Algirdas ir Remigijus Gataveckai: „Geri darbai užkrečia daryti gerus darbus“ 

Žmonės

Evelina BACIUŠKAITĖ

„Įkvėpti kitą, kai pats augai beveik be jokios užuovėjos. Mylėti kitą ir parodyti jam kelią, kai pačiam meilės velnioniškai reikėjo nuo pirmos gimimo sekundės. Tai ir yra tikroji kultūra“ – šiuos žodžius Rūta Mikelevičiūtė-Remeikienė skyrė broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams, tapusiems „Metų kultūros žmonėmis“ apdovanojimuose „Žmonės 2019“. Tikriausiai, tai buvo viena jautriausių akimirkų, neužmirštama iki šių dienų, ir tik dar kartą įrodanti dviejų brolių atsidavimą kurti tai, kas paliečia kiekvieną širdies kampelį ir leidžia tikėti gerumu. Algirdas ir Remigijus Gataveckai – identiški dvyniai, menininkai, kurių darbai puošia keturių miestų daugiabučius ir parodas, skatina visuomenę mąstyti socialinės lygybės klausimais, o gerumo akcijos kuria gražesnį rytojų tiems, kuriems to labiausiai reikia. Broliai  nebijo kalbėti bei savo kūriniuose atskleisti vaikystės išgyvenimus, kurie paliečia skaudžią vaikų globos namų temą, jų atskirties problemą bei bandymą su tuo kovoti. Bet kodėl? Kodėl jie pasirinko kalbėti tokiomis temomis, ką atskleidžia jų kiti darbai, kas skatina dalintis gerumu su aplinkiniais ir kaip apskritai šiuo metu laikosi broliai? Apie tai ir dar daugiau papasakos patys alytiškiai, menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. 

 

Kaip šiuo metu laikotės ir kokios Jūsų nuotaikos, prieš artėjantį šventinį laikotarpį? 

Mūsų nuotaikos iš tikrųjų yra geros, šiuo metu turime daug darbų, abu piešiame, brolis Algirdas užsiima tapymu, aš greitu metu taip pat planuoju tuo užsiimti. 

O kaip vyraujanti epidemiologinė situacija paveikė Jus, Jūsų darbą? Ar tai labiau tapo trikdžiu, ar kaip tik galėjote daugiau laiko skirti savo meninei kūrybai?  

Na, tikrai galime daugiau laiko skirti savo meninei kūrybai. Apskritai, pats laikotarpis priverčia būti integralesniam žvelgiant į esamą situaciją. Bet jeigu reikėtų žiūrėti į dvi medalio puses, tai, žinoma, situacija tapo ir galimybe gauti patirties, kaip išnaudoti būtent tokį laiką, ir trikdžiu. Remigijui, kuris yra dėstytojas, tai tapo trikdžiu, nes yra sudėtingiau dėstyti, atrašinėti, paaiškinti, pavyzdžiui, piešimo anatomiją, o tai yra labai sudėtinga užduotis. Žinoma, jaučiamas susitikimų, buvimo su draugais, spektaklių lankymo, dalyvavimo kultūros renginiuose trūkumas. Šie dalykai mums suteikia tam tikrą jausmą, papildomą atspalvį gyvenime. 

Prieš kelis mėnesius teko išgirsti apie „CIRCLE K Lietuva“ socialinę akciją „You give we give“, kurios metu perkant kavą tam tikra suma keliauja „Gelbėkit vaikus“ rengiamų iniciatyvų finansavimui. Prie šios akcijos prisidėjote ir Jūs, kaip kilo idėja tapti šios akcijos dalimi?  

Tokie dalykai vyksta iš gerų norų. Ši akcija yra susijusi su prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“. Kadangi mes esame šios kampanijos ambasadoriai, buvome pakviesti pasikalbėti apie idėjas, galimybes vykdant socialinę akciją. Socialiai atsakinga įmonė „Circle K Lietuva“ užsiminė apie tai, jog vykdys šią akciją, tai daro jau ne vienerius metus. Įmonė norėjo tęsti projektą su puodeliais ir pakvietė jame dalyvauti mus. Apsvarstyti šį pasiūlymą užtruko ne ilgiau nei dvi minutes, nes mes, be abejonės, iš karto sutikome. Mes taip pat turime dizaino komandą „Bonzai creative“, kurioje yra tiek Artūras Mažeika, kuris vizualiai perteikia mūsų idėją, tiek Paulius Miliauskas, kuris prisideda prie kūrybinio sprendimo. Kartu su šia komanda sukūrėme keletą galimų puodelio variantų ir įmonė „Circle K“ išsirinko vieną iš jų, kurį toliau detalizavome, kol gavome galutinį variantą, koks jis yra ir dabar. Visas gaminimo ir kūrybos procesas vyko labai nuoširdžiai ir atsakingai, tik bėda atsirado tada, kai puodeliai turėjo „išeiti“ pavasarį, tačiau dėl pandemijos nusikėlė į rudenį. Puodelių laukėme gana ilgai, bet, iš tiesų, gal net ir palankesniu laiku pasirodė ši akcija, vien dėl to, kad pirmo karantino metu stipriai nukentėjo nevyriausybinės organizacijos, kurios rūpinasi vaikais. Šis sektorius – dienos centrai, organizacija „Gelbėkit vaikus“ patyrė didelių nuostolių. Nors šis darbas gali atrodyti lyg lašas jūroje, palyginus su esančiu vaikų skaičiumi ir tuo, kokia yra suma, bet tai jiems šiuo metu yra tikrai labai daug. 

