„New York Café“ – tiesioginis bilietas iš Kauno į Aliaską!

Žmonės

Germantė LOVČIKAITĖ

„Tai ta mergina, kuri buvo Aliaskoje!“ – būtent taip prieš kelerius metus po pirmųjų savo repeticijų VDU chore „Vivere Cantus“ aš atsiminiau Samantą Ėringę. Samanta – buvusi VDU kūrybinių industrijų studentė, dabar mano galvoje turinti dar daugiau įspūdingų asociacijų, pradedant „keliautoja, kuri ėjo Camino Lituano“ ir baigiant faktu, kad ji su savo vyru Deividu ėmė ir įkūrė savo kavinę! Mane, ne kartą prisilietusią prie baristos darbo, būtent tai ir domina, tad su Samanta pasikalbėjome apie „New York Café“ vargus ir džiaugsmus – kviečiu paskaityti!

Kadangi mus šiam pokalbiui suvedė kava, pradėkime nuo pradžių… Kaip Tavo gyvenime atsirado kava?

Tiesą pasakius, tikrai neatsimenu savo pirmojo kavos puodelio ar kokie jausmai mane užplūdo jos paragavus. Tačiau ryškiai atsimenu, kai kavą pradėjau gerti be cukraus. Būtent tada ji mane kažkuo sužavėjo ir po šio įvykio prasidėjo skanios kavos paieškos. Taip pat visada žavėjausi baristų darbu, tačiau įsidarbinti kažkur už baro prie profesionalaus espreso aparato nedrįsau. Nedrįsau iki tol, kol nebeliko kur dėtis.

Po antrųjų studijų metų sudalyvavau studentiškoje „Work & Travel“ programoje, kurios metu vasarai išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikoje viskas pasisuko kitaip, nei planavau. Teko greitai kraustytis iš vienos valstijos, kurioje turėjau darbą, į kitą valstiją – kurioje jo neturėjau. Ta valstija, į kurią išvykau, buvo Aliaska. Taigi, atvykau į vienos Aliaskos salos miestą, pavadinimu Ketchikan. Kadangi darbo tuo metu neturėjau, o atsivežtos santaupos baiginėjosi, darbo ieškojau eidama nuo durų prie durų, kol gal antrą savo viešnagės dieną su savo gyvenimo aprašymu rankoje užėjau į vietinę kavinę pavadinimu „New York Café“. Ir ten mane priėmė dirbti už baro, kuriame stovėjo antikvarinis espreso kavos aparatas, „Mazzer“ kavos pupelių malūnas ir dar daug kitų dalykų, apie kuriuos tuo metu tikrai nežinojau. Tačiau man labai pasisekė, nes mane įdarbinę savininkai į mano nežinojimus ir nemokėjimus nekreipė dėmesio ir greitai pradėjo mane visko mokyti. Taigi, ši patirtis – mano oficiali pirmoji pažintis su itin šviežiu espreso, darbu už baro, įvairių kavų gaminimu, eksperimentavimu ir su nuostabia bei didele kavos kultūra.

Dabar galvoju, kad galėčiau savo pažintį su kava palyginti su vairavimo pradžia: kai nemoki –  baisu, pradedi – nes reikia, kai pradedi – baisu, bet nebėra kur dėtis.

Ar pameni akimirką, kai jums į galvą toptelėjo mintis – „kuriam savo kavinę“?

Svajojau ilgai. Mane visada žavėjo įvairūs restoranai, jaukios kavinės. Tačiau drąsiai galvoti apie savo kavinę paskatino ir įkvėpė JAV, Aliaskoje, įgyta patirtis. Ten ir užsimezgė pirmieji pokalbiai, pirmosios mintys apie „New York Café“ įkūrimą Lietuvoje. Puikiai atsimenu pokalbį su tėčiu grįžus į Lietuvą, kai pasakiau, kad „noriu atidaryti kavinę“ ir kad „kada, jeigu ne dabar?“ Atsimenu, jis nusišypsojo, o aš priėmiau tai kaip pritarimą. Tada ir prasidėjo: kur, kaip, kada ir nuo ko pradėti. Nebeliko klausimų: „Ar reikia?“

Kiek laiko praėjo nuo idėjos iki pirmojo kliento?

Nuo idėjos patvirtinimo, kad tikrai to imamės, iki pirmo kliento praėjo apie tris mėnesius. Iš tiesų, dabar pagalvojus, viskas įvyko labai greitai, tačiau mane tai labiausiai ir žavi – kavinės atidarymo procese darėme labai daug dalykų, kurių nemokėjome, ir mokėmės tiesiogiai juos patirdami bei išgyvendami.

Kuo skiriasi kavos kultūra Lietuvoje ir JAV?

Į šį klausimą galiu atsakyti tik iš to, ką man pačiai teko patirti ragaujant skirtingas kavas, arba sužinoti apie skirtingus jos paruošimo būdus įvairiose pasaulio vietose. Ir jeigu galėčiau, paprastai pasakyčiau, kad kavos kultūra yra tokia įvairi, kiek yra skirtingų jos skonių. Bet kalbant apie klasiką, tai dažnas amerikietis rytą pradeda nuo filtrinės juodos kavos puodelio – drip coffee, kuri dažniausiai yra pasirenkama gerti su grietinėle. O čia, namuose, Lietuvoje, tautiečiai rytais mėgsta stiprios juodos kavos ryto ritualus.

Taip pat atsimenu, kaip prieš pat kavinės atidarymą svečiavomės Portugalijoje. Kavos kultūra ten tokia graži ir didelė, o mažų vietinių kavinių, verdančių kavą, tiek daug, kad šypsodamiesi viską vadinome Pinterest‘u. Kava, kurią geria vietiniai, atrodo kaip ištęstas espreso, o jie ją vadina tiesiog „café“. Stipru, greita ir veikia (išbandėme). 

