. Matyt, buvau labiausiai panašus į kokį garbanotą juodaodį, o visų lūpose taip ir skambėjo „coco jambo coco jambo“, tai ir tapau „džiumbo“. Misteris atsirado po to, kai 1998 metais interneto svetainėje žaisdavom pirmo asmens šaudyklę „Quake II“, kurioje žaidėjai buvo susiskirstę į klanus. Aš priklausiau misterių klanui, kuriame kiekvieno pravardė buvo su prierašu „Mr.“. Tuo metu dar muzikoje nenaudojau tokio savo pseudonimo, nors jau buvau „džiumbo“. Todėl, kai maždaug 2000-aisiais metais pradėjome groti su grupėmis, atsirado mūsų pirmieji grupės interneto puslapiai, plakatai, iškart negalvodamas tapau Mr. Jumbo. 

Šiuo metu savo muzikinę veiklą tęsiate kaip solo atlikėjas, visgi anksčiau buvote neatsiejamas grupės „Bon Jeans“ narys. Kas lėmė tokius didžiulius pokyčius Jūsų gyvenime?

Kai atsigręžiu atgal, pagalvoju, kad su vienu projektu / grupe groti 10 metų yra gana daug, o  migracija tarp grupių, projektų, man juk nebuvo svetima. Visada norėjau į grojimą ir muzikavimą žvelgti maksimaliai ir su konkrečiais tikslais: koncertai, albumai, materialinė gerovė. Tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos, vien iš broliškų jausmų muzikantams, su kuriais stengiesi įgyvendinti tam tikrus tikslus, tu neišmaitinsi savo šeimos, ilgainiui ir motyvacijos pačiam darbui su muzika nebeturėsi. Jei atrodžiau neatsiejama tos ar kitos grupės dalis, tai, greičiausiai, dėl to, kad į kiekvieną darbą  žiūriu  neatmestinai. Dirbdamas dedu visas pastangas ir stengiuosi palaikyti darbinę atmosferą, kad visiems būtų lengviau dirbti. Turbūt su manimi toliau buvo lengva dirbti, nes iš Džordanos vadybininko (ir jos vyro) jau antrą kartą buvau prašomas pagalvoti apie pasiūlymą tapti jos gyvo garso grupės gitaristu. Pirmą kartą man siūlė dar prieš jos areninį pakilimą, 2014 metais. 

Ar nesigailite šio savo sprendimo?

Ne. Kadangi esu konservatyvus ir dar ožiaragio zodiako ženklo, mėgstu stovėti tvirtai ir jausti žemę po savo kojomis. Nebūčiau šokęs kažkur į nežinomą sritį iš šiltos vietelės, bet jaučiau, kad blogiau nebus. 

O gal ateityje visgi planuojate suburti savo grupę ar tapti kurios kitos grupės nariu?

Šiuo metu, atrodo, esu pasirinkęs tinkamą formatą, kai groju vienas su dalinėmis fonogramomis. Žmonėms patinka gitarinė instrumentinė muzika. Kai atlikėjas dainuoja, vis tiek kas nors ateis ir pasakys: „ai, negražus balsas“. O gitarą žmonės vertins tik kaip nuostabų solinį instrumentą. Taip pat šiemet atgaivinome stilizuotą Renesanso muzikos projektą „Hansanova“, kuris dabar jau teisėtai vadinasi šeimos ansambliu. Grojame su žmona ir savo dukra Saule, prie mūsų prisijungė ir bendraįkūrėjas Julius Dosinas, kuris atsivedė į projektą savo dukrą Juliją. Kartais prisijungia ir mano tėvas Rimantas Balčiūnas, kuris groja pučiamaisiais instrumentais. Kitąmet su dainininku ir dainų autoriumi Kęstučiu Jablonskiu planuojame pateikti jo autorinių dainų programą modernaus roko stiliumi. Jau dirbu studijoje prie jo naujų dainų, po truputį viską publikuojame kaip singlus, kartu su vaizdo klipais. Greičiausiai, bus pilna grupė, kurią suburti bus patikėta man. 

Donato Pociaus nuotrauka

Tiesa, ne kartą grojote ir su Džordanos Butkutės gyvo garso grupe jos turo koncertuose, kokį įspūdį Jums paliko ši patirtis?

Patirtis dar tęsiasi, kaip ir mano statusas šioje grupėje. Iki šios dienos nuo 2018 metų esame sugroję apie 40 didelių koncertų. Nuo pat pradžių puikiai derėjome, nes su visais muzikantais jau buvau pažįstamas iš seniai. Pati muzika man taip pat patinka – yra kur pasireikšti kaip gitaristui. Prieš patekdamas į grupę, jau anksčiau esu dalyvavęs albumo įrašymuose. Vienas iš jų – Džordanos albumas „Kryžkelės“, su kuriuo ji debiutavo savo areninėje karjeroje. Džordana labai spalvinga asmenybė, su ja niekada nebus nuobodu dirbti. Noriu pagirti jos vadybą – tai vienas aukščiausių lygių Lietuvos mastu, į kuriuos gali taikytis muzikantai. Kalbu apie repeticijas, scenos servisą, asmeninius garsistus, užkulisinius reikalus. 

Visgi jeigu dabar reiktų apibrėžti Jūsų atliekamos muzikos stilių – tai būtų?

Instrumentinis rokas ir pop rokas. Galima panaudoti įmantrių žodžių, bet per daug metų pastebėjau, kad niekas jų vis tiek nesupranta!

Mėgstamiausia Jūsų daina (nebūtinai Jūsų kūrybos).

Paskutinius kelis metus labai pamėgau klausyti švedų dance-metal grupės „Amaranthe“. Paskutinis jų albumas „Manifest“ tiesiog talžo! Labai patinka jų daina „Virus“, kurios vaizdo klipas yra būtent apie pandemiją, užrakintus namuose, laukiančius scenos muzikantus.