„You give, we give“ tikrai nėra pirmoji Jūsų socialinė akcija. Prieš penkerius metus Alytaus daugiabučio sieną papuošėte piešiniu su mintimi „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų”. Pamenu, tada pirmą kartą ir išgirdau apie Jus bei Jūsų darbus. Ar tai buvo tarsi supratimo ir noro perteikti sudėtingą socialinę problemą mene pradžia, ar šis supratimas atėjo dar anksčiau? 

Iš tikrųjų pati pradžia buvo tada, kai 2010 metais buvo pirmą kartą parodyta paroda „Situacija“. Joje jau pradėjome gvildenti vaikų globos namų temas. „Situacijoje“ mes perteikėme ir save, tačiau kalbėjome apie visus vaikų globos namų jaunuolius, kurie yra panašaus likimo. Vėliau mes susitelkėme į projektą „Poveikis“ ir tada pradėjome gaminti sienų tapybas, kurias realizavome Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Alytuje. Sienų tapybos taip pat buvo susijusios su kampanija „Už saugią Lietuvą“. Šiuo projektu mes norėjome perteikti tai, kaip svarbu vaikus, neįgaliuosius, globotinius integruoti į saugią visuomenę, kad jie gyventų tarp mūsų, nes tam turi teisę. Sienų tapybos darbai yra perteikti ant gyvenamųjų namų ir tokia vieta yra pasirinkta tikrai neatsitiktinai. Taip tarsi yra „beldžiamasi“ į gyvenamuosius namus, kad minėti vaikai būtų priimami kaip lygiaverčiai ir lygiateisiai, būtų mažinama jų atskirtis. Tuo metu vyko integracinės reformos, todėl darbai vyko netgi įstatymiškai ir, žinoma, vizualiai, kad visuomenė būtų brandesnė šiuo klausimu. 

  

O kaip atrodė tokios socialinės akcijos įgyvendinimas, pats kūrybinis procesas? 

Iš tiesų, didelių problemų tikrai neturėjome, nes Alytuje kūrinį atlikome per dvi dienas. Tai yra žaibiškas greitis, bet jį „iššaukė“ galimybės. Nors mums padėjo Alytaus savivaldybė, bet didžiausia problema tapo keltuvo klausimas. Visgi, tik vienas toks keltuvas mieste, kuris kėlė į devynaukštį, dėl to jis nuolatos buvo užimtas, o laisvas tapo tik savaitgaliais, todėl ir stengėmės jį „išnaudoti“ kuo greičiau. Žinoma, į patį kūrybinį procesą, kuris vyko apie dvi savaites, įtraukdavome ir vaikus, ir žmones, kurie yra socialiai atsakingi, pačius globotinius, įvairiausių specialybių žmones, kurie mums padėjo, pavyzdžiui, pjaustydami trafaretus. Mes mėgstame daug skirtingų žmonių suburti į vieną krūvą, kad jie galėtų tarpusavyje bendrauti ir kalbėtis. Svarbu ir tai, kad Alytaus, Kauno ir Vilniaus sienų tapybos projektai buvo atlikti su paprastų piliečių, verslų pagalba, darbu ir laiku. Vieni ateidavo padėti paruošti sienas, kiti tas sienas nudažyti ar skirti pinigų dažams, treti – paskolinti keltuvą. Būtent tokiais būdais ir buvo atlikti sienų tapybos darbai. 

Na, o toks darbas nėra labai sudėtingas laiko atžvilgiu kaip, pavyzdžiui, šeimos paveikslas, kurį teko tapyti metus su puse arba prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, kurį tapėme apie aštuonis mėnesius. 

Užsiminėte apie parodą „Poveikis“, gal galite papasakoti apie ją šiek tiek plačiau? Kaip atrodė šio darbo kūrybinis procesas? Ar patys bendravote su „Poveikyje“ vaizduojamais realiais asmenimis? 