Kiek mačiau kitame interviu, pasakojai, kad „New York Cafe“ Kaune yra tarsi savotiškas kavinės Amerikoje, kurioje dirbai, filialas. Nors ir išlaikote panašumus su ta vieta, ką savito ir unikalaus turi būtent jūsų kavinė?

Mes labai stengiamės išlaikyti kitų mažų verslų, kūrėjų, kepėjų kooperavimo vertybę. Kažkaip visada daug smagiau stovėti už baro, kai žinome, kad produktai, iš kurių gaminame ar kuriuos parduodame, yra švieži ir pagaminti visai netoli. Pavyzdžiui, kavą skrudiname Vilkaviškyje, tai reiškia, kad jau kitą dieną nuo skrudinimo ją turime savo lentynose. Desertai, kuriuos siūlome prie kavos, beveik visada atkeliauja pagaminti iš vakaro, o šaldytuvas pilnas lietuviškos kombučios. Šiuo metu kuriame internetinį puslapį, kuriame taip pat į kiekvieną virtualų langą stengiamės sudėti mažų vietinių gamintojų sukurtus produktus. Tikime, kad būtent į tokius produktus sudėta daugiausiai meilės ir laiko, todėl juos ir renkamės.

Taip pat dirbdami daug jėgų skiriame aptarnavimo kokybei ir santykiui su klientu, ir visa tai vyksta ne tik kavinėje, bet ir mūsų socialiniuose tinkluose. Stengiamės suburti bendruomenę ir užmegzti santykius, o tada kartu augti bei mokytis. Būti tik kavine net patiems būtų neįdomu, todėl ir ieškome bendraminčių su panašiomis idėjomis.

Ne kartą esu girdėjusi, kad su draugais ir artimais žmonėmis geriau net nesivelti į darbinius reikalus, nes dažnai kyla nesutarimų, kurie pasūdo asmeninius ryšius. O štai Tu turi verslą su savo vyru! Kaip sekasi dalintis atsakomybėmis? Ar pavyksta palikti darbą už namų durų?

Su draugais gal ir ne, bet su pačiais geriausiais „partners in crime“ –  kodėl gi ne? Nuoširdžiai sunku, bet tuo pačiu ir labai gera, artima. Būna, kad ne tik nepaliekame darbo už durų, bet jį visur nešamės bei vežamės kartu. Ir tada kartais pavargstame. Šiuo metu kritinėse situacijose labiausiai gelbėja kitos mūsų veiklos. Deividas daug dirba su kameromis, o aš pasileidžiu į organizacines veiklas, leidžiančias pabendrauti su studentais ir moksleiviais.

VDU studijavai kūrybines industrijas – tikrai gana plataus profilio mokslus. Kokie studijų metu išmokti dalykai pasitarnauja kuriant savo verslą? O gal gautas žinias panaudoji dar ir kažkur kitur?

Sakyčiau, kai esu kūrybininkė, tapti verslininke nebuvo labai ir baisu. Šios specialybės platumas ir VDU požiūris bei vertybės suteikė man galimybę mokytis, pažinti ir keliauti. Taip pat daug praktikos ir žinių apie verslumą sėmiausi dalyvaudama „VDU MINDED“ organizacijos veiklose, su ja bendradarbiaujame iki šiol.

„Paversk savo hobį darbu ir niekada gyvenime nebereikės dirbti.“ Ką manai apie šią mintį?

Pritariu, mūsų atveju tai yra siekiamybė. Kol kas dirbame daug ir viską, ir būna, kad nesimato galo. Tam, kad galėtume mėgautis savo hobiu, turime nudirbti begalę darbų aplink. Mūsų atveju hobis yra kavos ruošimas, ragavimas, gamyba. Tačiau tam, kad galėtume tai daryti, turime ieškoti partnerių, spręsti technines problemas, daug dirbti su įvairiais dokumentais, leidimais ir t. t. Juokaujame, kad pas mus kaip diena – taip naujiena, pavyzdžiui, atėję į darbą randame dėl išsiliejusio vandens šlapias grindis arba gauname kokių įspėjimų dėl pamirštų apmokėti ar pasimetusių sąskaitų. Ir tada sukamės. 

Kas seka Tave socialiniuose tinkluose, tikrai žino, kad aktyviai gyveni ir Tave galima dažnai sutikti keliaujant po kalnus ir miškus. Ar turi mėgstamiausią gamtos kampelį?

Man labai patinka lietuviški kampeliai – visur juose atrandu ramybę ir poilsį. O jeigu svetur, tai labiausiai norėčiau sugrįžti į Jordanijos dykumą Wadi Rum.

Praeitą vasarą keliavai Camino Lituano, galbūt ateityje yra ir daugiau su Jokūbo keliais susijusių svajonių?

Taip, kartu su drauge Rūta nužygiavome apie 110 km – buvo puiki patirtis ir labai norėčiau ją pakartoti einant per visą Lietuvą nuo Žagarės iki Seinų. O apie Camino de Santiago kelią link Santiago de Compostela miesto planus kuriu jau trejus metus, tik vis kažko pritrūksta. Tad kol kas savęs nespaudžiu, manau, kad pati sau leisiu pajausti, kada laikas, o tai reiškia, kad po truputį ruošiuosi.

Ir paskutinis klausimas – kokioje šalyje užaugusi kava Tau yra pati skaniausia?

Etiopijos.

 

Naudotos asmeninio archyvo nuotraukos.