„Poveikis“ pačioje darbo pradžioje buvo mano, Algirdo Gatavecko, menų doktorantūros darbas. Mums reikėjo sugalvoti ir įgyvendinti projektą, o kadangi idėjas generuojame kartu su broliu, tai šis darbas nebuvo išimtis. Kartu su mano darbo vadovu idėją plėtojome iki galo, o tada jau sekė šešis metus trukęs darbo įgyvendinimas, kuris apėmė tiekpiešinius, tiek ir pačią disertaciją. O jaunuolius mes piešėme iš natūros, todėl teko daug bendrauti, atlikti daugybę interviu, darbas vyko tiek jiems pozuojant, tiek piešiant jau iš turimų nuotraukų. Taip pat su jais buvome kartu ir gyvenome vaikų globos namuose, todėl to ryšio, užklasinių veiklų, bendravimo buvo tikrai daug. 

Tiek klausydama Jūsų dabar, tiek susipažinusi su Jūsų darbais, manau, drąsiai galiu teigti, jog visuomet atrodėte ir atrodote geraširdiškumo pavyzdys. Kas Jus pačius įkvepia dalinti gerumą kitiems ir skleisti jį savo darbuose, socialinėse akcijose? 

Geri darbai užkrečia daryti gerus darbus. Tiesą sakant, įkvepia gerų žmonių darbai. Mes tai darydami jaučiamės labai gerai, tai kodėl reikėtų tada jų nedaryti? Tam tikrais atvejais atsiranda toks niuansas, jog norisi padaryti tai, ko kitas nedarytų, gerąja prasme. Pavyzdžiui, projekto „Poveikis“ piešinius dovanojome patiems jaunuoliams, kuriuos ir piešėme. Vėliau, kai MO muziejaus įkūrėjas ir garbingas žmogus Viktoras Butkus norėjo tuos piešinius nupirkti, prieš tai atsiklausėme pačių pozuotojų. Jie piešinius sutiko parduoti, o pinigėliai ir buvo skirti jiems. Juk piešėme tiek laiko, skyrėme darbui tikrai daug metų ir iš to galėjome pasidaryti „neblogą biznį“, tačiau čia atsiranda kitoks supratimas. Tokios kokybės kūrinį gali turėti tik turtingi. Tačiau kodėl vieni turi turėti daugiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, o, pavyzdžiui, jaunuoliai, gyvenantys globos namuose, tam galimybių neturi? Jeigu mes visą laiką teigiame, kad norime, jog šioje žemėje būtų kuo didesnė lygybė finansine prasme, kad nebūtų didelio atotrūkio tarp labai turtingo ir labai didelio vargšo, tai su broliu ir turime rodyti tam tikrą pavyzdį šioje vietoje. Galbūt dideliam turtuoliui tokius paveikslus nupirkti ir padovanoti būtų menkniekis, tačiau žmogui, kuris pinigų nelabai turi ir dovanoja tokią dovaną, tai jau iš esmės keičia situaciją. Kai asmuo ateina tik su pieštuku ir popieriumi, ir pagamina tokią dovaną, kuriai skiria savo laiką, tai suteikia didelę prasmę bei padovanoja tam tikrą rezultatą kaip pėdsaką. Tokie momentai tikriausiai įkvepia tiek kitus žmones, tiek mus pačius.  

Ko palinkėtumėte skaitytojams šiuo laikotarpiu, kai šventinį džiaugsmą ir gerumą, rodos, galime skleisti jau tik nuotoliniu būdu?  

Sudėtingas klausimas, bet, pirmiausia, palinkėtume būti supratingiems. Dabar aplinkui labai daug pykčio, kai žmonės turi izoliuotis, negali susitikti su savo artimaisiais. Svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis, bet taip pat ir saugoti vienas kitą, todėl skatinu pasitelkti technologijas, kad galėtume susisiekti vieni su kitais, paskambinti ar netgi padaryti kokią nors dovanėlę, kurią būtų galima nusiųsti. Svarbu saugotis, elgtis atsakingiau ir meilę parodyti kitais būdais – bendrauti dažniau, išsikalbėti. Mes su draugais kiekvieną vakarą, lygiai aštuntą valandą, susiskambiname ir bendraujame, kadangi vieni draugai turi izoliuotis, o kitas – susirgo. Tokiu metu yra svarbu vienas kitą palaikyti, nes psichologiškai šis laikotarpis nėra lengvas nei vienam iš mūsų. Neužsidarykite, ieškokite teigiamos veiklos, per kurią aplinkiniams dovanosite pozityvumą. Dovanokite bendravimą, kuris kartais tampa toks nuvertinamas. Nebijokime daryti staigmenų, pažinkime žmones, supraskime jų poreikius ir dovanokime jiems dėmesį ir rūpestingumą!